Pasitaiko žmonių, manančių, kad mokslininkas ir padorūs komunikacijos įgūdžiai – ne ypač tarpusavyje derančios sąvokos. „Visi žinome apie tą vaikiną išsidraikiusiais plaukais, gerokai per trumpomis kelnėmis, storais akiniais, kuris negali kalbėti apie nieką kita, tik elementariąsias daleles“, – stereotipą šmaikščiai apibūdina Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto docentas Mikas Vengris. Šis mokslininkas ir su jo pagalba atrinkti konkurso „Šlovės laboratorija“ (angl. FameLab) finalistai be jokių pastangų griauna mokslo pasaulio klišes.

Ne vieno kūrinio atlikėjas

Vertindamas mokslo komunikacijos konkurso dalyvius, doc. M. Vengris vadovavosi gana paprastu principu: įdomi kalba įdomia tema. Žmogus, charizmiškai pasakojantis apie trupmenų sudėtį, ko gero, peš tiek pat, kiek publiką užmigdantis pačių svarbiausių ir aktualiausių naujovių pristatytojas. „Dalyvio akys turi degti. Jis ne tik kalba apie tai, kas jį domina, bet ir motyvuoja kitus siekti daugiau žinių“, – sėkmingo pasirodymo elementus įvardija mokslininkas.

Doc. M. Vengris gyrė dalyvių pasiryžimą. Vien tai, kad jie imasi kalbėti, pasakoti, kad mokslas jiems – ne tik nuobodžių namų darbų darymas, jau yra vertybė. Žinoma, per tris minutes pristatyti mokslinę temą nėra pats lengviausias uždavinys. Todėl vizuali medžiaga dalyviams tikrai padėjo. „Žiūrinčiam žmogui tai iškart uždega lemputę, padeda sekti dėstymo logiką“, – sako docentas.

Recepto, kaip laimėti „Šlovės laboratoriją“, doc. M. Vengris neturi, tačiau konkursantams linki netapti vienos dainos dainininkais. „Svarbu, kad įdomiai papasakota istorija neliktų vienintelė. Reikia atrasti savo stilių – triukų portfelį, kuris leistų patraukliai pateikti daug temų. Ši savybė skiria profesionalų mokslo komunikatorių nuo mėgėjo, per giminės balių užlipusio ant statinės“, – teigia jis.

Privalo ne kiekvienas

Doc. M. Vengris mano, kad mokslininko karjera dažniausiai pasirenkama ne iš materialistinių paskatų. „Juos veda smalsumas. Kartu mokslininkams reikia visuomenės pripažinimo, kad tai, ką jie daro, yra svarbu. Didžiausias peilis tas, kad kai atlieki tyrimą, publikuoji straipsnius geruose žurnaluose, juos perskaito 20–40 žmonių“, – aiškina jis.

Mokslininkas juokauja, kad daugybė žmonių su kosmosu susiduria tik išvydę šildymo sąskaitas. Tai nėra labai gerai. „Visuomenei svarbu domėtis mokslu, suprasti, kur jo ribos, kiek daug mokslininkai jau žino. Išprususi bendruomenė turėtų tapti siekiamybė. Argi ne smagu būtų, jei su kiekvienu barmenu arba taksistu galėtum aptarti naujausias „Hubble“ teleskopo nuotraukas?“ – retoriškai klausia doc. M. Vengris.

Ar kiekvienas mokslininkas privalo užsiimti visuomenės švietimu? Anot docento, nebūtinai. Ne visi mokslo žmonės geba gyvai ir suprantamai paaiškinti sudėtingus procesus. Jei tai daroma negrabiai ir be užsidegimo – tiesiog gadinamas mokslininko įvaizdis. „Jeigu galvodamas, kaip penktoką išmokyti suintegruoti keturlypį integralą, jis vargsta ir prakaituoja, reikia paleisti ir moksleivį, ir mokslininką. Kam juos kankinti? Geriau surasti gabų mokytoją, kuris to mokslo gal ne tiek ragavęs, tačiau papasakos taip, kad susidomėjęs vaikas pats ateis į planetariumą“, – svarsto doc. M. Vengris.

O koks vaidmuo tenka žurnalistams? Mokslininkai dažnai bumba, kad žiniasklaidos atstovai nesivargina įsigilinti, išanalizuoti duomenų, informaciją perteikia netiksliai. Pasak doc. M. Vengrio, dėl silpnos mokslo komunikacijos vien jų prie kryžiaus kalti nereikėtų. „Visi gyvename ribotų laiko išteklių pasaulyje. Žurnalistas kartais tiesiog neturi galimybių. Jeigu jam reikia per dieną paskelbti penkias žinutes ir skirtingiems laikraščiams pateikti keturias istorijas, nelogiška tikėtis, kad jo produkcija bus labai aukštos kokybės“, – įsitikinęs jis.

Nacionalinis mokslo komunikacijos konkurso „Šlovės laboratorija“ finalas vyks gegužės 23 d. 14 val. VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre. Nugalėtojas atstovaus Lietuvai tarptautiniame šio konkurso finale ir bus apdovanotas VU įsteigtu prizu.