Minint 230-ąsias Lietuvos istoriko, rašytojo ir švietėjo, vieno iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų Simono Daukanto (1793–1864) gimimo metines kyla klausimas: ar šiais dirbtinio intelekto atsiradimo, intensyvaus judumo, nemąžtančios emigracijos laikais Lietuvos valstybės piliečiams išlieka reikšmingos S. Daukanto istoriografijos idėjos? Vilniaus universiteto Kauno fakulteto literatūros dėstytoja doc. Eglė Keturakienė neabejoja, kad S. Daukanto istoriografija, pabrėžusi gimtosios kalbos, moralinio atsparumo, suformuoto saikingo gyvenimo būdo, laisvės vertę, yra reikšminga ir dabarties Lietuvos piliečiams.

Simoną Daukantą pokalbio kvietė ir Jonas Mekas

Įdomu tai, kad į šį klausimą poetine kalba dar 1970 m. sau atsakė pasaulio kultūros pilietis ir lietuvių avangardizmo kūrėjas Jonas Mekas. „Laiškuose Simanui Daukantui“ jis paliudijo, kad S. Daukanto skelbtos idėjos išliko gyvos netrūnijančioje žmogaus sieloje, kad tėvynė – žmogaus širdy. „Metmenyse paskelbęs literatūrinį kreipimąsi – kultūrinio dialogo tekstą – „Laiškus Simanui Daukantui“ – raštu deklaravo savo dvasinę ir jausminę bendrystę su S. Daukantu ir perteikė pamatinių jo istoriografijos idėjų – gimtosios kalbos, tėvynės, lietuviškojo kraštovaizdžio, lietuviškojo prigimtinio gyvenimo būdo ir papročių – reikšmę šiuolaikiniam žmogui“, – aiškina doc. E. Keturakienė.

Pasak dėstytojos, J. Mekas „Laiškuose Simanui Daukantui“ įkūnijo modernaus žmogaus lietuviškosios tapatybės sampratą – tai žmogaus vidinė tikrovė, kurioje neištrinamai įsispaudė juslinė lietuviškumo realybė: gimtosios žemės, pievų kvapas, sidabrinio baltumo linų drobės, pinavijų raudonio, linų mėlio reginiai, lietuviškos dainos garsai. Mokslininkė atkreipia dėmesį į tai, kad J. Mekui gyvenimas vakarietiškosios kultūros erdvėje, kurios jis neabejotinai siekė, negalėjo numalšinti tėvynės ilgesio, išreikšto kaip „prisiminimų raudotinė“, išgyvento kaip sopanti atvira žaizda.

Kalba – tautos išlikimo galimybė

„S. Daukantas yra pirmasis istorikas, parašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba. Istoriografijoje jis išreiškė moderniąją tautinę savimonę, kurią pirmiausia siejo su gimtosios kalbos praktika. Istorinio pasakojimo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ („rašyta metuose 1822“) skyriuje „Kalba lietuvių ir žemaičių“ S. Daukantas teigė, kad gimtoji kalba yra kiekvienos tautos savastis ir jos esminė skiriamoji žymė, ir būtent todėl, istoriko supratimu, gimtoji kalba yra didžiausia žmogaus privilegija“, – pasakoja E. Keturakienė. Anot S. Daukanto, tauta gali netekti namų, netgi prarasti tėvynę („tėvainę“), bet kalba visada pasiliks su tauta. Jis teigė, kad tautos istorinė atmintis įsikūnija kalboje net ir tada, kai neišlieka istorinių rašto liudijimų apie tautos istorinius įvykius. „S. Daukanto supratimu, tik gimtoji kalba, sujungianti mirusias ir gyvas kartas, teikia žmogui, išgyvenusiam skausmą, tikrą paguodą“, – sako mokslininkė.

„Skyriuje „Kalba lietuvių ir žemaičių“ S. Daukantas iškėlė gimtosios kalbos reikšmę, jos archajiškumą, estetiškumą ir ypač pabrėžė neribotas kūrybines lietuvių kalbos galias, teigė, kad lietuvių kalba ypač tinkama rašyti ir paranki kurti gabiausiems, tiems, kas pasižymi Homero ar Vergilijaus talentu. Jis šlovino Kristijoną Donelaitį, įrodžiusį lietuvių kalbos ypatingumą kūrybos erdvėje“, – pasakoja dėstytoja. Ji atkreipia dėmesį, kad S. Daukanto teiginys apie gimtosios kalbos vartojimo steigiamą jausmo vertybę – džiaugsmą, kylantį iš supratimo, kad tai namų, šeimos, motinos ir tėvo kalba, kuria galima reikšti gėrį – aktualus ir šiandien.

