Nagrinėjant studijų kokybę universitete dažnai iškyla klausimas ir apie būsimų mokslininkų – doktorantų rengimo kokybę ir jų vietą akademinėje sistemoje. Čia nėra bendros nuomonės. Vieni doktorantus mato kaip būsimus mokslo žmones, kiti pabrėžia, kad tai nauja dėstytojų pamaina, o dalis pačių doktorantų, baigę studijas, dirba darbus, neturinčius su mokslu nieko bendra. Tokia situacija verčia žiūrėti į doktorantūros problemas plačiau, ieškoti galimybių jas spręsti ir iš naujo nagrinėti doktorantūros studijų tikslus ir uždavinius.

Doktorantūros problemos – dėmesio centre

Vilniaus universitete jau pusantrų metų veikia Doktorantūros komisija, kurios uždavinys – rengti siūlymus, kaip spręsti doktorantūros studijų problemas. Nuo 2008 m. pavasario šiai komisijai vadovauja Filologijos fakulteto prodekanė doc. dr. Regina Rudaitytė. Kartu darbo grupė pasiūlymams dėl doktorantūros rengti buvo sudaryta ir VU Studijų komitete, kuriam vadovauja prof. habil. dr. Alfredas Račkauskas. Doktorantūros ir rezidentūros skyriaus vedėja Stanislava Vaškevičienė tikisi, kad šiuo atveju bendras darbas gali duoti naudingų rezultatų. „Manau, tam tikrame etape Studijų komiteto darbo grupės ir Doktorantūros komisijos pastangos bus sujungtos ir bus pateikti bendri pasiūlymai dėl doktorantūros studijų tobulinimo“, – pažymi ji.

Tačiau doktorantūros pertvarka priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie nesusiję su universitetu tiesiogiai. Kaip pabrėžia S. Vaškevičienė, doktorantūros studijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos mokslo tarybos nutarimai, Švietimo ir mokslo ministerijos dokumentai. Taip pat yra Vyriausybės patvirtinti nuostatai, kurie nustato doktorantūros studijų tvarką – pradedant nuo aukštosios mokyklos teisės įgyti vienokios ar kitokios mokslo krypties doktorantūrą ir baigiant disertacijos gynimo reglamentavimu.

S. Vaškevičienė pažymi, kad doktorantūros studijų kokybė, kaip ir kitų pakopų studijų problemos, yra susijusi su finansiniais bei socialiniais klausimais, o tai reiškia, kad čia svarbų vaidmenį atlieka atitinkamas valstybės skiriamas finansavimas. „Ar gali būti kokybiškos doktorantūros studijos, jeigu dauguma doktorantų dirba vienokį ar kitokį darbą, kartais visiškai nesusijusį su moksline veikla? Doktorantų apklausos duomenimis, net 87 proc. doktorantų derina studijas su kita veikla“, – teigia ji. Tuo tarpu 2007 m. lapkričio mėnesį Vilniaus universitete etatiniais darbuotojais buvo įdarbintas tik 34,1 proc. doktorantų. Pasak S. Vaškevičienės, dauguma VU įdarbintų doktorantų – fizinių mokslų atstovai.

Ginčuose apie doktorantūros problemas neretai pamirštamas pagrindinis šių studijų tikslas – studijuojantis doktorantūroje asmuo turi kokybiškai parengti ir sėkmingai apginti daktaro disertaciją. Pasak S. Vaškevičienės, būtent šioje srityje doktorantams reikia daugiausia paramos. Patys doktorantai nurodo, kad jiems trūksta mokslinės, metodinės ir metodologinės pagalbos. „Kai kuriuose fakultetuose vyksta seminarai šiais klausimais, tačiau ne visur. Kiekvienais metais rektoriaus metinėse ataskaitose ypač pabrėžiamas doktoranto mokslinio vadovo vaidmuo būtent šiame doktorantūros studijų etape. Daugeliu atveju šis vaidmuo turėtų būti gerokai svaresnis“, – teigia Doktorantūros ir rezidentūros skyriaus vadovė.

