Būti mokslo daktaru – garbinga, tačiau tai pasiekia ne visi. Stojančiųjų į doktorantūrą konkursas kasmet didėja. Auga ir neapgintų disertacijų skaičius. Šiandien ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje prabilta apie doktorantūros studijų problemas. Doktorantūra – tai siekis kurti mokslą ar prestižo, paženklinto raidėmis „dr.“, vaikymasis?

Daugėja neapgintų disertacijų

Statistikos duomenimis, kasmet maždaug du trečdaliai doktorantų laiku apgina daktaro disertacijas. Pasak VU Doktorantūros ir rezidentūros skyriaus vedėjos Stanislavos Vaškevičienės, doktorantų studijų rezultatyvumas priklauso nuo to, su kokia misija jie ateina į šias studijas. Tiesa yra ta, jog įstoti į doktorantūrą tikrai nelengva. Pirmiausia reikia gauti rekomendacijas. Įstoti studijuoti doktorantūroje fizinius ar biomedicinos mokslus konkursas susidaro ne visada. Tuomet nėra ir rezultatyvumo problemos. Ko gero, dėl to, kad į fizinius ir biomedicinos mokslus stoja tikrai motyvuoti ir pasirengę dirbti mokslui žmonės. Pagal stojančiųjų skaičių populiariausios teisės, ekonomikos, filosofijos, psichologijos bei filologijos doktorantūros studijos. Būtent socialiniuose ir humanitariniuose moksluose konkursai būna didžiausi. Beje, ir didžiausias skaičius neapgynusiųjų disertacijų. Kodėl taip yra? Priežasčių daug. „Visų pirma svarbu, ar žmogus nusiteikęs ketverius metus sėdėti ir gauti tik stipendiją, ar iš tikrųjų nori Universitete kurti mokslą. Motyvacijos problema egzistuoja, ir niekur nuo jos negalima pabėgti. Kita priežastis, kodėl neapginamos disertacijos, – dauguma doktorantų dirba ir dėl to nukenčia jų studijos ir mokslas.

Doktorantūra – pajamų šaltinis

Anot mokslo reikalų prorektoriaus profesoriaus Juozo Vidmančio Vaitkaus, jei žmonės, gavę stipendiją, neapgina darbo, – negerai, tačiau nereikia čia įžvelgti blogio. Tai nėra piktybinis veiksmas. Matyt, yra priežasčių, verčiančių žmogų taip elgtis. „Daugelyje mokslo krypčių mūsų mokslininkai sugeba tapti pripažintais pasaulyje ir dar nustebinti jį kokiais nors atradimais. Manyčiau, jog bet kokios rūšies mokslo studijos turėtų būti skirstomos į kryptis, nes kai kalbama apie gerus arba blogus vidutinius rezultatus, jie neatspindi konkrečios srities rezultatų. Šiuo atveju keliama problema būdinga visai Europai. Yra įvairių būdų, ir skirtingi universitetai juos bando spręsti jiems priimtinu būdu. Nors mūsų doktorantūra sukurta visai neseniai, iš tikro ji yra gana sustabarėjusi. Kodėl žmonės nori gauti tas papildomas pajamas iš doktorantūros? Tai socialinė problema, ir žmogus ją taip sprendžia“, – minėjo mokslo reikalų prorektorius. Pasak jo, kai atlyginimas mažas, žmogus ieško išeities – tampa doktorantu ir bando apginti disertaciją. Galbūt jis iš tikrųjų ketina kurti mokslą, o gal tai tėra tik būdas spręsti socialines problemas. Visame pasaulyje doktorantų darbas trukdo doktorantūrai . Trūkumas yra doktorantūros nuostatuose, nes juose nėra apibrėžta, kad doktorantas negali dirbti. Kai kuriose šalyse dirbti yra privaloma, nes nedirbdamas doktorantas kai kuriais atvejais neturi galimybės atlikti kai kurių tyrimų. Tačiau yra šalių, kur dirbančių asmenų doktorantūra neapsiriboja ketveriais metais, o tęsiasi daug ilgiau. Kitas dalykas, pasak profesoriaus J. V. Vaitkaus, kokie pinigai mokami doktorantui. Doktorantūra yra mokslas. Kai kuriose šalyse doktoranto stipendija yra pinigai iš tam tikro mokslo šakos fondo už mokslinius pasiekimus. Kitaip sakant, doktorantūra finansuojama iš tos srities mokslinių pasiekimų. Jei žmogus nieko nesukuria, nevysto jokio mokslo, apie jokius pinigus negali būti nė kalbos, nes būsimasis mokslininkas savo gaunamą stipendiją turi atidirbti kurdamas mokslą. Lietuvoje taip pat galėtų būti toks sprendimas, kad atitinkama mokslo šaka investuoja į būsimą mokslininką, o jei jis dirba ir negali visos dienos skirti mokslui, jis turėtų gauti tik dalinę stipendiją. Yra žmonių, kurie nepasisekus apginti disertacijos ją po kelių metų vis tieks apgina, tačiau nemažai pasitaiko ir tokių, kurie po ketverių metų palieka Universitetą taip ir negavę daktaro laipsnio. „Blogiausia, jog nėra jokios atsakomybės už tai, kad žmogus ketverius metus naudojo valstybės pinigus ir išėjo iš Universiteto be jokio rezultato. Vienu metu manėme, kad reikia sudaryti kažkokią sutartį, jog jei žmogus baigia doktorantūrą be rezultatų, jis gautus iš valstybės pinigus turėtų grąžinti. Tai apie 40 tūkstančių litų vien tik stipendijos per ketverius doktorantūros studijų metus“, – mąstė S. Vaškevičienė.

