Šiandieniniai doktorantai yra universiteto ateitis. Su tuo sutinka visi. Būtent šie jaunieji mokslininkai turi padėti išspręsti pedagoginių ir mokslinių kadrų senėjimo problemą, suformuoti naują akademinį elitą.

Tačiau ar šiandien būti doktorantu yra lengva, ar būsimieji mokslininkai jaučia universiteto paramą? Keliais žodžiais į šiuos klausimus sunku atsakyti. Akademinėje bendruomenėje pripažįstama, kad šiandieninių doktorantų padėtis Lietuvoje nėra pavydėtina. Dėl to kenčia ne tik jaunuoliai, pasirinkę tokį gyvenimo kelią, bet ir bendras mokslo lygis. Nemažai gabių jaunų mokslininkų išeina dirbti į verslo struktūras, atsisakydami mokslinės karjeros.

Išgyventi iš stipendijos neįmanoma

Doktorantų statusas kenčia nuo tam tikro neapibrėžtumo. Kaip pažymi Vilniaus universiteto mokslo reikalų prorektorius, LMA narys ekspertas Jūras Banys, doktorantai, viena vertus, yra trečios pakopos studentai, kita vertus – jie jau yra ir žmonės, kurie dirba mokslinį darbą. „Doktorantai važinėja į konferencijas. Jie yra tikri mokslo darbuotojai”, – teigia prorektorius. Tačiau visos socialinės garantijos jiems yra teikiamos tik kaip studentams, o išgyventi iš universiteto mokamos stipendijos – truputį daugiau nei 800 litų per mėnesį – labai sunku, jei apskritai įmanoma.

Kaip teigia VU Doktorantūros ir rezidentūros skyriaus vedėja Stanislava Vaškevičienė, doktorantų statusas pasikeitė prieš 6-7 metus. Tuo metu toks žingsnis buvo padarytas pačių doktorantų labui, o ir paskirta stipendija atrodė gana solidi. Tačiau laikai pasikeitė, o doktorantų padėtis – nelabai. „Stipendija nuo to laiko neišaugo ir šiandien iš jos pragyventi žmonės negali. Be to, doktorantai – jauni žmonės, daugelis mąsto apie savo ateitį, šeimos sukūrimą. Materialinė padėtis vaidina čia ne patį paskutinį vaidmenį”, – tvirtina S. Vaškevičienė.

Kalbėdamas apie doktorantus, J. Banys pripažįsta, kad jie šiandien yra savotiškai „pakibę tarp žemės ir dangaus” – ir dėl savo statuso, ir dėl gaunamų pajamų. Aišku, kad universitetas turėtų labiau rūpintis savo būsimais moksliniais kadrais, tačiau doktorantų problemų sprendimo kelias nėra lengvas.

Doktorantų įdarbinimas – dvi medalio pusės

Mokslo reikalų prorektorius mato tik vieną išeitį, kuri leistų realiai pagerinti doktorantų padėtį – juos reikia darbinti katedrose. J. Banys mano, kad tai būtų teisingas sprendimas, nors kiek ir komplikuotų jų gyvenimą. „Doktorantai, kurie dabar studijuoja doktorantūroje, yra mūsų pamaina. Kad jie jau priprastų prie universiteto ir darbo jame, reikėtų stengtis įdarbinti juos arba katedrose, arba tose mokslo srityse, kur veikia europiniai projektai. Tai yra vienintelis būdas – dirbdamas pusę ar ketvirtį etato jis prisiduria lėšų prie savo stipendijos ir gauna socialines garantijas kaip darbuotojas”, – teigia J. Banys.

Panašiai mano ir Doktorantūros ir rezidentūros skyriaus vedėja. „Mano galva, mes turėtume geriausius doktorantus – kurie yra matomi universitete, kurie yra perspektyvūs, iš kurių universitetas gali sau išugdyti mokslinius pedagoginius kadrus – darbinti VU”, – sako ji. S. Vaškevičienė taip pat pažymi, kad didžioji dauguma doktorantų dirba, tačiau ne visada jų darbas yra susijęs su moksline veikla. Doktorantūros ir rezidentūros skyriaus duomenimis, lapkričio 30 d. iš 677 Vilniaus universitete studijuojančių doktorantų universitete buvo įdarbintas 231. Tai yra apie 34 proc. bendro doktorantų skaičiaus.