Akademinės doktorantūros idėja

Yra žmonių, pasisakančių ir už doktorantūros struktūros pertvarką. Kaip pabrėžia A. Račkauskas, VU Studijų komitete sudaryta darbo grupė, rengianti pasiūlymus dėl doktorantūros, yra užsibrėžusi tikslą sustiprinti „akademinės doktorantūros” idėją. „Aš žiūriu į doktorantūrą kaip į pasiruošimą akademiniam darbui žmonių, kurie nori tą darbą daryti“, – teigia jis. A. Račkauskas pažymi, kad studijų kokybė, apie kurią pastaruoju metu labai daug kalbama, daugiausia priklauso nuo dėstytojų ir nuo to, kaip jie yra pasirengę perteikti turimas žinias. „Mūsų darbo grupės tikslas yra sugalvoti tokią sistemą, kuri pati skatintų doktorantus domėtis akademine karjera ir sudarytų jiems galimybes kiek galima geriau pasirengti dėstytojų darbui“, – teigia VU Studijų komiteto vadovas.

A. Račkauskas mano, kad doktorantūrą reikia kompleksiškai peržiūrėti ir bandyti ją pagerinti, tačiau kalbėti turėtume ne vien apie doktorantūros sistemos pertvarką. VU Studijų komiteto vadovas pažymi plataus masto aukštojo mokslo reformos būtinumą. „Reformuoti vieną atšaką, paliekant visumą tokią, kokia ji yra, nėra jokios prasmės“, – pabrėžia jis.

Akademinės doktorantūros idėjos įgyvendinimą A. Račkauskas suvokia kaip doktorantų savimonės ugdymą. „Žmogus turi pats panorėti pasirinkti dėstytojo karjerą – padaryti sąmoningą pasirinkimą“, – yra įsitikinęs VU Studijų komiteto vadovas. Tuo tarpu suburta darbo grupė numačiusi ir priemones, kurios leistų labiau orientuoti doktorantus į dėstymą, padėti jiems įgyti tam būtinų gebėjimų. Tarp tokių priemonių įvardijamas atitinkamų vasaros mokyklų doktorantams organizavimas. Taip pat A. Račkauskas propaguoja nekreditinių dalykų praktiką. „Universitete mes tokios praktikos dar neturime, bet ji yra perspektyvi. Tai situacija, kai skaitomos paskaitos, kurias lankantys doktorantai neprisiima jokios atsakomybės – nei atsiskaitymo, nei finansinių įsipareigojimų. Jie lanko tas paskaitas, jeigu mano, kad jos yra jiems naudingos. Viskas pagrįsta savanoriškumu – doktorantai gali tokias paskaitas tiesiog išklausyti, o esant poreikiui ir išlaikyti kurso pabaigoje egzaminą, gauti sertifikatą“, – aiškina A. Račkauskas.

VU Studijų komiteto vadovas mano, kad universitetui reikia išgryninti doktorantų rengimo ir orientavimo sistemą. Jis pabrėžia, jog įmanoma išskirti tris karjeros kryptis, kurias gali pasirinkti žmogus baigęs doktorantūrą – tai mokslinės karjeros kryptis, akademinės karjeros kryptis ir profesinės (ne mokslo srityje) karjeros kryptis. „Jeigu sudarytume doktorantams sąlygas kryptingai pasirengti tolimesnei karjerai, tai būtų žingsnis didesnio doktorantūros efektyvumo link“, – įsitikinęs A. Račkauskas. Pavyzdžiui, tokiu atveju atsakomybę ir finansinius įsipareigojimus už doktorantą, pasirinkusį profesinės karjeros kryptį (skirtingai nuo doktorantų, besiorientuojančių į mokslinę ar akademinę karjerą), galėtų prisiimti įmonė, kurioje jis dirba ir kurios labui panaudoja savo žinias.

