Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė dr. Inga Vinogradnaitė dėsto jau 12 metų. Studentai įvertino ją kaip geriausią 2012 m. dėstytoją. Pati I. Vinogradnaitė, kaip ir kiti mūsų kalbinti šio titulo laimėtojai, sako, kad dėstydama ji niekada negalvoja apie pripažinimą ir tokio tikslo – tapti geriausia dėstytoja – nekelia. Tiesiog stengiasi tą darbą dirbti iš širdies ir džiaugiasi, kad studentai tai pastebi ir vertina.

Ką Jums reiškia geriausio dėstytojo įvertinimas? Ar siekėte šio pripažinimo?

Kai dėstai, niekada negalvoji apie pripažinimą ir tikslo tapti geriausia dėstytoja taip pat nekeli. Tiesiog rūpi tai, ką darai, padaryti kuo geriau ir iš širdies, kad pedagoginis darbas pačiai netaptų nuobodžia rutina. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad toks įvertinimas nepradžiugino. Net labai pradžiugino, nes parodė, kad studentai mato ir vertina tai, ką stengiuosi daryti.   

Ar turite savą dėstymo stilių, metodiką? Kas Jums svarbiausia – ar išdėstyti paskaitos medžiagą, ar užmegzti diskusiją, ar išgirsti studentų nuomonę?

Manau, kad kiekvienas dėstytojas turi savą dėstymo stilių, jis kyla iš dėstytojo charakterio savybių, jo temperamento, galiausiai – dėstomo dalyko. Į klausimą, kas dėstant man svarbiausia, galėčiau atsakyti standartine fraze. Man rūpi ugdyti kritinį mąstymą. Nors tam tikra prasme nuvalkiota, šita frazė išreiškia esminius dalykus – aš manau, kad, norint kritikuoti, reikia gerai perprastai tai, ką kritikuoji. Net tik žinoti tezę, bet ir prielaidas, iš kurių ji kyla, argumentus, kuriais yra grindžiama, galiausiai įsisąmoninti savo paties prielaidas, kurios daro įtaką tam, kaip perskaitai ir supranti kito argumentus. Manau, kad geriausiai tą galima padaryti tada, kai pamėgini kito mintį išreikšti ir paaiškinti savais žodžiais, be to, suprasti, kokias idėjas tie savi žodžiai atneša. Studentų grupės paprastai pernelyg didelės, kad kiekvienas galėtų pasisakyti, kai kam būna sunku įveikti tą viešo kalbėjimo barjerą, bet mėginu, kiek įmanoma, skatinti studentus kalbėti ir išsakyti savo nuomonę. Žinau, kad tam yra veiksmingesnių priemonių, nei paprastai naudoju – pavyzdžiui, galima kviesti pagal sąrašą kiekvieną kalbėti, bet man tokios priemonės pačiai nelabai patinka, nes žmonės skirtingi, mąsto skirtingu tempu. Tačiau dėl metodikos galima diskutuoti be galo – vieno geriausio recepto nėra.

Kokie Jūsų studentai? Kas Jus džiugina ir kas liūdina stebint dabartinę jaunimo kartą?

Studentai tikrai šaunūs, džiugina jų aktyvumas visuomeninėje veikloje, domėjimasis tuo, kas peržengia studijų programos ribas. Visada labai smagu, kai išgirsti studentą minint tokias idėjas, autorius, teorijas, kurių jiems neteko nagrinėti studijų programos kursuose. Dabartinė jaunimo karta kitokia – atrodo labiau atsipalaidavusi, saugesnė, taip pat ir labiau angažuota, labiau tikinti plačiąja to žodžio prasme, žodžiu, idealistiškesnė.

Kas liūdina? Manyčiau, kad jaunimo santykis su universitetu, kuris tampa labiau vartotojiškas – kartais atrodo, kad studijos universitete jau nėra vieta, kur smalsiam protui atsiveria kitoks pasaulio matymas, naujos erdvės tyrinėjimams. Studijos tampa tik viena iš paslaugų, tarnaujanti tolesnei karjerai, vertintina efektyvumo ir panašiomis kategorijomis. Bet, žinoma, tai tik platūs apibendrinimai, išimčių yra, ir tikrai nemažai.

Ar jaučiate, kada paskaita pasisekė, o kada galėjo būti geriau? Nuo ko tai priklauso? Kas pasako, kad paskaita sėkminga, pavyko? Ar Jums svarbi paskaitos sėkmė?

Taip, visada gali pajusti, ar paskaita pasisekė, ar buvo nesėkminga. Sakyčiau, kad paskaita yra sėkminga, jei matai, kad kažkas joje studentus užkabino, suteikė kitokį matymą, paskatino kelti naujus klausimus. Būna ir nesėkmingų paskaitų, kai jauti, kad tai, ką šnekėjai, studentų taip ir nepasiekė, jiems liko neaišku. O būna tokių paskaitų per vidurį – nei sėkmingų, nei nesėkmingų, apsikeitimas žiniomis ir tiek. Tai priklauso nuo daugelio dalykų, jų visų išvardyti neįmanoma. Žmonės skirtingi ir kiekviena studentų karta vis kitokia – norint, kad paskaita pavyktų, turi pajusti konkrečios auditorijos skonį, poreikius. Kartais tai pavyksta, kartais – ne.

Nemažai Jūsų, kaip dėstytojos, laiko atima mokslinis darbas, galbūt dalyvavimas projektuose, vieši renginiai ir paskaitos. Kur geriausiai jaučiatės?

Geriausiai jaučiuosi, kai galiu užsiimti moksliniu darbu, nors administracinės pareigos nepalieka tam daug laiko. Mokslinis darbas suteikia daugiausia laisvės, gali kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų be jokių apribojimų, neįsispraudus į kokį nors išorinį ritmą.

Ar atsiliepiate į studentų kvietimą sudalyvauti su jais kokiame nors neoficialiame studentiškame vakarėlyje?

Visaip būna: kartais pritrūksta laiko, kiti planai sutrukdo, kartais tiesiog norisi ramiai vakarą praleisti. Bet neoficialiai pavakaroti su studentais tikrai smagu. Atrodo, kad jau susiformavo tradicija, kai vienos mūsų instituto magistrantūros programos studentai po pirmos sesijos ir po magistro darbo gynimo pakviečia programos dėstytojus pavakaroti prie alaus bokalo. Puiki proga pabendrauti su studentais ne tik studijų klausimais. Tikiuosi, kad ši tradicija nenutrūks.