Vadovavimas doktorantams – didelis akademikams tenkantis iššūkis. Nors daugelis mokslininkų savo santykį su doktorantais kuria „iš natūralaus pajautimo“, Vilniaus universitete (VU) vis labiau stengiamasi reflektuoti ir atliepti universalius vadovams kylančius klausimus. Šiuo tikslu rudenį jau antrą kartą vyko Studentų atstovybės (SA) inicijuoti ir su Doktorantūros ir podoktorantūros skyriumi organizuoti Doktorantų vadovų mokymai. Mokymuose dalyvavo 34 įvairių sričių VU mokslininkai.
Išgrynintus aspektus, susijusius su doktorantų lūkesčiais vadovams, apžvelgė VU SA prezidentė Klėja Merčaitytė. Vėliau buvo pateiktos susipažinimo ir kūrybinės užduotys, kurių metu mokymų dalyviai dirbo grupelėmis ir su kolegomis dalinosi asmenine vadovavimo doktorantams patirtimi. Renginyje pranešimą „Vadovo ir doktoranto tarpusavio santykiai: vadovauti ar bendradarbiauti?“ skaitė Filosofijos fakulteto mokslo prodekanas prof. Evaldas Kazlauskas, o doktorantūros reglamentavimo dalį ir naujausius su tuo susijusius pokyčius pristatė Doktorantūros ir podoktorantūros skyriaus vadovė dr. Virginija Uksienė.
Renginio metu vyko diskusija, kurią moderavo VU SA atstovas Simonas Granskas. Diskusijoje dalyvavo didelę vadovavimo jauniesiems mokslininkams patirtį turintys akademikai: biochemikas prof. Rolandas Meškys, psichologė prof. Danutė Gailienė, ekonomistas informatikas prof. Rimvydas Skyrius ir medikė prof. Janina Tutkuvienė.
„Doktorantūra kaip džiazas“
Prelegentų buvo teiraujamasi apie jų pačių akademinės karjeros pradžią, pirmuosius doktorantus, kuriems vadovavo, ir pamokas, kurias per ilgametę patirtį išmoko. Pokalbio metu prof. D. Gailienė doktorantūrą palygino su džiazu ir sakė, kad, norint tikrai sėkmingo bendradarbiavimo, doktoranto ir vadovo duetas „turi skambėti“. O čia slypi daugelis įvairių detalių.
Pasak diskusijos dalyvių, doktoranto vadovas turi būti lankstus ir gebėti priimti kuruojamo doktoranto charakterio savybes. Vieni studentai patys turi daug vidinės motyvacijos veikti, kitiems reikia stipraus išorės postūmio ar net kontrolės mechanizmo produktyviam darbui užtikrinti. Doktoranto vadovas turėtų įžvelgti stipriąsias ir silpnąsias studento savybes ir padėti jam susiorientuoti siekiant studijų tikslų.
Prof. R. Skyrius pokštaudamas su auditorija pasidalino savo susikurtais doktorantų charakterizavimo modeliais, kuriuos įvardijo kaip „darbštus“, „talentingas“, „drovus“ ir „chuliganiškas“. Pasak jo, doktorantūroje reikalinga turėti ir tam tikro avantiūriškumo tikrinant nusistovėjusias tiesas ir bandant atrasti ką nors nauja.
Prof. D. Gailienė pažymėjo, kad egzistuoja ir kita – hiperintencijos problema, kada doktorantas siekia grandiozinių tikslų ir vėliau nusivilia, kai jo tyrimas nepasiekia „didelių laimėjimų“.
„Svarbu leisti doktorantui suprasti, kad daktaro disertacija yra tik pati mokslinio darbo pradžia. Tai tarsi kelialapis į tolimesnį gyvenimą“, – tikino profesorė.
Ji taip pat pasakojo, kad jos doktorantai didžiausią krizę dažniausiai patirdavo ne studijų pradžioje, o pabaigoje, prieš pat gynimą, kai doktorantui labiausiai reikia vadovo palaikymo, būtino sėkmingai šio etapo pabaigai.
Patarimai pradedantiesiems vadovams
Nors renginyje dalyvavo įvairiuose karjeros etapuose esantys VU mokslininkai, šie mokymai buvo labiausiai orientuoti į pirmąjį kartą doktorantams vadovaujančius akademikus. Prof. J. Tutkuvienė pabrėžė tris, jos manymu, svarbiausius aspektus, reikšmingus visiems pradedantiesiems doktorantų vadovams:
Aiškaus darbo plano turėjimas: „Labai svarbu susidaryti gerai struktūruotą darbo planą, turėti aiškią darbo viziją, bet visuomet numatyti „atsarginių“ variantų ir nedaryti tragedijos, jeigu kokia nors hipotezė nepasitvirtins, nes mokslinis darbas – taip pat kūrybinis procesas.“
Pusiausvyros tarp laisvės ir kontrolės atradimas: „Tai labai individualu, todėl čia būtina empatija (tiesiog reikia tai pajausti) – doktorantas turi jaustis visaverčiu naujos mokslinės kelionės dalyviu, bet žinoti, kad kritiniu momentu visuomet galės kreiptis į jus patarimo.“
Pasitikėjimas savo doktorantu: „Tai ugdo asmens savarankiškumą ir kritinį mąstymą. Tačiau būtinos dažnos bendros diskusijos ir pokalbiai kartu (su vadovu ir kitais kolegomis), kad „dviratis“ nebūtų išrastas iš naujo ar doktorantas nepaklystų sudėtingose mokslo peripetijose.“
Po renginio vykdytoje apklausoje daugelis dalyvių antruosius Doktorantų vadovų mokymus vertino teigiamai, gyrė konstruktyvią emocinę aplinką, taip pat ir sukurtą ne tokią dažną galimybę susipažinti su kolegomis iš kitų VU padalinių. Tikimės, kad šie mokymai taps VU tradicija, ir nuoširdžiai kviečiame ir kitus doktorantų vadovus aktyviai į juos įsitraukti ateityje.
Komentarų nėra. Būk pirmas!