Bažnytinio paveldo muziejuje pristatyta Mindaugo Paknio knyga „Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija“. Mintimis apie šį vieną gražiausių architektūrinių ansamblių dalijosi knygos autoriaus bičiuliai: VU Filologijos fakulteto docentas, filosofas, kultūros istorikas Vytautas Ališauskas, Istorijos fakulteto docentai Eligijus Raila ir Nerijus Šepetys. Juos visus vienija tai, kad yra kauniečiai, Pažaislį atmenantys dar iš vaikystės.

Knygos autorius teigė besidomintis Pažaisliu nuo studijų laikų: „Nežinau, ar jis mane, ar aš jį suradau. Tad kiek dar laiko galėjau neparašyti šios knygos?“

Pažaislio vienuolynas pradėtas statyti 1667 m. Pirmasis architektas nežinomas. M. Paknys knygoje mini keturis architektus, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie šio ansamblio statybų. Pažaislio vienuolynas – vienas geriausiai išlikusių barokinių vienuolynų su puikia italų menininkų statyta Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia. Jau nuo XVIII a. nuošaliai stovintį vienuolyną pastebėdavo keliautojai, o XIX a. jis patraukė ir meno istorikų dėmesį.

Kadaise fundatorius Kristupas Zigmantas Pacas nupirko Pažaislio kaimą, o kitoje Nemuno pusėje, itin vaizdingoje vietoje, ant kalno įkurdino vienuolius kamaldulius. Deja, Pažaislio kaimo nebėra. Jį, kaip ir daugelį kitų Nemuno slėnyje buvusių kaimų, užliejo Kauno marios. Doc. dr. V. Ališauskas gimė dar prieš jas užtvenkiant. „Atsimenu Pažaislį visai kitokį. Atsimenu nuniokotą bažnyčią, nuniokotą aplinką. Būdamas vaikas nelegaliai ten buvau įlindęs. Kai bažnyčia jau buvo atidaryta turistams, prisimenu žmones, sukrėstus keistos maldingumo atmosferos“, – pasakojo doc. dr. V. Ališauskas. Jis prisipažino nepajėgiantis suvokti, kokia kalba italų menininkai kalbėjo su fundatoriais, juo labiau su baudžiauninkais.

„Pažaislis buvo neatimama Kauno ir jo savimonės dalis. Tai buvo atminties vieta, kuri atskleidė tiek Lietuvos praeitį, tiek dabartį, tiek slaptą vilties viziją. Buvo sakoma, kad Pažaislis, pagavęs žmogų, jo nebepaleidžia“, – vienuolyno trauką apibūdino filosofas. Praėjusiame amžiuje šiame ansamblyje buvo psichiatrijos ligoninė.

„Kauno marios Pažaisliui suteikė kitą vaizdą. Tačiau gruntiniai vandenys pastatui kenkia“, – apie vieną barokinio ansamblio pokyčių prakalbo M. Paknys. Doc. dr. E. Raila Kauno marias prilygino nepaliaujamai žiojėjantiems nebūties nasrams. Doc. dr. V. Ališausko nuomone, Pažaislis, stūksodamas prie minėto vandens masyvo, įgavo kažko naujo. Vanduo esą išryškina, iškelia vienuolyną aukščiau.

„Esame susirėmę su Mindaugu. Man visada bet kokios statybos kėlė slogutį, o Mindaugas ketino rašyti knygą apie statybas. Man atrodo, geriau knygą paskaityti negu namą pastatyti. Namai būna šventi, pasaulietiški, būna tikri, būna padirbti, miestai irgi būna tikri. Prieš kurį laiką Nesvyžius dar buvo beveik tikras, Trakų pilis dar kažkiek tikra. Pažaislis šiame fone yra bauginamai tikras. Todėl, kalbėdami apie Pažaislį, galime kalbėti ir apie statybas, nieko čia blogo“, – pripažino doc. dr. N. Šepetys. Vis dėlto tai knyga apie užmojį, sėkmę, nesėkmes, apie mecenatą Kristupą Zigmantą Pacą, kuris pastatė bažnyčią ant uolos. Apie žmogų, jo būdą, kalbėjimą, nesusikalbėjimą, nuveiktus, nenuveiktus darbus.

„Pirmiausia norėčiau, ir tai nuskambės visai nebanaliai, pasidžiaugti knyga. Negalėčiau parašyti tokios, nes nemokėčiau taip skrupulingai surinkti istorinių dokumentų, faktų, archyvų. Gijos čia driekiasi plačiai – nuo Gruzijos iki Italijos. Susidaro įspūdis, kad Mindaugas pirmasis pasiekė archyvus, esančius Tbilisyje“, – įžvalga pasidalijo doc. dr. E. Raila.

Doc. dr. N. Šepetys pabrėžė M. Paknio talentą pasakoti apie žmogų ir žmones. Tad, jei ne šis autorius, supratimas apie Pažaislį būtų kitoks. „Todėl pasidžiaukime knyga, kuri yra apie tikrus namus, pastatytus ne ant smėlio“, – sakė doc. dr. N. Šepetys.