Vasario 26 d. VU Taryba ir Senatas patvirtino 2008 m. Vilniaus universiteto biudžetą. Jo projektas pradėtas rengti dar praėjusių metų pabaigoje. Apie tai, kaip šiais metais gyvens seniausias Lietuvos universitetas, „Universitas Vilnensis” kalbėjosi su administracijos reikalų prorektoriumi dr. Aleksu Pikturna.

Ar sunku buvo suformuoti 2008 m. Vilniaus universiteto biudžetą?

Pirmieji skaičiai pasirodė 2007 m. gruodžio mėnesį. Visus svarstymus ir diskusijas pradėjome kaip niekad anksti. Sausio pradžioje buvo pateikta preliminari 2008 m. sąmata ir aptartos biudžeto sudarymo gairės. Biudžeto svarstymų ir aptarimų buvo labai daug – svarstėme Strateginiame komitete, Studijų ir mokslo komitete, vėliau – Senato komisijoje. Galiausiai 2008 m. biudžetas ir visos pagrindinės sąmatos buvo patvirtintos bendrame Universiteto Senato ir Tarybos posėdyje.

Formuojant biudžetą teko atlikti didelį darbą. Mes peržiūrėjome kai kuriuos klausimus dėl atskaitymo į Bendrąjį raidos fondą – pavyzdžiui, į jį dabar pateks daugiau lėšų, nes toks poreikis yra jaučiamas. Kilo diskusijų ir dėl lėšų mokslui skirstymo – buvo nutarta dalį jų perskirstyti per studijų lėšas. Tad svarstytinų klausimų ir aštrių diskusijų tikrai būta, tačiau norėčiau pabrėžti, kad, mano manymu, biudžeto ruošimo etapas organizuotas labai sėkmingai. Nors procesas šį kartą užtruko kiek ilgiau nei įprastai, užtat bendrame Senato ir Tarybos posėdyje biudžetas patvirtintas be didesnių diskusijų. Manau, kad taip ir turi būti – ginčijamasi ir problemos sprendžiamos ruošiant projektą, o per posėdį jau tik konstatuojamas faktas, kad biudžetas yra suderintas.

Kokia yra biudžeto sąmata?

Šiais metais mūsų biudžetas sudaro apie 180,2 mln. litų. Jis suskirstytas į tris pagrindines programas. Pirmoji programa vadinasi „Aukščiausios kvalifikacijos specialistų rengimas ir mokslo plėtojimas” ir apima studijų ir mokslo sritis. Jai skirta daugiau negu 103,6 mln. litų. Antroji programa susieta su studentų rėmimu – tai stipendijos už pažangumą, socialinės studentų stipendijos, gydytojų rezidentų ir doktorantų stipendijos. Tam skirta apie 31,4 mln. litų. Valstybinės reikšmės Vilniaus universiteto bibliotekos veiklai užtikrinti 2008 m. biudžete numatyta 9,7 mln. litų. Taip pat apie 35,5 mln. litų skirta specialiai Studijų ir mokslo plėtojimo programai.

Ar šių metų biudžetas labai skiriasi nuo praėjusių metų biudžeto?

Jeigu kalbėsime vien apie skaičius, tai reikėtų pasakyti, kad šių metų biudžetas yra apie 30 proc. didesnis negu praėjusių metų. Padidėjo valstybės asignavimai į VU biudžetą. Tačiau reikia iš karto pridurti, kad apie 85 proc. viso padidėjimo yra susiję su tarnybinio atlyginimo didėjimo procesu. Visoje šalyje tarnybinių atlyginimų didėjimas sudarė apie 11,3 proc. Moksliniam personalui atlyginimai augo 21 proc. Be to, VU Senato komisijos ir Senato sprendimu rekomenduota didinti algas administracijos, studijų ir mokslo paslaugų darbuotojams ne 11,3 proc., o iki 20 proc. Didžioji dalis kamieninių padalinių taip ir padarė.

Kitas aspektas – infrastruktūros išlaikymo kainų augimas buvo daug didesnis, negu galėjome tikėtis. Jų augimui padengti reikėjo numatyti atitinkamai lėšų. Nepamirškime ir apie infliaciją. Be to, įtaką turi ir pakeistos kainų skaičiavimo metodikos. Pavyzdžiui, elektrai buvo įvestas vadinamasis galios mokestis. Įvedus šį mokestį, nors mūsų sunaudojamų kilovatvalandžių skaičius nedidėjo, bendra mokėjimo suma šoktelėjo 20 proc. Todėl, gal pasikartosiu, šių metų biudžeto sudarymas buvo nelengvas.