Kaip pažymi S. Vaškevičienė, dėl darbų, ypač tų, kurie nėra susiję su mokslais, bet kuriuos doktorantai privalo dirbti, kad užsidirbtų pragyvenimui, nukenčia studijos. Ji nurodo, kad pačiai tenka išklausyti doktorantų skundus dėl susidariusios padėties. „Iki šių metų turėjome pakankamai neblogą doktorantūros rezultatyvumą – daugiau kaip 70 proc. tų, kurie baigdavo doktorantūrą, apsigindavo daktaro disertaciją. Tačiau aš baiminuosi, kad šis procentas gali po truputį smukti. Iš tikrųjų, žmonėms pritrūksta laiko, neužtenka tų ketverių metų paruošti disertaciją ir tai tampa rimta problema”, – teigia S. Vaškevičienė.

Neretai būna, kad doktorantai, net neįdarbinti universitete, skaito studentams paskaitas. Pasak J. Banio, dėstymas doktorantams, jei jie nėra įdarbinti kaip lektoriai, nėra privalomas, tačiau, remiantis Senato sprendimu, doktoranto galima prašyti, kad jis tai darytų. Jeigu doktorantas sutinka, J. Banio manymu, tai jam yra nebloga pedagoginė praktika. Kad toks patyrimas būtinas būsimam universiteto darbuotojui, mano ir S. Vaškevičienė, tačiau ji pabrėžia, kad šiuo atveju esama ir tam tikrų problemų. „Įsivaizduokime, doktorantas turi 75 studentų bakalauro kursą. Semestro metu skaito paskaitas, vadovauja kursiniams darbams, egzaminuoja studentus, rašo recenzijas baigiamiesiems darbams ir t. t. Tai yra didelis krūvis. Kartu jis dirba, kad pragyventų, ir, savaime aišku, turi vykdyti doktorantūros studijų programą – laikyti doktorantūros studijų egzaminus, atlikti mokslinius tyrimus, dalyvauti konferencijose, rengti mokslinius straipsnius, rašyti disertaciją ir laiku ją apginti. Tai nėra lengva”, – pabrėžia S. Vaškevičienė.

Doktorantai gali ir išsilakstyti

J. Banys mano, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog šiandien Lietuvoje jaunimas nesiveržia būti doktorantais. „Ir nesiveržia, ir veržiasi. Gyvenimas margas, yra visokių žmonių. Štai Fizikos fakultete yra grupė žmonių, norinčių būti doktorantais”, – sako jis. Tačiau čia pat egzistuoja ir dvi problemos – ne kiekvienas, kas yra pajėgus būti doktorantu, siekia juo tapti, o iš įstojusiųjų ne visi galiausiai įgyja daktaro laipsnį.

Pasak J. Banio, būna atvejų, kai gabus jaunuolis, paskutinio magistrantūros kurso pradžioje pasiryžęs stoti į doktorantūrą, studijų pabaigoje į ją tiesiog nestoja, nes anksčiau randa darbą. Mokslo reikalų prorektorius pabrėžia, kad gabus jaunimas visada domina verslą. Suprantama, kad retas žmogus, gavęs gerą ir gerai mokamą darbą, panorės „sunkinti” savo gyvenimą studijomis doktorantūroje. Tai pastebi ir S. Vaškevičienė. „Žmogus gali be galo mylėti universitetą, puoselėti jam geriausius jausmus, bet nueina ten, kur daugiau mokama. Toks gyvenimas”, – apgailestauja ji.

J. Banio teigimu, dabar kiekvienais metais į Vilniaus universitetą įstoja apie 160 doktorantų, o doktorantūros studijas baigia apie 100 žmonių. „Kaip ir pirmos bei antros pakopos studijose nubyrėjimas yra. Ne kiekvienas gali disertaciją parašyti – tai natūralu”, – aiškina prorektorius. Kartais doktorantams tiesiog pritrūksta motyvacijos. „Kai Senate buvo kalbama apie priėmimą į doktorantūrą, eilinį kartą buvo akcentuojama, jog reikia tobulinti atranką, kad į doktorantūrą patektų tie žmonės, kurie tikrai yra atsidavę mokslui, kurie prigytų universitete”, – teigia S. Vaškevičienė. Pasak jos, šis klausimas nemažai priklauso ir nuo universiteto darbuotojų. „Turime padaryti viską, kad doktorantui studijos būtų sėkmingos, kad jis jaustųsi reikalingas. Kitaip tariant, doktorantus reikia labiau mylėti”, – mano S. Vaškevičienė.

