Prieš dvi savaites netekome VU Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto docentės Vitos Mozūraitės (1960–2014). Ji daugiau nei du pedagoginės ir mokslinės veiklos dešimtmečius paskyrė vaikų literatūros ir skaitymo ypatumų, mokyklų bibliotekų raidos tyrinėjimui, skaitymo skatinimui, jaunosios kartos ugdymui.

Tad kviečiame paskaityti, kokia doc. V. Mozūraitė išliko kolegų atminty.

Literatūros tyrinėtojas doc. dr. Kęstutis Urba: Vita nenorėjo užaugti ir neužaugo

Nenuginčysi, kad Vitai Mozūraitei šokio menas buvo svarbus. Tačiau pristatyti ir prisiminti ją tik kaip šokio kritikę neteisinga. Ne mažiau svarbi jos profesinio ir žmogiškojo gyvenimo dalis ir kartu aistra buvo vaikų literatūra, vaikų skaitymo, vaikų bibliotekininkystės klausimai. Bene ketvirtį amžiaus su Vita sukomės šių dalykų, o ne šokio, sūkuryje. Nenoriu įžeisti savo kolegų, bet manau, kad mes nė vienas jai neprilygome erudicija, atmintimi, skaitymo patirtimi, gebėjimu įtaigiai, intriguojamai ir nuosekliai kalbėti – lietuvių, rusų, anglų kalbomis – ir… nesiliaujamu humoro jausmu. Vita labai domėjosi paveikslėlių knygomis, knygų iliustracijomis, jas vertindama visada gindavo „vaiko teises“, tai yra stengdavosi pamatyti vaiko akimis. Vita norėjo būti vaikų bibliotekininke, geriausiai Lietuvoje išmanė vaikų skaitymo interesus, suvokimo galimybes ir ribas.

Šiandien man labiausiai prisimena paskutinis ilgėlesnis kartu praleistas laikas – Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) kongrese Londone, lygiai prieš dvejus metus. Londone mūsų delegacija gyveno prie pat Kensingtono parko. (Ne, ne Kensingtono sodų! Neteisinga taip vadinti, – tada sutarėme su Vita.) Visi žinojome, kad tame parke stovi Piterio Peno paminklas, lėkėme jo ieškoti, fotografavomės. Štai su tuo garsiuoju vaikų literatūros personažu man dabar Vitos paveikslas ir siejasi. Jameso Matthew Barrie‘o pasaka apysaka „Piteris Penas ir Vendė“ nebuvo Vitos vaikystės knyga, nes jos Lietuvoje dar išvis nebuvo. O būtų tą personažą jau tada pamilusi, be jokių abejonių. Pamilo, bent jau pamėgo, vėliau, jau suaugusi. Piteris Penas – berniukas, kuris nenori užaugti ir kuris geba skraidyti. Man atrodo, Vita irgi nenorėjo užaugti ir neužaugo. Išsaugojo laimingos vaikystės pojūtį, skleidė jį kitiems, norėjo, kad ir vaikų literatūra skleistų „kasdienį gerumą, gailestingumą“ (citata iš minėtojo pokalbio).

Ir esu įsitikinęs, kad Vita mokėjo skraidyti!..

Nepaisant to, kad ji nuolat vėluodavo į posėdžius, susitikimus. Pasijuokdavome, pykteldavome, vėl juokaudavome. Mat vėluodavo ji ne todėl, kad negerbdavo laukiančiųjų. O todėl kad nespėdavo – iš paskaitos į paskaitą, iš posėdžio į posėdį, iš vienos teatro peržiūros – kiton… O juk dar pažadėta kažkam, atostogaujančiam, gėles palaistyti (kitame miesto gale), šunį pavedžioti. O ir savosios katės Kapitolinos, takso Muko reikėdavo nepamiršti, pašerti, į miškelį išvesti.

