Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentė Vita Mozūraitė (1960 m. lie­pos 12 d. – 2014 m. birželio 11 d.) Lietuvoje žinoma kaip bibliotekininkystės ir informacijos mokslų tyrėja ir pedagogė, šiuolaikinio šokio specialistė ir kritikė. Akademinėje veikloje docentė pasižymėjo mokyklų bibliotekų ir vaikų knygų leidybos bei skaitybos tyrimais.

V. Mozūraitė – VU absolventė, 1985 m. baigusi vienpakopes bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas tuomečiame Istorijos fakultete. Po jų pradėjo savo profesinę karjerą tame pačiame fakultete, o nuo 1991 m. ją tęsė Komunikacijos fakultete, Bibliotekininkystės katedroje, vėliau tapusioje Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutu. Jame dirbo iki mirties. Docentės pareigas V. Mozūraitė ėjo nuo 2002 m.

1993 m. V. Mozūraitė VU apgynė daktaro disertaciją „Vaikų knygos leidyba Lietuvoje: 1940–1990“. Prieš pasukdama bibliotekininkystės link, metus studijavo tuometiniame VU Matematikos fakultete taikomosios matematikos specialybę. Po pirmo kurso savo noru metė šias studijas ir pasirinko bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. V. Mozūraitė yra prisipažinusi, kad pasirinkimą studijuoti matematiką, o vėliau ir bibliotekininkystę lėmė meilė knygoms. Kaip yra sakiusi viename interviu, matematika susižavėjo, nes perskaičiusi visas Vladimiro Liovšino knygas apie Nuliuką ir Nykštu­kiją nutarė, kad verta pabandyti, jeigu matematika jau tokia įdomi. Tačiau studijuodama ją suprato, kad neužteka vaizduotės sukinėti balno formos figūrą ašių sistemoje ir skaičiuoti jos koordinates.

Įsitraukti į akademinę veiklą paskatino docentės Genovaitės Raguotienės pasiūlymas likti Bibliotekinin­kystės katedroje, kur ėmė gilintis į vaikų knygų leidybą ir vaikų skaitybą. Visą aktyvų profesinį laikotarpį V. Mozūraitė daug dėmesio skyrė didžiu­liam pomėgiui – knygoms vaikams, tačiau jos interesų ir atliktų darbų spektras gerokai platesnis. V. Mozūraitė aktyviai domėjosi mokyklos bibliotekos kaip informacijos centro koncepcija, skaitytojų tipologija, informaciniu raštingumu, skaitybos psichologija, vaikų skaityba, vaikų ir mokyklų bibliotekomis, knygomis vaikams, profesine bibliotekininko etika ir teatro menu. Bakalauro ir magistrantū­ros studentams skaitė komunikacijos ir viešojo komunikavimo įgūdžių, informaci­nio raštingumo, profesinės etikos, lektologijos, teatro meno kursus. Docentė buvo aktyvi studijų programų kūrėjų grupės dalyvė, savo užsidegimu gebėjusi įžiebti kolegoms troš­kimą sukurti įdomias ir patrauklias studentams bei darbdaviams studijų progra­mas. Paminėtina ilgą laiką buvusi populiari studijų programa „Bibliotekininkys­tė ir informacija“, reaguojant į pokyčius visuomenėje sukurta programa „Informacijos ir bibliotekų paslaugos“. Paskutinis sėkmingas darbo vaisius – moderni kultūros informacijos ir komunikacijos studijų programa.

Regis, tuoj atsivers Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto durys ir skubėdama, krykštaudama, žerdama daugybę naujienų apie tai, kas nutiko universitete ar bibliotekų pasaulyje, o gal pakeliui, įpuls Vita, ir visai nesvarbu, ar tai geros, ar blogos naujienos – jos kūno kalba ir intonacijos nuolat skleidė optimizmą. Ji turėjo savo nuomonę visais klausimais, neretai nepaisydavo ir oficialiųjų nuomonių. Studentai ją mėgo ypač ir pagrįstai – docentė turėjo žavių sugebėjimų įpinti savo, kaip šiuolaikinio šokio specialistės ir kritikės, patirtį, suteikiant pedagoginiam darbui universitete artistiškumo atspalvį. Žinoma, prie to prisidėjo ir komunikacijos įgūdžiai, kurių perteikimas paskaitose ypač žavėjo studentus. V. Mozūraitė visa širdimi gyveno vaikiškame pasaulyje, nes jos mokslinių tyrimų ir pedagoginio darbo sritis – vaikų skaityba, mokyklų bibliotekų problematika.

Komunikacijos fakulteto kolegų atsiminimuose V. Mozūraitė liks kaip stipri ir įdomi asmenybė, turėjusi pašaukimą ir meilę bibliotekininkystei. Anot Bibliote­kininkystės ir informacijos mokslų instituto direktoriaus prof. dr. Arvydo Pacevi­čiaus, V. Mozūraitė buvo kupina idėjų, polėkių, sumanymų, kurių „lietus“ virsdavo gausiomis mokslo populiarinimo ir akademinėmis publikacijomis, konkrečiais dar­bais, rengiant ir tobulinant studijų programas, o dėstymas jai nebuvo rutina, todėl ir studentai ją mėgo. Profeso­riaus žodžiais, netekome profesionalės, bibliotekininkystei turėjusios ir pašaukimą, ir meilę. Visos jos eitos pareigos – docentė, mokslų daktarė, studijų komiteto pir­mininkė, kritikė, konsultantė, egzaminuotoja – nors ir skamba biurokratiškai ir nuobodokai, virsdavo tarsi gražiai surežisuota knygos fabula su kas keletą minučių įterpiamais idėjų perliukais, kurie tiesiog priversda­vo kartu dirbant ir pačių smegenis veikti kitaip, be šablonų, laisvai, sąmojingai, nuoširdžiai ir profesionaliai.

V. Mozūraitę nuolat buvo galima sutikti visur – Vilniaus universitete, bibliotekose, bet kuriame atokiausiame Lietuvos kampelyje skaitančią paskaitas ar vedančią seminarus bibliotekininkams, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Kultūros ministerijoje, kur ji buvo ne vienos komisijos, darbo grupės narė – menininkų vertintoja ir jų ugdytoja, Šokio informacijos centre, Lietuvos teatruose… Ir visuomet suspėdavo su savo šuneliais į Antakalnio šilą.

Šitokią V. Mozūraitę prisimename, šitokios jos Komunikacijos fakulteto kolegoms labai trūksta.