Studentai išrinko 13 geriausių praėjusių metų Vilniaus universiteto dėstytojų. Jie buvo pagerbti rektoriaus padėkomis.
Filologijos fakulteto lektorius dr. Daumantas Katinas Vokiečių filologijos katedroje pradėjo dirbti 2003 m. Tad geriausio fakulteto dėstytojo vardas jam buvo malonus įvertinimas profesinės veiklos dešimtmečio proga. Pastaraisiais metais visų kursų vokiečių filologijos bakalaurams dr. D. Katinas dėsto šiuolaikinę vokiečių kalbą, leksikologiją, psicholingvistiką, sociolingvistiką, kitų filologijos programų studentams – vokiečių kaip antrąją užsienio kalbą. „Nors pedagoginį darbą dirbu tik dešimt metų, mintyse jau seniai esu mokytojas – tiek tada, kai antroje klasėje rašiau rašinėlį apie savo svajonių profesiją, tiek tada, kai pas a. a. savo mamą vaikų darželyje per pertraukas mokydavau vaikus, tiek tada, kai pirmame kurse per egzaminą pasisakiau, kad mano pašaukimas – būti pedagogu“, – taip apie savo darbą kalba dėstytojas.
Kokie Jūsų dėstymo principai, metodai, ką labiausiai vertinate per paskaitas?
Pagrindinis mano tikslas – bendraujant natūraliai ir atvirai jaunajai kartai aiškiai ir paprastai perteikti žinias, sužadinti jos domėjimąsi dėstomu dalyku ir pažvelgti plačiau. Todėl paskaitose ne tik analizuojame vadovėlio medžiagą, bet ir ją papildome įvairiais aspektais, diskutuojame apie aktualijas, žiūrime su jomis susijusius vaizdo reportažus, skaitome tekstus, rengiame prezentacijas, organizuojame ekskursijas: su įvairių kursų studentais esame dažni svečiai Goethe‘s institute, Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje ar Vokietijos ambasadoje. Į paskaitas esame pasikvietę Vokietijos–Baltijos šalių prekybos rūmų, Lietuvos–Vokietijos forumo, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos atstovų. Taip paskaitos tampa gyvesnės, po jų studentai į vokiečių kalbą ir jos galimybes pažvelgia kitu žvilgsniu.
Anksčiau po kiekvieno semestro prašydavau studentų anonimiškai parašyti savo nuomonę apie buvusias paskaitas, pateikti siūlymų, kaip jas pagerinti, ir pan. Dabar tai jie gali padaryti duomenų bazėje atsakydami į anketos klausimus. Į studentų nuomonę visada stengiuosi atsižvelgti.
Paskaitose labiausiai vertinu atvirą bendravimą, abipusį bendradarbiavimą ir įsiklausymą.
Ko sau niekada neleistumėte bendraudamas su auditorija?
Bendraudamas su bet kokia auditorija stengiuosi būti ramus, viską išsiaiškinti ir, kiek įmanoma, situaciją vertinti nešališkai, todėl negalėčiau savęs pateisinti, jeigu paskaitose karščiuočiausi, pakelčiau balsą, įžeisčiau, įvertinčiau neobjektyviai. Antra vertus, iki šiol tokiems ar panašiems poelgiams grėsmės nekilo, kadangi su studentais visada randame bendrą kalbą, jie yra labai šaunūs ir man neleidžia nė pagalvoti apie minėtų blogų veiksmų galimybę.
Kokiomis ypatybėmis turi pasižymėti dėstytojas?
Manau, kad geras dėstytojas yra tas, kuris pasižymi keturiomis savybėmis: yra geras savo srities specialistas, geras pedagogas, yra objektyvus ir turi papildomų patrauklių asmeninių savybių (gali pašmaikštauti, papasakoti įvairių istorijų iš savo patirties, įdomiai skaityti paskaitas, jas derinti su studentams įdomia veikla ar pan.). Ar pats turiu visas šias savybes? Manau, kad nevisiškai, bet visada yra galimybių tobulėti, ypač profesinėje srityje, gerinti savo dėstomų dalykų kokybę, atrasti pedagoginiame darbe naujų spalvų.
Kokių studentų savybių ir poelgių netoleruojate? Kokie studentai Jus žavi?
Paskaitose, kaip ir gyvenime, nemėgstu veidmainiavimo, nesąžiningumo, todėl visada suprasiu studentą, kuris prisipažins, kad laiku nespėjo atlikti užduoties, pramiegojo, o galbūt net nerado jėgų ateiti į paskaitą, juk gyvenime visko pasitaiko. Svarbiausia – suvokti savo atsakomybę prieš save, kitus studentus ir dėstytoją.
Kadangi pedagoginis darbas man teikia didelį malonumą, malonu dirbti su visais studentais – šmaikščiais ir rimtais, stropiais ir kartais patinginiaujančiais, gabesniais ir mažiau gabiais, nes kiekviename jų galima rasti savybių, kurios žavi, iš kurių galima pasimokyti. Todėl ir mūsų paskaitos būna ir rimtos, kai reikia dirbti, mokytis naują medžiagą ar kartotis seną, ir kiek lengvesnės, kai dėstomo dalyko temomis galima pabendrauti ir atsipalaidavus. Svarbiausia, kaip sakė vyskupas Motiejus Valančius, yra turėti saiką, laiką ir „veitą“ (žemaitiškai vietą).
Būti geru lektoriumi – Dievo dovana ar ilgo darbo rezultatas?
Kiekvienas iš mūsų turime įgytų, „padovanotų“ ar šiaip mumyse esančių teigiamų savybių: vieni yra geri mokslininkai, kiti – menininkai, treti – darbininkai, ketvirti – virėjai ir pan. Pedagoginės savybės – vienos iš tų dovanų ar „turimybių“, tik nežinia iš kur – iš Dievo, iš gamtos ar aplinkybių. Ilgo darbo rezultatu šio įvertinimo nepavadinčiau, kadangi dirbu ir į savo veiklą dabar žiūriu lygiai taip pat, kaip ir prieš dešimt metų. Be to, mano veikla man ne darbas, o malonumas, kurį patiriu kasdien.
Komentarų: 2
2014-03-25 14:28
Rūta“Vieta” žemaitiškai yra “vėita”, o ne “veita”.
2014-03-27 12:57
patikslinimasPirmąjį sakinį galima patikslinti. Vietoje
“Studentai išrinko 13 geriausių praėjusių metų Vilniaus universiteto dėstytojų” reiktų rašyti “Fakuletų ir kitų kamieninių padalinių administracijos, atsižvelgusios į daugelį faktorių, taip pat ir studentų nuomonę, pasiūlė
keletą pretendentų į geriausių universiteto dėstytojų
konkursą”