A. Račkauskas nemano, kad doktorantūros pertvarkai būtų didelė kliūtis tai, jog ją reglamentuoja valstybinio lygio nutarimai ir sprendimai. „Vilniaus universitetas yra galingas Lietuvos aukštojo mokslo sistemos atstovas. Turime rodyti daugiau iniciatyvos. Jeigu mums trūksta kokio nors konkretaus įstatymo, mes turime stengtis inicijuoti jį. Čia nėra jokios problemos, tik reikia nebijoti sugaišti laiko ir įdėti į tai daug darbo“, – mano VU Studijų komiteto vadovas.

Doktorantūros tikslas – parengti mokslininkus

Mokslo reikalų prorektorius prof. habil. dr. Jūras Banys pažymi, kad retkarčiais kyla ginčų apie doktorantų orientavimą į dėstymą. „Kadangi doktorantai yra ateities dėstytojai, šiuo klausimu galimos įvairios nuomonės. Viena iš jų tokia, jog doktorantai privalomai turi išklausyti pedagogikos kursą, kad galėtų paskui skaityti paskaitas“, – sako jis. Tačiau paties J. Banio nuomone, doktorantas pirmiausia turi būti orientuotas būtent į mokslą. „Daktaro diplomas suteikiamas už mokslinę veiklą, už mokslinius rezultatus, o ne už gebėjimą skaityti paskaitas, todėl susieti tuos dalykus, mano manymu, būtų netikslinga. Jeigu baigęs doktorantūros studijas žmogus pasilieka universitete ir pradeda dirbti kaip lektorius – tada jam ir turėtų būti suteikta galimybė išklausyti pedagogikos kursą“, – mano mokslo reikalų prorektorius.

Pasak J. Banio, doktorantūros metu daug naudingesnis būtų kursas, mokantis studentą perskaityti mokslinį pranešimą. „Mokslinio pranešimo pristatymo subtilybes irgi reikia išmanyti. Doktorantas turėtų žinoti, kaip pateikti idėjas, rezultatus ir išvadas. Tai labai naudingos žinios, kurias doktorantas galėtų maksimaliai panaudoti jau per savo disertacijos gynimą. Praktika rodo, kad ir pačius geriausius rezultatus galima pateikti taip prastai, kad gynimo taryba jų neužskaitys“, – teigia J. Banys.

Doktorantų orientavimas į dėstymą bet kuriuo atveju turi būti pasvertas. „Aš prieš tai, kad doktorantas būtų apkrautas pedagoginiu darbu, nes tada jis neparašys disertacijos. Iš esmės gal ir galima apkrauti doktorantą tokiu darbu keletui valandų per savaitę – patikėti jam vadovavimą seminarui, bet jeigu mes jam užkrausim kurso rengimą, tai jis tiesiog nepadarys savo mokslinio darbo“, – teigia Doktorantūros komisijos vadovė R. Rudaitytė.

Atsargiai į doktorantų pedagoginį krūvį žiūri ir Doktorantūros ir rezidentūros skyriaus vedėja S. Vaškevičienė. Čia turinčios būti protingos ribos. Pasak jos, doktorantų, kurie jau yra išklausę universitetinės didaktikos kursus, nuomonė apie šių kursų naudą nėra vienareikšmė. S. Vaškevičienė yra įsitikinusi, kad tokie kursai neturi būti privalomi. Kartu ji nurodo ir kitus „pavojus”. Per didelis pedagoginis krūvis gali trukdyti doktorantui vykdyti studijų planus. Be to, pasak S. Vaškevičienės, būta nusiskundimų, kad doktorantams, kompensuojant dėstytojų trūkumą, tekdavo vesti seminarus visai ne pagal savo sritį. „Manau, kad tokia situacija tikrai nepadeda doktorantams pradėti akademinę karjerą, o veikiau trukdo visoms doktorantūros studijoms“, – mano ji. Pasak S. Vaškevičienės, neretas atvejis, kai į doktorantą žiūrima tik kaip į darbo jėgą. Ji pažymi, kad net doktorantų atestacijos dokumentuose būna išvardijami doktoranto vesti užsiėmimai studentams, pažymimas vadovavimas bakalauro baigiamiesiems bei kursiniams darbams, bet sunku rasti informaciją, kokia yra situacija su daktaro disertacijos rengimu.

