Ši mokomoji priemonė skirta studijuojantiems žurnalistiką ir klausantiems kursą bendru pavadinimu „Žiniasklaidos kalba ir stilius“. Viename iš semestrų studentai mokosi taisyklingos tarties ir kirčiavimo. Pastarojo vadovėlių esama ne vieno, juos nesunkiai gali studijuoti ir ne specialistai, tačiau tarties teorijai ir reikalavimams skirto atskiro darbo nėra (esama negimtakalbiams skirtų vadovėlių, tačiau jie žurnalistams mokyti nėra tinkami).

Po kiekvienos teorinės dalies pateiktas literatūros sąrašas, kad studentai galėtų pasiskaityti daugiau apie rašomą dalyką, nes į mokomąją priemonę buvo atrinkta tik tai, kas tiesiogiai susiję su tartimi ir su ja susijusiomis problemomis. Atkreiptinas dėmesys, kad priemonėje nekalbama apie tarties klaidas – stengiamasi išdėstyti, kaip ir kodėl turi būti, o ne akcentuoti, kaip netaisyklingai galima pasakyti.

Dirbant su būsimaisiais žurnalistais, nuolat kyla klausimų: kam reikalinga taisyklinga kalba? Kas tai yra kalbos standartas? Kam reikalingas norminimas? Ar jo esama ir kitose šalyse? Kad tokiais klausimais nebūtų trukdomas studijų procesas, šis kursas būdavo pradedamas bendrąja paskaita apie standartinių kalbų susikūrimą. Kadangi tam skirti laiko nebėra galimybės, šios priemonės pirmoje dalyje pateikiama trumpa standartinių kalbų kūrimosi istorija (tarp jų ir lietuvių), supažindinama su kalbos politika ir pagrindiniais jos momentais. Žurnalistai yra ne tik pavyzdys mokiniams, kaip reikia taisyklingai kalbėti (tai rodo Švietimo ir mokslo ministerijos atliktos apklausos), bet ir visuomenės nuomonės formuotojai. Žinodami, kas yra kalbos politika, kaip ji atsiranda, kaip ji vykdoma Lietuvoje ir kitose šalyse, jie gali padėti visuomenei susigaudyti tarp šiuo metu skleidžiamo melo ir tiesos, pagrįstos faktais.

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014, 48 p., ISBN 978-609-459-452-6.