Kiek žinau, palyginti su praėjusiais metais, lėšos bendroms reikmėms sumažėjo 1,1 mln. litų. Kaip pasireikš šis sumažėjimas?

Tokiam mažėjimui įtaką turėjo du veiksniai. Pirmiausia, numatoma, kad dalis reikalingų lėšų ateis iš vadinamųjų sumų pagal pavedimus sąskaitų. Taip keletas šimtų tūkstančių turėtų prisidėti prie eksploatavimo išlaidų padengimo. Kitas svarbus dalykas tai, kad dalį šių išlaidų galima būtų perkelti į kitus metus, t. y. dalį gruodžio mėnesio infrastruktūros išlaikymo sąnaudų mokėti sausio mėnesį. Tai nebus joks pažeidimas. Žinoma, tokius dalykus reikia daryti labai apgalvotai, nes tai automatiškai atsilieps kitų metų biudžetui. Kartu ruošiamasi investuoti į infrastruktūros kokybę – sutvarkyti ir renovuoti pagrindinius šilumos mazgus. Labai efektingai tai jau buvo padaryta praėjusiais metais – tada renovuota pusė šilumos mazgų. Šiemet renovavus kitą pusę galvojama, kad turėtų pavykti sumažinti dalį išlaidų. Pavyzdžiui, po infrastruktūros renovacijos išlaidos šildymui gali sumažėti 15-20 proc.

O kokia situacija su tomis pajamomis, kurias Universitetas užsidirba pats?

Šiandien Universitetui iškyla labai sudėtingi ir svarbūs uždaviniai, kuriuos reikia greitai įgyvendinti. Specialiosios programos pajamos jau treti metai didėja labai nedaug, o ta dalis, kuri atskaitoma į Bendrąjį raidos fondą, pradėjo mažėti. Tai susiję su stabiliu studentų skaičiumi, kuris nedidėja. Be to, iš dalies valstybės finansuojami dieninių studijų studentai už mokslus moka tik po 520 litų per semestrą. Visą studijų kainą mokančių studentų yra nedaug – tik tie, kurie pasirinko vakarines ir neakivaizdines studijas, tačiau ir jų skaičius yra daugiau mažiau vienodas. Tai paprasta aritmetika – jei nedidėja studentų skaičius, nedidėja ir pajamos, o išlaidos turi tendenciją augti. Iš tiesų šiandien pagrindinis uždavinys – ieškoti naujų būdų užsidirbti, ieškoti naujų šaltinių, iš kurių galėtume pritraukti papildomų lėšų Universitetui, nededant visų vilčių tik į valstybės finansavimą. Mano giliu įsitikinimu, jeigu Universitetas nori būti iš tiesų autonomiškas, tai pajamų dalis, kuri gaunama ne iš valstybės biudžeto, turėtų sudaryti bent apytikslę pusę tos dalies, kurią gauname iš valstybės. Kol kas valstybės dotacijos didėja labai lėtai. Nereikia pamiršti, kad užtikrinti mūsų didelius poreikius ir uždavinius, kuriuos turime įgyvendinti, be pakankamo kiekio asignavimų yra labai sudėtinga. Jau tapo savotiška tradicija, kad jeigu prioriteto tvarka remiame vieną sritį, tai nukenčia kokia nors kita sritis.

Pastaruoju metu daug dėmesio yra skiriama doktorantams. Šiais metais biudžete buvo numatyta lėšų Doktorantų mobilumo fondui. Kas tai yra?

Taip, šiais metais pirmą kartą buvo patvirtintas toks fondas. Tiesiog atėjo laikas jam atsirasti. Tiesa, mes neskyrėme tam jokių papildomų pinigų – visos lėšos yra, galima sakyti, iš tų pačių doktorantų ir rezidentų. Tai sutaupytos lėšos, kurios atsiranda doktorantams išvažiavus, kai jiems mokama 50 proc. stipendija arba nemokama išvis, taip pat doktorantėms išėjus į nėštumo ir gimdymo atostogas – tokiu atveju stipendija irgi nemokama. Šiais metais mes pabandėme visas šias lėšas sudėti į naują fondą. Yra rektoriaus patvirtinta tvarka, kaip tas fondas turi būti naudojamas. Nors buvo tam tikrų diskusijų, gan vieningai sutarta, kad pagrindinė dalis šių lėšų turi būti naudojama doktorantų ir gydytojų rezidentų mobilumui užtikrinti – tam, kad kiekvienas doktorantas ar gydytojas rezidentas per tuos ketverius metus, kol studijuoja, turėtų galimybę išvykti į konferenciją ar visiškai apmokamą mokslinę komandiruotę kur nors užsienyje.

