Studentai kartais pavadinami visuomenės „šviežiu krauju“. Jie paprastai siejami su jaunatvišku idealizmu, noru keisti pasenusią ir nusistovėjusią tvarką, siūlo naujas idėjas ir sprendimus. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų korporacija „Korp!Tilia“ docento Nerijaus Šepečio klausė, kaip jis vertina fakultetą, studentus, jų organizacijas šiandien ir tas, kurios veikė prieš porą dešimtmečių.

Gal galėtumėte papasakoti apie savo studijų laikus ir tuo metu veikusias studentų organizacijas?

Prisimenu, vyresni studentai buvo labiau organizuoti. Tai mums atrodė baisus minusas ir kažkoks sovietinis palikimas. Mano karta į universitetą atėjo jau iš tokios posovietinės mokyklos, kai besimokant paskutinėse klasėse nebeliko tų visų komsomolų ir išvis jokios organizacijos. Buvo dvi alternatyvos: arba tu esi įrašytas į kokią nors organizaciją, arba esi laisvas žmogus. Priklausymas organizacijai signalizavo apie nelaisvę ir kažkokį susitepimą. Buvo žmonių, kurie nepriklausomybės pradžioje jungėsi į organizacijas, bet jos dažniausiai buvo nesusijusios su mokymosi, darbo vieta – tokie bendraminčių klubai. Atrodė, kad žmonės, kurie tuomet (1991–1992 metais) dar buvo išlaikę visuomeninį aktyvumą, jį išreiškė už universiteto ribų. Universitetas mums buvo laisvės vieta, o laisvė – susijusi su individualumu. Tai atsispindėdavo studijose, nes buvo galima studijuoti ką nori, jei tik norėjai. Formaliai buvo galima labai lengvai gauti individualų planą, universitete tai netgi buvo skatinama, o Janina Leonienė padėdavo visus tuos dalykus sutvarkyti.

Mūsų laikais buvo labai aiškus skirtumas tarp vilniečių ir nevilniečių, tų, kurie gyvena bendrabutyje, ir ten negyvenančiųjų. Žinoma, nebuvo tokių vilniečių, kurie gyveno bendrabutyje, bet buvo tokių, kurie nuomojosi butus. Tuomet nuomotis butą buvo labai prabangus dalykas, nes tai reiškė, kad gyveni šildomoj patalpoj, turi karštą vandenį, o 1991–1992 metais bendrabutyje šie patogumai nebuvo užtikrinti. Žmonės, kurie buvo atvykę iš kaimo, turėjo valgyti, o kurie iš miesto – šiek tiek pinigų ir turėjo vaišinti pinigų neturinčius arba skolinti, žinodami, kad jie niekuomet skolų negražins. Gyvenimo padėties skirtumai niekaip nepasireikšdavo žmonių tarpusavio santykiuose. Kiek prisimenu, ir paskaitų metu, ir už auditorijų visi buvo absoliučiai lygūs.

Ta lygybė buvo ir tarp dėstytojų. Tuo metu, bent jau Istorijos fakultete, nebuvo jokio elitarizmo. Iš esmės profesoriai nebuvo autoritetingi, nes jie ir vyresni dėstytojai turėjo patirties sovietiniais laikais, juos tai slėgė viduje arba išoriškai ir vertė trauktis į šoną. O jaunesni, tokie kaip Alfredas Bumblauskas, pasižymėjo visais kitais dalykais, bet ne profesoriaus autoritetu. Todėl bičiulystė, tujinimas ir pokalbiai prie alaus su dėstytojais po seminarų egzistavo ne tik Filosofijos fakultete, bet ir mūsiškiame – buvo absoliuti laisvė. Tokioje aplinkoje nebuvo jokios būtinybės jungtis į grupes, todėl ir organizacijų idėja atrodė labai komiškai. Buvo keli aktyvistai kurse, bandę solidarizuoti studentų veiklą, ir viskas baigėsi tuo, kad vienas jų buvo paskirtas grupės seniūnu, o kitas tapo pajuokos objektu kaip nuolatos prisitaikantis prie dėstytojų, mėginantis jiems įtikti ir taip pelnyti sau malonę. Paskui jis gavo prastą pažymį iš magistro darbo ir kažkur Vokietijoj iki šiol disertaciją rašo.