Doktorantūros studijos VU vis dar paklausios

Visi pašnekovai, kalbinti rengiant šį straipsnį, teigė, kad doktorantūros studijos Vilniaus universitete tikrai nėra blogos, tačiau kaip ir kiekvienoje srityje čia yra savų niuansų. „Aš optimistiškai žiūriu į ateitį, tačiau bėda ta, kad ateities doktorantai priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo Švietimo ir mokslo ministerijos – kokios bus stipendijos doktorantams, kiek reikės ir galės būti doktorantų, ypač dabar, kai kalbama apie krizę. Labai sunku prognozuoti, kiek finansinė situacija turės įtakos doktorantų padėčiai“, – pažymi J. Banys.

Finansavimo svarbą pabrėžia ir R. Rudaitytė. Ji atkreipia dėmesį, kad didelė paspirtis doktorantūros studijoms buvo Doktorantų mobilumo fondo atsiradimas Vilniaus universitete. „Bent jau mūsų – Filologijos – fakultete doktorantai labai sėkmingai panaudojo visus fondo pinigus savo mobilumui. Jie važiavo rinkti medžiagos į kitų universitetų bibliotekas, vyko į konferencijas Europos aukštosiose mokyklose“, – pasakoja R. Rudaitytė. Ji pažymi, kad Filologijos fakulteto doktorantai sugebėjo panaudoti net užsilikusias kitų fakultetų mobilumo lėšas. Čia irgi galima konstatuoti problemą, nes ne visi doktorantai sugeba pasinaudoti atsiveriančiomis mobilumo galimybėmis dėl paprasčiausios priežasties – jie dirba ir negali laisvai planuoti išvykų, susijusių su moksline veikla.

Kalbėdama apie doktorantūros studijų kokybę Vilniaus universitete, R. Rudaitytė tvirtina, kad, palyginti su gaunamu finansavimu ir suteikiamomis galimybėmis, ji tikrai yra labai aukšta. „2006 m. buvau surengusi konferenciją „Anapus postmodernizmo“, į kurią susirinko rimti mokslininkai ir iš Vakarų universitetų. Konferencijoje pranešimus skaitė kelios mūsų fakulteto literatūros mokslų doktorantės. Jų pranešimai buvo labai aukšto lygio – tai parodė mūsų kolegoms iš Europos, kad su mumis tikrai galima turėti reikalų“, – pabrėžia R. Rudaitytė.

Faktas ir tai, kad doktorantūros studijos VU dar yra gana populiarios. Pasak S. Vaškevičienės, galima pasidžiaugti, jog dar nebuvo atvejo, kad priimant į Vilniaus universiteto doktorantūrą pristigtų pretendentų ir būtų neįvykdytas priėmimo į doktorantūrą planas pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintus skaičius. Be to, doktorantų, sėkmingai baigiančių studijas, yra gana daug. „2007 m. gruodžio mėnesį Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu tyrimo grupė analizavo VU doktorantūros studijų 2000-2007 m. duomenis. Per šį laikotarpį iš 662 doktorantų, baigusių studijas ir turėjusių ginti daktaro disertacijas, jas apgynė 486, t. y. 73,4 proc. Tai pakankamai geras rezultatyvumo rodiklis. Labai norėtųsi, kad šis rodiklis ateityje bent jau nemažėtų“, – pabrėžia S. Vaškevičienė.