Dora – kertinė ilgaamžės tautos vertybė

Pasak mokslininkės, reikšminga, kad S. Daukanto istoriografijoje pabrėžiamas vertybinis aspektas. „Antai „Darbuose“ („rašyta metuose 1822“), „Istorijoje žemaitiškoje“ (rašyta Rygoje ir Peterburge iki 1838 m.), „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (vienintelis istorinis darbas, S. Daukanto publikuotas Jokūbo Laukio slapyvardžiu 1845 m. Peterburge), „Pasakojime apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (parašyta 1850 m.) S. Daukantas teigė, kad tautos moralinis atsparumas yra stiprios valstybės pamatas ir jos gyvybės sąlyga“, – pabrėžia doc. E. Keturakienė. Jos įsitikinimu, šiame moderniosios tautinės savimonės pasakojime glaudžiai tarpusavyje susipynusiomis kalbos, laisvės ir dorybės vertybėmis grindžiama senovės lietuvių gyvenimo būdo idilė, kuri iškeliama kaip siektinas istorinės būties pavyzdys, neprarandantis aktualumo ir šiandien.

„Reikia pasakyti, kad S. Daukantas istoriografijoje visus LDK istorinius ir legendinius įvykius ir reiškinius vertino iš moralės – dorybės – perspektyvos. Antai „Darbuose“ jis rašė, kad senovės lietuviai mylėjo dorybę, tvirtino, kad ir diduomenė buvo sudaroma ne pagal kilmę, bet pagal moralės principą, į vyresniuosius, „tėvūnus“, buvo skiriami tie, kurie pasižymėjo ne tik kantrybe ir drąsa „karėse“, bet ir dora, gerais darbais. „Istorijoje žemaitiškoje“ taip pat pabrėžiamas senovės lietuvių dorybingumas. Ypač „Būde“ S. Daukantas, kaip ir stoikai, šlovino dorybingumą, viežlybumą, kurį suvokė kaip saikingumą, pasireiškiantį kalbos santūrumu, aprangos padorumu, pykčio sulaikymu, romiu charakteriu“, – aiškina doc. E. Keturakienė.

Universiteto dėstytojų įkvėpti ideologiniai pamatai

Mokslininkė sako, kad S. Daukanto gyvenime susitikimų su antikos kultūros pasauliu būta išties nemažai. Ji primena, kad S. Daukantas buvo Kalvarijos mokyklos, Vilniaus gimnazijos ir Vilniaus universiteto auklėtinis. Visose šiose įstaigose buvo puoselėjama klasikinė antikos kultūra. Pasak istoriko Vytauto Merkio, Kalvarijos mokykloje ir Vilniaus gimnazijoje S. Daukantas išmoko mylėti antikos kultūrą ir literatūrą, o tuo laiku, kai studijavo Vilniaus universitete, jo Alma mater garsėjo antikinės filosofijos profesoriaus Gottfriedo Grodeko seminarais, kurių dalyvis buvo ir S. Daukantas. Pasak Juozapo Girdzijausko, S. Daukantas su antika gretino ir lietuvių tautos istoriją, ir kalbą, ir mitologiją, tautosaką. Žinoma, tai ne vienintelis atvejis, kai mūsų tautos vertybės gretinamos su klasikine antikos kultūra.