Doktorantu reikia pasitikėti, tačiau kontroliuoti

Doktorantūros studijų rezultatyvumui įtakos turi doktoranto vadovo pagalba ir reiklumas per visus doktorantūros studijų metus. Pasak S. Vaškevičienės, reikia, kad vadovai, padaliniai, atsakingi už doktorantūros studijas, atsakingiau žiūrėtų į doktoranto darbus. Doktorantūros ir rezidentūros skyriaus duomenimis, pastaruoju metu fakultetuose dalykiškiau ir principingiau atestuojami doktorantai. Tai labai svarbus doktoranto veiklos patikrinimas. „Tačiau būna ir taip, kad atestacijos dokumentuose konstatuojama, jog studijų planai vykdomi, visos užduotys atliekamos laiku, o pasibaigus doktorantūros laikui pasirodo, kad disertacijos dar nėra. Kaip galima vertinti tokias atestacijas?“ – mąstė S. Vaškevičienė. Anot jos, niekada nereikia tikėtis, kad visi įstoję doktorantai šimtu procentu apgins disertacijas. Natūralu, kad taip nebus. Tačiau doktorantų vadovai ir padaliniai, atsakingi už dokdoktorantūros studijas, turėtų objektyviai vertinti doktoranto darbo rezultatus. Tai ir yra problema. Juk jeigu pirmais antrais doktorantūros studijų metais nėra jokių rezultatų – nebus jų ir toliau. Tuomet per atestaciją tokiam doktorantui reikia pasiūlyti daktaro disertaciją ruošti eksternu. Čia nėra jokių apribojimų laiko atžvilgiu, ir doktorantas gali rengti disertacija nors ir 10 metų. „Taip, iš tikrųjų suderinti doktorantūrą ir kitus darbus yra sunku. Bet kuriuo atveju kas nors nukentės. Ši problema nėra aktuali fizinių ir biomedicinos sričių doktorantams, tačiau rengiantiems daktaro disertacijas humanitarinių ir socialinių mokslų srityse – labai opi“, – aiškino Doktorantūros ir rezidentūros skyriaus vedėja.

Kvalifikaciniai reikalavimai vadovams

Šiandien susiduriama su dar viena kliūtimi – doktorantų vadovams Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) patvirtintais vadovo kvalifikaciniais reikalavimais. Čia iškyla ypač daug problemų humanitarinių ir socialinių mokslų atstovams. Nors dabar situacija gerėja, dar pasitaiko taip, jog doktorantui vadovauja ne tą dalyką puikiai išmanantis mokslininkas, o kitas, kuris ne taip gerai įsigilinęs į tam tikro mokslo sferą, tačiau formaliai atitinka ŠMM vadovo reikalavimus. Neseniai filologijos mokslų krypties doktorantūros studijas tikrinusi Mokslininkų kvalifikacijos komisija pagrindinį dėmesį skyrė būtent šiai problemai.

Mokslo reikalų prorektorius prof. J. V. Vaitkus bando įdiegti naujovę – mokslininkų prisistatymą internetiniame puslapyje. To reikia, kad būtų galima pasižiūrėti, kas yra kas. Net ir būsimiesiems doktorantams būtų įdomu pasižiūrėti, su kokiu žmogumi jiems gali tekti dirbti. Universiteto svetainėje turėtų būti to mokslininko internetinis puslapis. Kol puslapio ir mokslininko pristatymo nėra, išlošia tie profesoriai, kurie asmeniškai pasiekę nedaug, bet priskiria save visai vieno ar kito mokslo sričiai. „Pavyzdžiui, aš fizikas, o fizikai daug pasiekė. Ir aš prie visų. Kai reikės deklaruoti savo asmeninius pasiekimus, bus aišku, kas yra kas“, – teigė prof. J. V. Vaitkus.

Yra dar viena neformali problema – bendravimo su vadovu stoka. „Jei doktorantas nemato vadovo mėnesių mėnesius, ar galima tikėtis gero rezultato? Vadovas turėtų su doktorantu nuolat palaikyti abipusį ryšį, būti kolega, konsultantas, vyresnis draugas, vadovas – bet kas“, – mano S. Vaškevičienė.