O Jūsų studijų metais visai nebuvo noro užsiimti kokia nors akademine veikla šalia studijų? Turiu galvoje įvairias diskusijas fakultete ir panašius užsiėmimus. Ar juos pavykdavo organizuoti ir nesiburiant į organizacijas?

Reikia nepamiršti, kad studijavome posovietiniais laikais ir, nors dėstytojų iniciatyva studijos buvo šiek tiek reformuojamos, bet realiai visas paskaitų ir seminarų turinys priklausė nuo knygų, kurias kiekvienas buvos skaitęs. Mano kartos studentai tuomet lengviau ir greičiau negu dėstytojai rasdavo naujų knygų. Studijos būdavo labai įvairios ir ten galėdavai realizuotis maksimaliai. Rašėme daug rašto darbų: kiekvieną semestrą – penki referatai po dvidešimt puslapių. Akademinės veiklos turėjome iki kaklo. Bendras krūvis buvo daug didesnis, bet mes tokio ir norėjome. Studijose iš esmės buvo galima realizuotis per esamas akademines formas.

Kalbant apie diskusijas, reikia paminėti vieną dalyką: iš tikrųjų tuo metu niekam nekilo į galvą mintis, kad istorikai turi apie ką nors diskutuoti. Manyta, kad istorikas privalo skaityti ir rodyti žinias, varžytis savo erudicija. Tokio istoriko – tyliai vienumoje sau ramiai besikrapštančio, o tada vėliau visus kitus stebinančio – modelis dominavo. Vienintelis žmogus, kuris norėjo diskutuoti, buvo prof. A. Bumblauskas, bet niekas jo nesuprato. Studentai ne ką daugiau už dėstytojus norėjo diskutuoti, nes nesuvokė, ką istorijos moksle galima laimėti ginčais. Visiems atrodė, kad arba žinai, arba nežinai. Egzistavo tokie eruditų ginčai, kuriuose konkuruojama žiniomis, tačiau iki diskusijos jie neišsirutuliodavo. Vėliau, mano kartai jau baigus studijas, atsirado diskusijų kultūros poreikis, o pamažu ir pati kultūra. Ją pirmieji pradėjo filologai, ir mes tik paskui (apie 1995–1996 m.) pamatėm, kad jie atliko tą darbą, kurį mes turėjome daryti: analizavo sovietmetį, jo paveldą.

Mano studijų metais nebuvo išspręsti ir apsvarstyti pamatiniai klausimai, egzistavo didžiulės civilizacinės tapatybės spragos, nebuvo aišku, kas mes tokie esame. Tokioje situacijoje diskusija atrodė kliuvinys ir šalutinių dalykų aiškinimasis. Akademinė kultūra ir posovietinė erdvė turėjo laukiniškumo, kuris atsispindėjo nedisciplinuotumu: dėstytojų nepagarba studentams, studentų nepagarba dėstytojams, įvairiais konfliktais ir galios žaidimais. Civilizuotų rėmų labai trūko. Dėstytojo statusas reiškė, kad jei lieki dirbti universitete, tai jau niekas neturi teisės kontroliuoti, ką tu dėstai. Mūsų fakultetui tai davė daug laisvės, bet labai mažai tradicijų, kurias galėtumėme tęsti.

Vis dėlto vėliau, Jums jau dėstant fakultete, pradėjo veikti Studentų atstovybė. Kas pasikeitė? Gal atsiskleidė studentų organizacijų privalumai?

Tuomet susidarė įspūdis, kad studentų atstovybės atsirado ne iš vidinio studentų noro, o iš reikalo. Visose srityse vienu metu Lietuvoje buvo dirbtinai kuriamos profesinės sąjungos ir profesinės organizacijos, nes toks turėjo būti valdymo modelis. Tad ir studentų organizacijos atsirado iš valdymo modelio paieškos universitete. Nežinau, kas tuo metu pirmu smuiku griežė, tačiau jos susikūrė tikrai ne savaime, ne universiteto ar ministerijos iniciatyva.

