Klasikų asociacija praėjusių metų pabaigoje nusprendė į Lietuvos literatūrinę padangę įnešti graikiškų spalvų ir išleido graikų poezijos  antologiją „Dovana sidabro eilėraštis: graikų poezija“. Ją parengė literatūros vertėjos ir graikų kalbos specialistės Elžbieta Banytė, Rūta Burbaitė, Diana Bučiūtė ir Kristina Svarevičiūtė. Eilėraščių autoriai –Giorgos Seferis, Giannis Ritsos, Odysseas Elytis ir Nikos Gatsos. Apie poetų pasirinkimą ir eilėraščių atranką, vertimo subtilybes kalbėjomės su rinkinio sudarytoja, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto graikų kalbos lektore K. Svarevičiūte.

Gal galite šiek tiek papasakoti apie šią antologiją? Ką joje ras skaitytojai?

Graikų poezija Lietuvoje nėra gerai žinoma, iki šiol vertimai buvo publikuojami tik periodikoje ir gana sunkiai prieinami skaitytojams. Tiesa, yra išleista vieno garsiausių graikų poetų K. Kavafio eilėraščių rinktinė, bet versta ne iš originalo kalbos. Mintis išleisti graikų poezijos antologiją lietuviškai brendo ilgai. Norėjome supažindinti skaitytojus su modernia graikų poezija, pasirinkome XX a. ketvirto dešimtmečio kartos atstovus, kartos, be kurios sunku suprasti šiuolaikinę graikų kultūrą apskritai. „Dovana sidabro eilėraštis“ pristato keturių pripažintų šiuolaikinių klasikų darbus. Du iš poetų – G. Seferis ir O. Elytis – yra Nobelio premijos laureatai. Eiles vertė keturios vertėjos. Rūta ir Elžbieta – VU Filologijos fakulteto lietuvių filologijos ir užsienio (naujosios graikų kalbos) studijų programos absolventės. Diana Bučiūtė buvo paskelbusi nemažai graikų poezijos vertimų kultūrinėje spaudoje. Visos turėjome sukaupusios mažesnį ar didesnį nepublikuotų vertimų pluoštą. Sudarydamos knygą visų pirma rėmėmės turimais neskelbtais vertimais ir bandėme juos papildyti. Be poezijos, antologijoje pateikiamas G. Seferio laiškas, kuris padės rasti raktą į šio poeto kūrybą, ir O. Elyčio Nobelio paskaita, trumpai pristatanti naujosios graikų poezijos istoriją ir graikiško poetinio žodžio vertimo iššūkius.

Gal galite trumpai pristatyti mažai Lietuvoje pažįstamus graikų poetus, kurių poezija atsidūrė šioje antologijoje?

G. Seferio kūryba antologijoje pristatyta bene išsamiausiai. Jo eilėse itin ryškios sąsajos su antika, vartojami antikinės mitologijos ir literatūros įvaizdžiai. O. Elytį stengėmės parodyti įvairų, koks jis ir yra, įtraukdamos skirtingų laikotarpių, kanoninius kūrinius. Jo ankstyvosios eilės pilnos spalvų, gaivališkumo, metams bėgant įsivyrauja universalios temos, daug mąstoma apie Graikiją. Iš gausios G. Ritso kūrybos pasirinktos vėlyvojo egzistencinio laikotarpio poemos ir keletas mažesnės formos eilių, na o N. Gatsą reprezentuoja tik vienas kūrinys, siurrealistinė poema „Amorgas“, taip pat pasirinktas neatsitiktinai. Ši poema, išleista 1943 m., graikų literatūros istorijoje užima išskirtinę vietą, ji buvo itin svarbi graikų literatūros raidai. Keturių poetų kūryboje galima rasti ir panašumo, ir skirtumų. Visi gyveno ir kūrė sudėtingais negandų laikais, kalbėjo apie žmogų užgriuvusius sunkumus ir nerimą, jų eilėse randame amžinas, universalias temas. Visi jie buvo jautrūs žodžiui, jautrūs graikiškai tradicijai, tačiau kiekvienas turėjo savitą balsą.

Knygos pratarmėje minite tradicijos tąsą ir skirtingų tradicijų suliejimą. Kaip tai pasireiškia eilėraščiuose?

Bene pastebimiausias eilėse antikinės literatūros, mitologijos sluoksnis. Antologijoje neišvengėme išnašų, kuriomis siekėme palengvinti skaitymą, beje, čia mes nebuvome originalios: kai kuriuos graikiškus tekstus taip pat lydi komentarai. Antikos įvaizdžių vartojimu visų pirma išsiskiria G. Seferis ir G. Ritsas. Visiems poetams svarbus ryšys su protėviais, su tradicija, ir kiekvienas bando tą ryšį apčiuopti ar kalbėti apie to ryšio praradimą. O. Elyčio poezijoje labiau akcentuojamas pats literatūrinis tekstas, žodis, nešantis ilgos tradicijos svorį, svarbus protėvis-kūrėjas, jo eilėse yra gana daug, nors ir neakivaizdžių citatų. Jam rūpi ir bizantiškasis laikotarpis, stačiatikybės tradicija. N. Gatso poemoje yra antikos,  viduramžių ir tautosakos motyvų. Tiesa, siurrealistiniame tekste nėra lengva juos įžvelgti. XX a. ketvirto dešimtmečio karta įžengė į literatūros lauką po ilgos krizės laikotarpio, ji ieškojo naujų kelių kūryboje, įsiliejo į Vakarų Europos literatūrinius procesus ir galiausiai rado modernią kalbą neatsisakydama savų graikiškų tradicijų.