Dr. Arūnas Šileris – Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto lektorius, balandžio 14 d. apgynęs disertaciją „Socialinio skaitymo skaitmeninėje aplinkoje motyvacijos ir elgsenos ypatumai“. Su lektoriumi kalbamės apie doktorantūros studijas, literatūrą, skaitmeninę leidybą ir ateities planus.
Kokie motyvai lėmė, kad nusprendėte studijuoti doktorantūroje?
Tiesą pasakius, neplanavau šių studijų iš anksto, viską lėmė tiesiog atsitiktinumas. Knygų mugėje susitikau su mūsų fakulteto dėstytoju prof. Remigijumi Misiūnu, pasikalbėjome apie knygas, apie tai, kad domiuosi skaitmenine leidyba, ir jis sako: „Gal tu nori dėstyti universitete, o po to gal ir doktorantūrą nori pabandyti?“ O aš turiu tokią mėgstamą frazę, galbūt net tėčio sakytą, kad proga pasitaiko, bet nesikartoja. Ko aš labai bijau, tai prarastų progų.
VU dėstote skaitmeninės leidybos verslą. Pats esate įkūręs skaitmeninių knygų biblioteką „Vyturys“. Ar asmeninė verslo patirtis paskatino pasirinkti šią temą darbui su studentais?
Bandau studentams papasakoti, kaip turėtų atrodyti skaitmeninė leidyba. Aišku, tai yra gana naujas dalykas. Turbūt reikėtų klausti, ką akcentuoti: ar skaitmeninę leidybą, ar verslą. Nes be verslo pagrindų skaitmenizacija taip pat tėra vienas iš būdų kurti verslą. Daug dėmesio skiriu šiems dalykams. Visų pirma noriu, kad žmonės, išėję iš paskaitų, gebėtų sukurti verslą nuo a iki z, bent įsivaizduotų, kaip tai padaryti.
Bandote žinias studentams perduoti per savo asmeninę patirtį?
Ir per patirtį, ir per mokslą, be jokios abejonės. Čia, galima sakyti, toks geras dviejų dalykų susiliejimas. Aš dirbu šioje srityje, turiu patirtį, žinau, į ką verta atkreipti dėmesį, bet visuomet patirtį filtruoju ir per mokslo prizmę. Nes kartais atrodo, kad darysiu ir padarysiu, bet po to paaiškėja, kad yra tam tikra metodika, ir žiūrėk, jei būtum žinojęs anksčiau, būtum daręs kitaip ir būtum išvengęs klaidų. Tad man labai svarbi mokslo ir žinių dermė.
Literatūros vaidmuo Jūsų gyvenime užima itin svarbią vietą. Koks Jūsų požiūris į skaitmenizacijos procesus šiuo aspektu? Ir kas geriau: popierinė knyga ar skaitmeninė jos versija?
Esminis dalykas ne formatas, o skaitymo įgūdis, formatas yra tik įrankis, jis gali būti marmurinė lentelė ar senovinis ritinys. Knyga vyksta skaitytojo galvoje, todėl nėra skirtumo, iš kurio formato žmogus tai pasiima.
Pirmasis prisilietimas prie knygos, kai pavartai, apžiūri, kietas jos viršelis ar minkštas, kokia spaudos kokybė, kokie lapai, ar jie švelnūs, bet tai yra tik pati pradžia. Tai gali tave atvesti prie knygos turinio skaitymo, bet jei knyga bus neįdomi, tai nei jos kvapas, nei skonis neišlaikys dėmesio 500 puslapių.
Bendraujant su Jumis užsifiksuoja raktiniai žodžiai: literatūra, leidyba, skaitmenizacijos procesas. Minite savo vaikus ir norą, kad jie skaitytų. Jūsų daktaro disertacijos tema – „Socialinio skaitymo skaitmeninėje aplinkoje motyvacijos ir elgsenos ypatumai“. Ar galima teigti, kad ši tema atspindi visus Jums svarbiausius aspektus?
Iš tiesų, reikia pripažinti, kad taip. Aš norėjau, kad pats rašymas būtų įdomus ir naudingas man pačiam, leistų man kažką sužinoti, atsakytų į tas mokslines problemas, kurias identifikavau. Norėjau sužinoti, kad šios problemos iš tiesų egzistuoja, kad yra toks klausimų laukas, į kurį dar nėra atsakyta šioje srityje. Tad tikrai nereikėtų stebėtis, kad šis tyrimų laukas visiškai sutampa su mano gyvenimu.