Doktorantūros srityje Vilniaus universiteto tyko dar vienas pavojus. „Mes dabar „žaidžiam” Europos Sąjungos lygiu ir turime atsižvelgti į tai, kad mūsų potencialius doktorantus gali nuvilioti kitų šalių aukštosios mokyklos”, – perspėja J. Banys. Mokslo reikalų prorektorius pripažįsta, kad šią konkurencinę kovą Vilniaus universitetui laimėti bus nelengva, tačiau jis yra linkęs šiuo atveju būti optimistas. „Doktorantai iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos važiuotų čia ir su šita stipendija, kurią mes dabar mokame. Prieš keletą savaičių buvau Ukrainoje – mūsų doktoranto stipendija yra maždaug lygi Ukrainos docento atlyginimui. Aišku, ten viskas pigiau, bet jeigu mes galėtume dar doktorantui primokėti iš kokio nors europinio projekto, manau, kad jie, turėdami galimybę, pas mus važiuotų”, – teigia J. Banys.

Tačiau mokslo reikalų prorektorius tiki, kad Vilniaus universitetui pavyks užkariauti ir Vakarų Europą. „Manau, kad doktorantai važiuotų pas mus ir iš ES – jeigu normaliai būtų sutvarkyta infrastruktūra, gyvenimo sąlygos ir mokama normali stipendija. Mokslo lygis VU tikrai yra aukštas”, – įsitikinęs jis.

Pasak S. Vaškevičienės, vienas kitas užsienietis kartais teiraujasi apie galimybes studijuoti VU doktorantūroje, tačiau interesantai būna ne iš Europos Sąjungos šalių. Visi klausimai dažniausiai dingsta, kai pranešama studijų kaina. „Ji apskaičiuota užsieniečiams (ne ES šalių piliečiams) remiantis Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintais studijų įkainiais. Kaina tikrai nėra maža. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalių piliečiai gali studijuoti tokiomis pat sąlygomis kaip ir mūsų doktorantai”, – aiškina S. Vaškevičienė.

Pakeistas stojimo laikas

Šiais metais stojimo į doktorantūros studijas laikas buvo perkeltas iš rugsėjo į liepos pradžią. Tai buvo padaryta siekiant palengvinti baigusių magistro studijas apsisprendimą. „Studentai gauna diplomus birželį. Ištisus tris mėnesius – liepą, rugpjūtį ir rugsėjį – jie nėra tikri dėl savo ateities. Nežino, ar įstos, ar neįstos? Dauguma per tą laiką rasdavo darbą ir jau nestodavo į doktorantūrą. Dabar studentai stoja iškart gavę diplomą – nelieka to laukimo ir neapibrėžtumo laikotarpio”, – pažymi J. Banys.

Tačiau, kaip teigia mokslo reikalų prorektorius, ir čia yra antroji medalio pusė. Stojant į doktorantūrą reikia arba laikyti egzaminą, arba apginti mokslinį projektą. Studentai dabar turi daug mažiau laiko pasiruošti šitiems išbandymams. „Žmonės ką tik laikė egzaminus, gynėsi diplominius darbus, o čia ir vėl reikia ruoštis egzaminui ar rengti projektą. Fiziškai ir psichologiškai tai yra sunku”, – apibūdina situaciją J. Banys.

Tai, kad stojimo laiko perkėlimas padarė įtaką studentų aktyvumui, pripažįsta ir S. Vaškevičienė. Pasak jos, anksčiau stoti į doktorantūrą būdavo pateikiama apie 260-270 prašymų, šiais metais tokių prašymų buvo 203. S. Vaškevičienė mano, kad prašymų skaičiaus mažėjimo priežastis yra ta, kad kai kurie studentai nespėjo pasiruošti stojamiesiems egzaminams ar tiesiog pavėlavo pateikti dokumentus.

Kitais metais, remiantis Senato komisijos sprendimu, bus palikta galioti ši nauja tvarka. S. Vaškevičienė pažadėjo, kad gerinti situaciją bus bandoma skelbiant informaciją apie priėmimą kiek galima anksčiau. „Jeigu prašymų skaičiaus sumažėjimas pasikartos, galima bus daryti išvadas, kad žmonės tikrai nespėja pasiruošti stojimui. Tai gali tapti rimta priežastimi diskusijoms dėl grįžimo prie senesnės tvarkos ar esamos tvarkos tobulinimo”, – mano S. Vaškevičienė.

Doktorantūros ir rezidentūros skyriaus vedėja pažymėjo ir tai, kad nuo ateinančių metų sausio Lietuvos Respublikos Vyriausybė žada padidinti doktorantams stipendiją apie 40 proc. „Tikimės, kad tai bent kiek padės spręsti visas minėtas doktorantų problemas”, – vylėsi S. Vaškevičienė.