„Nūdienos lingvistinės batalijos medijose, ypač socialiniuose tinkluose, geriau už bet kokias apklausas atskleidė, kad kalba lietuviams rūpi. Ir rūpi taip stipriai, kad kone kiekvienas jaučiasi privaląs šiuo klausimu išsakyti savo nuomonę“, – sako Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentė Eglė Gabrėnaitė. Pasak jos, nors ir ne kiekvienas savo poziciją moka ar nori įgarsinti korektiškai, dar rečiau – argumentuotai, tačiau šis rūpestis, nerimas dėl galimo kalbos pažeidžiamumo ar, priešingai, dėl tariamai perdėtos jos kontrolės iliustruoja, kad kalbą jaučiame kaip organišką savo tapatybės dėmenį, savivokos šerdį.

Žmogiškosios egzistencijos pamatas

„Mano požiūris į kalbą yra dvejopas. Iš pragmatinės perspektyvos matau ją kaip instrumentą, tenkinantį komunikacinius asmens, bendruomenės, visuomenės poreikius. Kuo kalba lankstesnė, funkcionalesnė, tuo ji gyvybingesnė, turtingesnės jos raiškos išgalės“, – dalijasi nuomone docentė. Savo santykį su kalba ji iliustruoja Evangelijos pagal Joną prologu: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“

„Dieviškasis logos, žodis, nužengęs iš dangaus, kuriąs žmogiškąjį pasaulį. Taigi kalba man pirmiausia yra kūrimo stebuklą įkūnijantis fenomenas, žmogiškosios egzistencijos pamatas, ir tuo pat metu mediatorius, teikiąs galimybę įžodinti juslines patirtis“, – sako ji. Pasak kalbos specialistės, kol esama pajautos, kad tai kiekvieno mūsų tapatybės dėmuo, pavojaus išnykti lietuvių kalbai tikrai nėra. Kuo sąmoningesnis, kuo atsakingesnis bus kalbos vartotojas, tuo brandesnė bei saugesnė bus ir bendrinė lietuvių kalba.

Nesibaigiančios tobulos kalbos paieškos

„Esu jautri žodžiui, stengiuosi rasti taiklią, optimaliai mintį įžodinančią išraišką, man svarbi kalbos ekspresija, retorinė raiška, auditorijos įtrauktis“, – atvirauja dėstytoja. Ji pasakoja, kad VU Kauno fakultete lietuvių kalbos ir reklamos studentus moko paveikaus diskurso kūrimo strategijų, efektyvaus kalbėjimo, todėl stengiasi, kad paskaitose jie išgirstų ir pamatytų (nes kalbą ne tik girdime, bet ir matome) autentiškų tokio kalbėjimo pavyzdžių. Ji įsitikinusi, kad tyrinėjant kalbą svarbiausia yra nepaleisti iš akių organiškos visumos: kiekviena nauja tyrimų prieiga yra ankstesniųjų tęsinys ir tuo pat metu naujas, unikalus kalbos fenomeno apmąstymas.

Mokslininkei įdomios ir šiandien jau klasikinėmis vadinamos moderniosios kalbotyros kryptys: „Visos jos nuo pat pirmųjų žmonijos pamąstymų apie kalbą, jos kilmę, funkcijas veda, kaip suformulavo Umberto Eco, tobulos kalbos paieškų link: tos kalbos, kuria prabilo pirmieji žmonės, kuria galėtų tarpusavyje kalbėtis dievai arba į žmoniją kreiptųsi čia nusileidę ateiviai; kalbos, kurią atpažintų ir suprastų mūsų ainiai po dešimčių tūkstančių metų; kalbos, kuri idealiai, be prasminių nuostolių perteiktų mintį; galiausiai, skaitmenizuotos kalbos, kuria su žmogumi tiesiogiai bendrautų dirbtinis intelektas.“

Kalba – tarpdalykinis mediatorius

„Nors šiandien atrodo logiškas ir nuoseklus, tačiau baigus mokyklą pasirinkimas studijuoti lietuvių filologiją buvo paskutinės minutės sprendimas“, – šypsodamasi sako dėstytoja ir priduria, kad mokykloje ją vienodai traukė ir kalbų, ir istorijos, ir filosofijos, ir net politologijos studijos. „Galiausiai nusprendžiau, kad prie visų šių disciplinų neišvengiamai prisiliesiu studijuodama lietuvių filologiją, ir išties nesuklydau: studijos buvo turiningos, plataus profilio.“ Baigusi bakalaurą ji vis dar nebuvo tikra, kur gilintis toliau – į literatūros ar į kalbos mokslus. Būdama stropi studentė lengvai įstojo į visuotinės literatūros programą VU, tačiau likus keletui savaičių iki studijų pradžios apsigalvojo – pateikė prašymą į kalbotyros magistrantūros programą. „Tai buvo intuityvus, bet lemtingas sprendimas, atvedęs mane ten, kur esu dabar“, – retrospektyviai vertina doc. E. Gabrėnaitė. Docentė prisipažįsta, kad ir šiandien toks sprendimas nebūtų lengvas, nes traukia daug sričių – paveikioji komunikacija, retorika, kultūrinė antropologija, medijų studijos. „Tikėtina, kad eičiau panašiu keliu ir rinkčiausi visas šias sritis įtraukiančias studijas. Beje, tokios yra ir tarpdalykinės studijų programos, kuriose dabar pati dėstau studentams (lietuvių filologijos ir reklamos bakalauro studijų programa ir viešojo diskurso lingvistikos magistrantūros studijų programa), formuojančios išties platų akiratį ir teikiančios universalių kompetencijų“, – sako ji ir pabrėžia, kad net vienos kalbos išmanymas gali nuvesti labai skirtingais profesiniais keliais.