Atstovavimas kokiomis nors formomis egzistavo ir mūsų studijų metais. Tas žmogus kurse, kuriuo visi labiausiai pasitikėjo, turėjo būti seniūnas. Jis mokėjo stipendijas, bendravo su administracija, per jį buvo tvarkomi visokie reikalai. Jeigu reikėjo ką nors paremti, sutvarkyti – susiburdavome, nueidavome ir susitardavome. Buvo toks proginis aktyvumas. Kadangi visuomet atsirasdavo žmonių aktyvistų, kurie moka pašnekėti, tai tokie ir susiburdavo į grupę, ėjo pas rektorių ar dekaną, tvarkė visokius reikalus. Studentų aktyvumas ir pasireikšdavo per kultūros įvedimą į studijas. Performansų, kaip filologai, mes nedarėme, tačiau kultūriniai renginiai vykdavo.

Kai buvo įgyvendinama studentų organizacijos idėja, iškilo pagrindinis klausimas – kam jos reikalingos, kodėl reikia ginti studentų teises? Mes aiškiai supratome, kad kituose fakultetuose ir kitose aukštosiose mokyklose nėra taip gerai, kaip pas mus, egzistuoja daug problemų. Studentai ir toliau išnaudojami, verčiami kalti, duoti kyšius. Taigi ten interesas ir objektyvus poreikis iš tikrųjų buvo ir akivaizdu, kad kažkas turėjo tuos studentus ginti, turėjo būti kažkokios struktūros. Mūsų fakultete, man atrodo, toks poreikis taip pat atsirado, kai šiek tiek atsinaujino fakultetas: buvo dėstytojų, kurie paskaitas skaitydavo iš lapelių, buvo tokių, kurie neproporcingai apkraudavo studentus. Bet, kadangi fakultetas mažas, bendruomenė maža, visą laiką tokius klausimus labai lengvai sutvarkydavo pati administracija. Todėl, pradėjus funkcionuoti Studentų atstovybei, kilo klausimas, kuriems studentams atstovaujama: gabiems ar tiems, kurie turi po kelias skolas ir bando išsisukti. Vėliau, kai fakulteto taryboje atsirado studentų atstovų, galėjome matyti, kad buvo ir protingų, gabių žmonių, vyko kažkokia komunikacija, ėmė megztis ryšys tarp magistrantų ir doktorantų. Bet juk studentai būna tikrais studentais antrais ir trečiais studijų metais, nes pirmais jie nieko nesupranta, o ketvirtais – rašo darbus.

Galbūt dabar, per tam tikrą laiką, atsirado realūs socialiniai poreikiai, kuriems patenkinti reikalinga organizacija. Taip yra ir dėl pačios visuomenės stratifikacijos, ir dėl to, kad studentai dabar yra socialinė klasė, kokios anksčiau nebuvo. Studentas kitą studentą atpažįsta, jie turi panašius įpročius, dalinasi, keičiasi naudinga informacija ir patarimais – kur dirbti, kaip pragyventi. Su kolegomis mėginome daryti jaunų studijuojančių žmonių sąmonės tyrimus ir paaiškėjo, kad beveik visi jie identifikuojasi žodžiu „studentas“. Mūsų laikais tai buvo sunkiai įsivaizduojama. Nė vienas iš tų, kurie ketino gyvenime kažko pasiekti, nenorėjo būti suvokiamas kaip studentas, nes tai – negatyvus apibūdinimas. O šiandien žmonės rimtai žiūri ir pozityviai tapatinasi su savo studentiškumu. Daugybę socialinio studentų statuso klausimų galima spręsti tik per organizacijas, kurios nėra vien profesinės sąjungos, bet ir neišvengiamas visuomenės dėmuo.

Ar Jūs kaip dėstytojas iš fakulteto studentų organizacijų ko nors tikitės?