Dr. Arūno Šilerio šeima. Asmeninio archyvo nuotr.
Dažnai minite, kad Jums svarbus Jūsų vaikų santykis su literatūra. Kaip skatinate juos skaityti?
Kartais manęs klausia, kiek laiko reikia su vaikais skaityti. JAV atlikti tyrimai rodo, kad reikėtų 20 minučių per dieną. Aš karantino metu save pagavau, kad su vaikais skaitau kokias 2–3 valandas per dieną. Man tai vienas šilčiausių prisiminimų, sukeliančių geriausias emocijas. Kai atsisėdi ryte su vaikais ant radiatoriaus, atsistumi kartoninę dėžę su knygomis ir skaitai knygas iš eilės.
Esate perskaitęs labai daug knygų. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam?
Dvi knygas pasakysiu. Pirma knyga – „Tūkstantis ir viena naktis“. Metaforiškai kalbant, manau, kad kiekvienas žmogus turi būti radęs knygą, kuri vaikystėje įkėlė į skaitymo pasaulį ir paskatino pradėti eiti tuo keliu. Man tokia yra ši knyga.
Antra knyga būtų ta, kuri kažkuriuo metu, nesvarbu kada, labai smarkiai pakeičia jūsų požiūrį ir paveikia emociškai. Tai yra supratimas, kad knygos mus veikia, padeda augti, kad tai nėra tik šiaip skaitymas ar žinių absorbavimas. Viena iš tokių knygų man buvo Icchoko Mero „Geltonas lopas“, knyga apie Holokaustą. Galima sakyti, kad ši knyga su didžiule jėga į mane kreipėsi. Faktus apie Holokaustą aš žinojau, bet mane sukrėtė pasakojimas pirmuoju asmeniu.
Kiekviena knyga turi atrasti tinkamą laiką, kada ateina pas mus į gyvenimą. Kartais per anksti, kartais per vėlai. Aš noriu palinkėti, kad visos knygos ateitų tuo laiku, kada jos yra skirtos būtent mums.
Turite sukaupęs ilgametę vertėjo žodžiu patirtį. Jums teko vertėjauti karališkosioms šeimoms, įtakingiems politikams, visuomenės veikėjams. Ar yra vertimų, kuriuos galėtumėte išskirti kaip Jums asmeniškai svarbiausius?
Galbūt buvo du tokie vertimai. Vienas buvo motyvaciniam kalbėtojui Nikui Vujičičiui, kuris neturi rankų ir kojų. Tai buvo požiūrio keitimosi momentas, mes nelabai pratę prie žmonių su negalia ir man pačiam pradžioje atrodė neaišku, kaip čia bus. Bet kai bendrauji ir kalbi, supranti, kad žmogus toks pat kaip ir visi kiti.
Kitas atvejis buvo prieš 20 metų. Pagal programą į Lietuvą atvykdavo aukšto lygio profesoriai iš Harvardo universiteto. Tuomet turėjau galimybę savaičių savaites keliauti su jais po Lietuvą. Tada aš labai daug sužinojau apie švietimą, pokalbiai, ilgas tęstinis ryšys man paliko labai didelį įspūdį.
Vertimai įžymybėms – atrodo, kad tai vyšnaitė ant torto, bet tai greičiausiai ilgalaikio darbo, noro ir rodymosi, kad man tai patinka, pasekmė. Aš vertinu, kad tai buvo ne atsitiktiniai vertimai, o užtarnauti.
Kokie Jūsų ateities planai, norai dirbant fakultete su studentais?
Aš labiausiai noriu toliau tirti, tyrimų laukas man tikrai įdomus. Tyrimų temų esu suplanavęs. O kalbant apie dėstymą, kadangi esu filologas, daug rašiau ir skaičiau beveik visą gyvenimą, tai jei būtų kursas, susijęs su akademiniu rašymu, sklandesniu minčių reiškimu ar panašiai, tai mane domintų.
Išduosiu paslaptį: prieš kokius 10 metų, kai aš išgirsdavau, kad žmogus yra baigęs Komunikacijos fakultetą, man tai atrodė aukštos kokybės ženklas, lyg būtų kažkoks nepasiekiamas Everestas. Aš norėčiau, kad tie žmonės, kurie išeina iš mūsų fakulteto, didžiuotųsi, kad jie čia mokėsi. Ir kad mes būtume padarę viską, kad jie turėtų pagrindą didžiuotis, kad diplomas yra uždirbtas ir pelnytas.
Komentarų nėra. Būk pirmas!