Doktorantūros nuostatuose apstu trūkumų

Anot profesoriaus J. V. Vaitkaus, šiandien vis dar diskutuojama dėl doktorantūros, siekiama išbraukti kai kurias ydingas doktorantūros nuostatų vietas. Visa Europa yra susirūpinusi doktorantūros studijomis. Diskutuojama, ką vis dėlo turėtų išugdyti doktorantūra. Kokia ji turėtų būti socialiniuose, humanitariniuose, fiziniuose moksluose? Anot mokslo reikalų prorektoriaus, mūsų doktorantūros nuostatus tobulina Universitetų rektorių konferencijos mokslo komitetas, kurį sudaro mokslo reikalų prorektoriai. Sutarta, jog dabar dar ne metas tvirtinti parengtus nuostatus. Kadangi Europos doktorantūros reikalavimai jau pakitę, reikėtų tvirtinti tokius nuostatus, kurie atitiktų europinius. Kol kas turėtų būti tik minimaliai pakeisti dabartiniai doktorantūros nuostatai. Tai yra turėtų būti galimybė rengti doktorantą dviem universitetams. Ankstesnieji nuostatai, kurie galiojo iki 2002 m., tai leido. Buvo gražių pavyzdžių, pvz., Vilniaus universitetas kartu su Liono universitetu rengė puikius pasaulinius standartus atitinkančius mokslininkus. Dabar leidžiama universitetui rengti doktorantą tik su mokslo institutu, bet negalima su kitu universitetu. Šiuo atveju studijų nuostatuose žodis „institutas“ turėtų būti pakeistas „su kita mokslo įstaiga“. Visur Europoje kalbama, jog turi būti organizuojamos doktorantūros mokyklos, būtų surenkama komanda, kuri galėtų ugdyti gero doktoranto gebėjimus. „Tie, kurie nori tapti tikrais specialistais, mokslininkais, o ne vien tik ant durų iškabos ar vizitinėje kortelėje prisirašyti dvi raideles „dr.“, visi turi galimybę nuvažiuoti svetur ir pasitobulinti. Mums toks išvažiavimas, žinoma, yra didžiulis nuostolis, nes kai užsienyje pamato, kad pas juos atvažiavo puikus specialistas, jam siūloma pasilikti. VU negali pasiūlyti panašių į užsienietiškas sąlygų ir taip prarandamas studentas, nes tampa kitos mokslo įstaigos doktorantu“, – aiškino prof. J. V. Vaitkus.

Ar doktorantui trukdo pedagoginis darbas?

Vienas didžiausių doktoranto galvos skausmų yra bandymas publikuotis užsienio ar tarptautiniuose žurnaluose. Dažnai reikia laukti net kelerius metus, kol straipsnis bus priimtas ir išspausdintas. Anot profesoriaus J. V. Vaitkaus, ko siekia žmogus, įstojęs į doktorantūrą, jis nedeklaruoja: ar raidžių „dr.“, ar kurti mokslą. Tačiau pasižiūrėjus į galutinius rezultatus, tampa akivaizdu, jog moksliniai darbai yra gan silpni. Pavyzdžiui, Vengrijoje pripažįstami tik tie straipsniai, kurie spausdinami užsienio spaudoje, o ne vengriškoje. „Sakoma, jog tai sunku, tačiau kai aš paklausiu savo doktorantų „ar jūs bandėte nusiųsti straipsnį į užsienio žurnalą?“, man atsakoma, jog nebandė, nes sunku ten patekti. Sutinku, nelengva, tačiau jie net nebando savo darbo nusiųsti“, – apie doktorantų aplaidumą kalbėjo prof. J. V. Vaitkus.

Pastaruoju metu kilo dar viena problema – doktorantų nusiskundimai per dideliu pedagoginiu darbo krūviu. Dėl to buvo gauta net doktorantų skundų. Anot S. Vaškevičienės, pratintis dėstytojauti yra tiesiog būtina, ypač jei žmogus ketina savo gyvenimą susieti su Universitetu. Doktorantas turi pratintis prie būsimų paskaitų, seminarų, tačiau viskam turi būti ribos. Buvo nuspręsta, jog tokį pedagoginį darbą reikia įteisinti, įtraukti į doktorantūros studijų planus ir įvertinti kreditais. Taip jau yra padaryta Filosofijos ir Komunikacijos fakultetuose.

Mokslo reikalų prorektorius prof. J. V. Vaitkus nurodė, jog ateityje doktorantūros studijos pasikeis. Anot jo, visuose europiniuose dokumentuose, kur kalbama apie doktorantūros studijas, šiandien akcentuojama, kad reikia rengti labai gerus magistrantus ir doktorantus, o tai turėtų būti daroma tik keliuose universitetuose. Kitose šalyse būtų ruošiami bakalaurai – žaliava, o kai kurie universitetai galėtų iš tos masės pasirinkti rengti specialistus – magistrus ir daktarus. Kalbėdamas apie Vilniaus universiteto doktorantūros ateitį, prof. J. V. Vaitkus patikino: „Jokiu būdu negalėčiau sutikti, kad mūsų Universitetas turėtų teisę rengti tik žaliavą. Nesutikti verčia vidinis balsas, savimonė, tačiau kai kalbama apie doktorantūrą, vien savimonės neužtenka. Turi būti atitinkama Universiteto aura, ir ne bet kokio universiteto, o tokio, kuris turi teisę vadintis mokslo universitetu. Mūsų VU, esu tikras, rimtai pretenduoja į tokį vardą“.