Dėstytojams svarbu, kad būtų tokių žmonių, per kuriuos studentai galėtų perduoti nuomonę apie studijuojamų dalykų turinį. Pavyzdžiui, kokios temos yra pageidaujamos, kokios knygos, kokie siužetai turi būti aptariami konkrečiuose moduliuose. Mūsų laikais visi studentų pageidavimai dėstytojus pasiekdavo tiesiogiai, sakydavome, ko mes norim, kas mums atrodo įdomu ir reikalinga, o dabar tas nesuveikia.

Nėra taip, kad studentai nieko nebenori, tačiau skirtumas tarp dėstytojų ir studentų padidėjęs. Apskritai socialiniai skirtumai Lietuvoje dabar yra daug ryškesni negu mūsų laikais. Galbūt organizacijos gali priartinti tuos studentus, kurie kažkuo domisi, jų interesus, prie to, kas vyksta auditorijose. Tą galima pasiekti ir netiesiogiai: organizuojant renginius, kviečiant dėstytojus ir diskutuojant aktualiais visuomenės ar kultūros klausimais. Dažnai pasitaiko, kad tam tikro kurso studentai yra kultūriškai ir visuomeniškai imlesni ir aktyvesni už tuo metu jiems dėstančius dėstytojus. Kartais gali atrodyti, kad akademikai labai nutolę nuo visuomenės, niekuo nebesidomi. Tuomet gali padėti tokios studentų organizacijos.

Ar šiandien fakultete įmanoma suburti elitinę, išskirtinai gabių studentų organizaciją, panašią į didžiųjų Europos universitetų prestižinius studentų klubus?

Ten studijos yra daug labiau susijusios su noru įgyti išsilavinimą ir tapti protingu žmogumi. Lietuvoje vis dėlto nėra daug nei tokių studijų programų, nei universitetų, į kuriuos žmonės norėtų stoti tik todėl, kad taptų protingesni. Nėra plačiai paplitusio socialinio poreikio, įprasta galvoti, kad universitetai teikia išlavinimo paslaugas, o studentai jas gauna lyg kokioje kirpykloje. Proto, išminties įgijimas nesiejamas su studijomis, nors, atrodo, tokia turėtų būti pirminė studijų paskirtis. Ta nedidelė studentų dalis, kuri studijas suvokia būtent kaip galimybę tapti protingesniems ir įstoję į universitetą susilaukia supratimo ir palaikymo, džiaugiasi, kad pataikė ten, kur reikėjo, ir jau nebesuka dėl nieko galvos. Todėl, nesusiformavus atitinkamam požiūriui, nėra tokių organizacijų poreikio. Juk visos tos korporacijos iš esmės atėjo iš tų prieškario universitetų, kuriuose studijos buvo skirtos protingiems žmonėms. Į universitetą ėjo protingi žmonės, kad taptų dar protingesni ir galėtų kažką naudingo nuveikti tautai, visuomenei, valstybei ar patys sau. Mokytojas, pastudijavęs vieną semestrą universitete ir baigęs kursus, jau buvo intelektualas, nes visomis kalbomis truputį skaitė, turėjo klasikinį humanitarinį išsilavinimą – buvo tikrai apsišvietęs žmogus. Todėl ir hierarchija buvo labai aiški. Dabar turbūt būtų prasminga tokius klubus kurti, jeigu į juos įsitrauktų magistrantai ir kažkiek doktorantų. Visi studentų sluoksniai galėtų dalyvauti lygiomis teisėmis.

Ko palinkėtumėte mūsų fakulteto studentams?

Turbūt norėtųsi palinkėti, kad tarp studentų atsirastų interesų bendrumas. Jei žmonės studijuodami galėtų rasti istorinių, visuomeninių, politinių, kultūrinių ar pasaulėžiūrinių interesų, iš to galėtų išaugti dalykiškos draugystės ir mūsų skatinama individualizacija nepaverstų fakulteto bendruomenės nieko bendra neturinčiųjų bendrija.