Studentai išrinko 13 geriausių praėjusių metų Vilniaus universiteto dėstytojų. Jie buvo pagerbti rektoriaus padėkomis.

Orientalistikos centro docentė dr. Dalia Švambarytė dėstyti pradėjo 1992 m. Dirbdama Užsienio reikalų ministerijoje vakarais ji vesdavo japonų kalbos kursus, kurie buvo tarsi pramoga. Vėliau perėjo dirbti į universitetą, atsirado Orientalistikos centras, Azijos studijų bakalauro ir magistro programos. Dalykų gausėjo. Šiemet docentė dėsto Japonijos kultūros apžvalgą I kurso studentams, Japonijos istorijos paskaitas antrakursiams, senąją japonų literatūrą – ketvirtakursiams, o trečiakursiams sinologams – klasikinę kinų kalbą. Magistrantams veda kultūros savivokos Azijos literatūroje seminarus, yra parengusi ir Japonijos etnologijos kursą.

Kokie Jūsų dėstymo principai, metodai, ką labiausiai vertinate per paskaitas?

Stengiuosi, kad būtų įdomu ir studentams, ir man pačiai. Žinoma, yra tam tikri rėmai ir privaloma medžiaga, kurią reikia išdėstyti, tačiau per seminarus retai renkuosi jau skaitytus tekstus, ieškau naujų šaltinių. Tuomet per ilgus metus nušlifuotame kurse atsiranda ir nežinomybės, jaudulio. Nors dėstant japonų kalbos gramatiką ar teorinį kursą be schemų neapsieisi, improvizacijos – taip pat reikalingas dalykas.

Ko sau niekada neleistumėte bendraudama su auditorija?

Nenorėčiau sudaryti įspūdžio, kad absoliučiai viską išmanau geriau už kitus.

Kokiomis ypatybėmis turi pasižymėti dėstytojas?

Manau, kad dėstytojas pirmiausia turi būti asmenybė. Aš pati esu studijavusi pas daugybę mokytojų skirtingose šalyse. Šilčiausiai prisimenu tuos dėstytojus, kurie turėjo savo stilių ir svarbiausia – platų akiratį. Jeigu po paskaitos išeini daugiau sužinojęs ne tik apie dėstomą dalyką, bet ir apie pasaulį, kuriame gyveni – būna nuostabus jausmas. Geri lektoriai paprastai nori pasidalyti savo žiniomis ir mėgsta pasakoti. Ne visi man autoritetais tapę dėstytojai norėjo ir mokėjo flirtuoti su studentais – kai kurie būdavo tikrai griežti, bet visi sugebėdavo pažadinti smalsumą, ir už tai esu jiems dėkinga. Ir dar. Humoro jausmas nėra privalomas, bet gerai, jei paskaitose būna smagių akimirkų. Arba detektyvo elementų. Turėjau vieną dėstytoją Japonijoje, kuri atsistojusi priešais auditoriją kurdavo tikrą intrigą ir augindavo įtampą, o paslapčių išaiškinimą ir tiesos atskleidimą palikdavo paskaitos pabaigai. Ji skaitė kursą apie klasikinį japonų teatrą – gal todėl tai tebėra vienas mėgstamiausių mano dalykų.

Kokių studentų savybių ir poelgių netoleruojate? Kokie studentai Jus žavi?

Nemėgstu, kai studentai vėluoja atlikti darbus, nebent priežastis tikrai rimta. O patinka studentai, kurie užduoda nestandartinius klausimus – kartais, norėdama į juos atsakyti, turiu pati daug padirbėti ir perversti nemažai medžiagos. Esu gavusi rašto darbų, kurių autoriai tiesiog sužavėjo savo erudicija, plačiais interesais ar pažinimo džiaugsmu.

Būti geru lektoriumi – Dievo dovana ar ilgo darbo rezultatas?

Iš dalies tai yra įgimtas dalykas, tačiau svarbi ir patirtis, kuri suteikia pasitikėjimo, kai skaitydamas paskaitą mėgaujiesi tuo, ką darai.