Prof. Rimvydas Petrauskas ir doc. Eglė Gabrėnaitė

Didžiulė sėkmė – savo kelyje sutikti tinkamų vedlių

„Paradoksalu, bet svariausią indėlį jaučiuosi gavusi nebūtinai iš tų dėstytojų, kurių paskaitos būnant studente atrodė smagios ir lengvos, priešingai, atminty geriausiai užsiliko daugiausia pastangų, refleksijos, skvarbios žiūros reikalavusios asmenybės“, – sako geriausia 2023 m. VU Kauno fakulteto dėstytoja išrinkta doc. E. Gabrėnaitė. Ji įsitikinusi, kad tai ne koks išskirtinis asmeninis nuopelnas, bet visos bendruomenės sklandžios sąveikos rezultatas: „Juk užgyvename ne tik unikalią asmeninę patirtį, bet ir susirenkame ją iš mokytojų, dėstytojų, kolegų. Didžiulė sėkmė ir paskata savo kelyje sutikti tinkamų vedlių.“

„Greičiausiai nebūčiau tuo, kuo esu, ir ten, kur esu, jei ne puikioji lietuvių kalbos mokytoja Birutė Puskunigienė – ryški ir lemtinga asmenybė mano mokymosi istorijoje. Didžiaisiais mokytojais vadinu ir studijuojant universitete sutiktus dėstytojus. Iš bakalauro darbo vadovo dėstytojo docento Juozo Abaravičiaus perėmiau meilę stilistikos mokslui ir, matyt, polinkį į ekspresyvią, ryškią verbalinę ir vizualinę raišką. Magistro darbo vadovas profesorius Albertas Ružė išugdė, sakytumei, priešingų įgūdžių – preciziško tikslumo, atidumo detalėms, santūrios ir korektiškos raiškos. Disertacijos vadovė profesorė Regina Koženiauskienė gyvu pavyzdžiu sujungė šias priešybes: mokė skvarbios minties, retorinės iškalbos, vidinės inteligencijos ir profesinio atsakingumo dermės“, – vardija mokslininkė. Ji labai vertina ir tai, kad šiandien turi kolegų, į kuriuos, reikalui kilus, gali kreiptis profesinių patarimų ir pagalbos. „Galų gale, svarbiausia grandinės dalis yra studentai, kasdienis mano darbo iššūkis ir malonumas“, – sako doc. E. Gabrėnaitė, nuolat besidominti įtraukiaisiais dėstymo metodais ir išbandanti juos praktikoje.

Mokslininkė džiaugiasi galėdama teigti, kad akademinė ir mokslinė veikla yra jos savirealizacijos terpė. „Aktyvų eksperimentų ir paveikių mokymo metodų paieškų laikotarpį keičia jau brandesnis sukauptos patirties bei įdirbio etapas. Nebetrokštu studentų išmokyti visko, kas tik įmanoma, dabar mano tikslas – padėti apčiuopti esmę, sudominti, įtikinti gaunamų žinių praktine nauda ir verte, ugdyti kritišką mintį“, – prisipažįsta mokslininkė ir teigia, kad didžiausias malonumas kaip dėstytojai yra stebėti studento augimą – ir profesiniu, ir asmenybės formavimosi požiūriu.

Dėstytojos vadovaujami studentai sėkmingai dalyvauja Lietuvos mokslo tarybos skelbiamuose studentų tyrimų projektuose, skaito pranešimus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje vykstančiose tarptautinėse mokslinėse konferencijose, publikuoja paskaitų metu atliktus tyrimus mokslo žurnaluose, pelno apdovanojimus Aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų konkursuose.

Skatina prisijaukinti daugiau profesionalios kalbos formų

Doc. E. Gabrėnaitė įsitikinusi, kad šiuolaikiniam žmogui būtina nuolat atnaujinti žinias, plėsti akiratį, ir skatina kelti aukštesnius reikalavimus turiniui – atkreipti dėmesį ir į kalbėjimo stilių. Itin populiarėjant tinklalaidėms, kompetentingų ekspertų ir savo sričių entuziastų kuriamam audiovizualiniam turiniui rinktis tikrai yra iš ko. „Norėčiau paskatinti prisijaukinti naujas raiškos formas, pavyzdžiui, garsines knygas, kurių pasirinkimas kasdien vis didesnis“, – sako docentė, nors tiki, kad tikram knygų mėgėjui niekas neatstos kokybiško popieriaus kvapo ir knygos puslapių šiurenimo. Vis dėlto tam, kurio gyvenime knygoms nelabai lieka vietos, arba kiekvienam pakeliui į paskaitas, sportuojant ar gaminant pietus klausoma profesionalaus diktoriaus arba aktoriaus įskaityta knyga gali suteikti ne mažiau malonumo ir atradimo džiaugsmo. „Jeigu vis dar esate nusiteikę skeptiškai, paklausykite laisvai prieinamų Dainiaus Svobono įskaityto Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ ištraukų – ne tik naujai atrasite šį lietuvių modernizmo klasikos kūrinį, bet ir neišvengiamai patirsite tikrą intelektinį katarsį“, – rekomenduoja ji, nesiryždama sudaryti geriausiųjų sąrašo. „Juk iš kiekvieno, net menkesnės vertės kūrinio, pasiimi tai, kas jame geriausia“, – sako mokslininkė, nevengianti įvairių žanrų literatūros, muzikos, kino kūrinių.