Taip pat buvo nuspręsta, kad šio fondo lėšos gali būti naudojamos doktorantų parengtoms disertacijoms ar jų tezėms spausdinti. Dažnai leidybai lėšų pritrūksta.

Be to, buvo atsižvelgta į tam tikrų, daugiausia tiksliųjų, mokslų fakultetų pageidavimą ir nutarta, kad iki 25 proc. šio fondo gali būti naudojama įvairioms medžiagoms, reikalingoms tyrimams, įsigyti.

Daug kalbama apie tai, kad Lietuvos aukštosioms mokykloms, tarp jų – ir Vilniaus universitetui, nuolatos trūksta pinigų. Norėtųsi pažiūrėti į tai iš kitos pusės ir paklausti, ar Universitetas turi kokių nors taupymo mechanizmų, leidžiančių bent šiek tiek sutaupyti esamų lėšų?

Tai aktualus klausimas – mes prie jo nuolatos grįžtame. Dažniausiai tai skirtingos vienetinės priemonės. Tiesiog čia vėl susiduriama su investicijų klausimu. Akivaizdu, kad reikia investuoti į priemones, kurios iš tikrųjų leidžia taupyti. Jau minėjau šilumos mazgų pakeitimą, renovavimą, kuris leidžia automatiškai reguliuoti šildymą. Prieš kelerius metus labai dažnai būdavo taip: žiemą, kai labiau šąla, pradedama daugiau kaitinti, kai atšyla – visi atidarinėja langus. Šiais metais centriniuose Universiteto rūmuose to jau nebepastebėjau.

Čia taip pat galima paminėti investicijas į langų keitimą ir stogų šiltinimą. Tai brangesnės, ilgiau trunkančios investicijos. Mes turime Renovavimo rekonstravimo programą, pagal kurią esame numatę atitinkamai lėšų. Pagal galimybes mes kiekvienais metais skiriame tam pinigų, tad šioje srityje darbai irgi vyksta.

Yra ir kitų minčių. Šiemet Senato posėdyje prof. habil. dr. Petras Vytautas Vengrauskas iš Ekonomikos fakulteto dar kartą iškėlė mintį, kad reikėtų bandyti, kur tai įmanoma, perduoti fakultetams asignavimus visoms išlaidoms. Tai galima būtų padaryti fakultetuose, kur nekiltų ypatingų problemų dėl apskaitos. Techniškai tai atrodytų taip – fakultetams, suderinus su jais sąmatas šildymui, elektrai, vandeniui ir pan., būtų skiriamas bazinis metinis finansavimas. Mokėjimus ir toliau atliktume iš Bendrojo raidos fondo. Kiekvieno padalinio realios išlaidos kiekvieną mėnesį būtų fiksuojamos. Pasibaigus metams rezultatai būtų susumuojami. Fakultetams, kurie sunaudojo mažiau negu nustatytas bazinis finansavimas, kitais metais galėtų būti skiriama papildoma biudžeto subsidija. Mes manome, kad tokia sistema būtų daug efektyvesnė ir geresnė negu veikianti dabar – ji atneštų realią naudą. Pirmame etape ši sistema galėtų būti taikoma akademiniuose padaliniuose, kuriuose sunaudojamų resursų apskaita yra aiški ir nekelia didesnių klausimų – tai Kauno humanitarinis fakultetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Filosofijos fakultetas. Ką tik renovuotas Istorijos fakultetas, kuris dabar irgi turi atskirą apskaitos sistemą. Didesnių problemų neatsirastų dėl Matematikos ir Chemijos fakultetų. Į šį procesą taip pat galėtų būti įtraukti Medicinos ir Gamtos mokslų fakultetai. Daugiau problemų gali kilti su padaliniais Saulėtekyje, kur keli fakultetai dalijasi vienu pastatu, bet ir ten, manau, įmanoma ką nors sugalvoti.

Ačiū už pokalbį.