Vita nebevėluos. Akimoju (ak, pasišaipytų ji turbūt iš tokio žodžio…) atsidurs mūsų prisiminimuose. Neabejoju, kad daugelio ir dažnai.

KF Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktorius prof. dr. Arvydas Pacevičius: netekome profesionalės, bibliotekininkystei turėjusios ir pašaukimą, ir meilę

Vita buvo kupina idėjų, polėkių, sumanymų, kurių „lietus“ virsdavo gausiomis mokslo populiarinimo ir akademinėmis publikacijomis, konkrečiais darbais vykdant mokslo projektus, rengiant studijų programas. Dėstymas jai nebuvo rutina, todėl ir studentai ją mėgo, nors kažkur Vita yra prasitarusi, kad be didelės graužaties Universitetą galėtų išmainyti į darbą mokyklos bibliotekoje. Jos gyslomis tekėjo mėlynas, aristokratiškas bibliotekininkės-pedagogės kraujas. Netekome profesionalės, bibliotekininkystei turėjusios ir pašaukimą, ir meilę.

KF Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto lektorius dr. Vincas Grigas: kūrybinga ir kitus proveržiui skatinanti asmenybė

Man Vita yra žvaigždė gerąją prasme, žmogus su polėkiu, sugebėjęs užkrėsti gera nuotaika, optimizmu, noru skaityti geras knygas, domėtis šokiu, komunikacija, bibliotekininkyste, katėmis, taksais, informaciniu raštingumu ir šaltalankių arbata. Labai įvairiapusė asmenybė, sunkiai telpanti į bet kokius mūsų visuomenėje įprastus rėmus.

Oficialiai buvo docentė, mokslų daktarė, studijų komiteto pirmininkė, dėstytoja, kritikė, konsultantė, egzaminuotoja… tarsi skamba labai biurokratiškai ir nuobodokai. Vitos asmenyje šios pareigos virsdavo tarsi gražiai surežisuota knygos fabula su kas keletą minučių įterpiamais idėjų perliukais, kurie tiesiog priverčia kartu dirbant ir paties smegenis veikti kitaip, be šablonų, laisvai, sąmojingai, nuoširdžiai, bet kartu ir profesionaliai.

Kūrybinga ir kitus skatinanti proveržiui – išskirtinė asmenybė, kuri, manau, daugelį įkvėpė nuoširdžiai dirbti nesivaikant vien tik pragmatinių tikslų ar vadovaujantis tik racionaliais išvedžiojimais.

KF dekanas prof. dr. Andrius Vaišnys: išsivadavusi siela gali šokti

Apie Vitą negalime pasakyti, kad išėjo netikėtai: žinojome, kad liga, deja, nesitraukia. Tačiau užgesdama šiame gyvenime paliko paskutinius malonius prisiminimus apie save – kai dar galėjo dirbti ir dirbo ties atnaujinama studijų programa. Esu dėkingas už tai, jog suprato permainų būtinumą fakultete ir prisidėjo sukuriant kultūros informaciją ir komunikaciją.

Deja, nuolat buvus jauna užgeso anksti. Galbūt Anapus nėra ligų ir skausmų, galbūt ten išsivadavusi siela gali šokti – tokia „paguoda“.

1993-aisiais V. Mozūraitė apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją „Vaikų knygos leidyba Lietuvoje: 1940–1990 m.“ Bakalauro ir magistrantūros studentams skaitė komunikacijos ir viešojo komunikavimo įgūdžių, informacinio raštingumo, profesinės etikos, lektologijos, teatro meno kursus. Itin daug jėgų ir žinių V. Mozūraitė atidavė tobulindama bibliotekininkystės studijų turinį, aktyviai dalyvavo rengiant modernią kultūros informacijos ir komunikacijos bakalauro studijų programą. Aktyviai reiškėsi viešoje erdvėje populiarindama skaitymą, pristatydama naujausius lektologijos tyrimus, drąsiai polemizavo su oponentais dėl skaitymo turinio ir metodikų kaitos XXI amžiuje.