Pasak mokslininkės, istoriko ryšį su antikos kultūros pasauliu rodo ir jo vertimai. „S. Daukantas išvertė pasakėčias „Pasakos Phedro“ (išleista 1846 m. Peterburge), Kornelijaus Nepoto karvedžių „gyvatas“ (biografijas; išleista 1846 m. Peterburge), iš lotynų kalbos išvertė istoriografinį darbą „Justinaus istorija“ („Historya Justina“, 1857)“, – vardija doc. E. Keturakienė. Dėstytoja pabrėžia S. Daukanto norą skaitytoją ugdyti pagal antikines vertybes: „Būdinga, kad vertimų pratarmėse S. Daukantas kaip pagrindinį kultūrinio darbo tikslą įvardija moralės kriterijų – skaitytojo dorybės puoselėjimą. „Pasakų Phedro“ pratarmėje jis teigia, kad čia skaitytojas ras pamokymą, kaip pasaulyje gyventi ir būti doru ir išmintingu žmogumi. Kornelijaus Nepoto „Gyvatų didžiųjų karvaidų senovės“ pratarmėje rašo, kad džiaugsis, jei bent vienam skaitytojui kils noras būti geresniam, jei įžiebs „malonę teisybės“, tautiškumo jausmą ir leis būti pastabesniam.“

Savosios visuomenės kritika ugdymui

Modernus S. Daukanto istoriosofinis pasakojimas, pagrįstas saiko dorybe ir prigimtiniu gyvenimo būdu, išlaikė ryšį ir su antikos pasauliu (jo cituojamas Herodotas taip pat savo „Istorijoje“ rėmėsi saiko dorybe), ir su lotyniškosios LDK renesansinės humanistinės kultūros tekstu – Mykolo Lietuvio traktatu „De Moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum“ („Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, Basileae, MDCXV). S. Daukantas „Būde“ Mykolą Lietuvį vadina „didžiu Lietuvos raštininku“, jį cituoja ir „Darbų“ pratarmėje, ir „Būde“. Pasak Juozo Jurginio, Mykolo Lietuvio traktato tikslas yra ne svetimųjų šalių pažinimas, jo tekstas yra labiau orientuotas į savojo krašto ydingo gyvenimo būdo kritiką. S. Daukantas, kaip ir Mykolas Lietuvis, „Būde“ ne vieną kartą kritikavo nesaikingą Lietuvos diduomenės elgseną, pasireiškusią ištižimu ir išlepimu, protėvių gyvenimo būdo išdavyste. „Mykolo Lietuvio ir Simono Daukanto išsakyta kritika išlepusiems Lietuvos piliečiams ir tautiečiams buvo siekis reformuoti LDK valstybės politinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą, grindžiamą saiko dorybe“, – apibendrina doc. E. Keturakienė.

Tautos moralinis tvirtumas – kasdienės gyvensenos praktikoje

„Ypač „Būde“ daug dėmesio skirta senovės lietuvių moraliniam tvirtumui nusakyti – jį S. Daukantas apibūdino kaip meilę tiesai, teisingumo principą, kaip jausmų ir žodžių tapatybės principą, kaip dorybę ir išmintį“, – pasakoja doc. E. Keturakienė. Pasak jos, S. Daukanto istoriografijoje išreikštas supratimas, kad laisvas ir laimingas senovės lietuvių gyvenimas pirmiausia priklausė nuo dorybės, viežlybumo ir saikingo bei prigimtinio gyvenimo būdo, yra artimas stoikų pasaulėžiūrai, kuri pabrėžė ryšį tarp laimės ir dorybės. Kaip ir stoikams, kurie išreiškė dorybės ir laisvo gyvenimo tapatybės prinicpą, S. Daukantui tautos laisvės sąlyga buvo doro ir prigimtinio gyvenimo būdo praktika.

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad S. Daukanto istoriografijoje (ir „Darbuose“, ir „Istorijoje žemaitiškoje“, ir „Būde“, ir „Pasakojime“) „kaip siektinas idealas vaizduojamas saikingas, asketiškas, ištvermingas senovės lietuvių gyvenimo būdas, pagrįstas dora. „Būde“ rašoma, kad senovės lietuvių vaikai buvo iš mažens pratinami dirbti, kad neišleptų lovose gulėdami. Tvirtinama, kad netgi LDK kunigaikščiai (minimi istoriniai ir legendiniai) savęs nelepino, gyveno kukliai: gėrė tik vandenį, valgė sausus valgius. „Istorijoje žemaitiškoje“ jis taip pat pabrėžė, kad senovės lietuviai „nelepinos“, jų laisvas gyvenimas rėmėsi gyvenimo būdo saikingumu. S. Daukantas tvirtino, kad valios, fizinės ištvermės ugdymas ir nuo mažens lavinami geri įpročiai palaiko tautos moralinį tvirtumą.“