Dr. Eglė Kačkutė-Hagan, VU Lyčių studijų centro mokslininkė stažuotoja, jau kurį laiką gilinasi į moterų tapatybės, padėties visuomenėje ir diskriminacijos problemas. Kovo pabaigoje jau kalbėjomės apie jos atliekamus moterų literatūros tyrimus. Dr. E. Kačkutė-Hagan moterų kūryboje ieško santykio su jomis pačiomis, jų asmenine patirtimi ir visuomene, kurioje jos gyvena. Moterų padėties visuomenėje, jų diskriminacijos, motinystės patirčių ir kitos temos mokslininkę verčia gilintis į naujos, šiuolaikinės moters pasaulį, atsiskleidžiantį per meną, literatūrą ir, žinoma, kasdienį gyvenimą. Šį kartą su mokslininke kalbamės apie moterų padėtį visuomenėje ir jos pačios moteriškas patirtis šiandieniniame pasaulyje.

Kokie esminiai skirtumai šių dienų moteris skiria nuo praeities moterų? Kaip tai atsispindi kūryboje?

To paties galime klausti apie visą žmoniją ir tai daugiau klausimas antropologams. Visa žmonija nuolat keičiasi, paskutinius kelis dešimtmečius ypač sparčiai. Nemanau, kad kas nors žino, kas yra „pati moters prigimtis“, kaip ir nežino, kas yra „pati žmogaus prigimtis“.

Tai, kad šiuolaikinės vakarietės turi kur kas daugiau laisvės rinktis − kaip gyventi, kuo būti, kaip atrodyti, su kuo būti, su kuo gyventi, su kuo mylėtis, kaip vilktis, ką dirbti, gimdyti ar negimdyti, kiek vaikų gimdyti, juos auginti namie ar ne, gimdyti vienoms ar su partneriais ir t. t. – atsispindi pasakojimų siužetuose, juose vaizduojamuose santykiuose.

Kokia yra šiuolaikinė moteris, per ką atsiskleidžia jos tapatybė ir kaip?

Į šį klausimą negaliu atsakyti. Šiuolaikinės moterys yra visokios − jos dirba, mokosi arba ne, valo kitų moterų namus, skrenda į kosmosą, tyrinėja Antarktidą, gimdo, augina keturis vaikus arba nutaria neturėti vaikų, o kartais turi vieną vaiką, jos stoja į vienuolynus, nešioja hidžabus, dėvi bikini, mylisi, valdo didžiules korporacijas ir ištisas valstybes, ravi daržus, kuria muziką ir meną, stato namus, boksuojasi, mušasi, smurtauja, myli, liūdi, išteka ir skiriasi arba neteka ir nesiskiria, keliauja arba visą gyvenimą praleidžia vienoje vietoje, badauja ir persivalgo, keičia lytį, galvoja, svajoja, išgyvena dėl nepasisekusių sumanymų, gailisi neįgyvendintų svajonių, įgyvendina svajones, klysta… gyvena, mėgina atskleisti savo potencialą. Jų tapatybė ir atsiskleidžia per tai, kokius pasirinkimus daro, kokias profesijas renkasi, kokius santykius kuria su kitais žmonėmis ir pačios su savimi.

Moters vaidmenys su feministinių idėjų pergale labai išsiplėtė: ji jau ne tik žmona ir motina, bet ir darbuotoja, šeimos išlaikytoja. Senosios pareigos neišnyko, bet atsirado naujos užduotys. Kaip moterys su tuo tvarkosi? Kaip tai atsiliepia jų psichinei sveikatai, tapatybei, laimės jausmui? Ar nenukenčia jos pačios arba vaikai?

Taip, moterų pareigų laukas pasikeitė ir išsiplėtė, o dabar turi pasikeisti ir LABAI išsiplėsti vyrų pareigų laukas. Kadangi Vakaruose, pvz., Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje, kova dėl moterų teisių vyko ilgai ir laipsniškai, kartu kito ir bendros visuomeninės nuostatos lyčių atžvilgiu, moterys pamažu išsikovojo subjekto, individo, o ne tik moters statusą. Kintant moterų vaidmenims visuomenėje, kito ir vyrų vaidmenys, jie labiau įsitraukė į vaikų priežiūrą, buities darbus (nors sakyti, kad šiose šalyse pasiekta lyčių lygybė arba išnyko mizogonija, būtų labai naivu ir neteisinga, nes taip toli gražu nėra). Be to, tam tikros klasės moterys kovėsi dėl galimybės (ne prievolės) dirbti kartu auginant vaikus. Klasinėse Vakarų visuomenėse egzistuoja žmonos ir ypač motinos statusas, net savotiškas prestižas, kuris moterims pradėjus dirbti visai neišnyko. Lietuvoje ir kitose posovietinėse visuomenėse problema ta, kad stojus sovietizmo epochai moterys nepasirinko dirbti, jos buvo priverstos. Be to, 1918 m. moterims suteikus teisę balsuoti, nebesiplėtojo feministinė mintis ir diskursas, nukreipti prieš mizoginiją, menkai demaskuotos įvairiausios moterų objektyvizavimo, redukavimo iki jų lyties praktikos, nedekonstruotas moters kaip menkesnio sutvėrimo vyro atžvilgiu įvaizdis. Todėl šiuo metu Lietuvoje vis dar matome šias viena kitai prieštaraujančias požiūrio į moteris struktūras − iš moterų tikimasi visaverčio funkcionavimo visuomenėje ir darbo rinkoje, čia jos laikomos lygiavertės, tačiau tuo pat metu jos nuolat menkinamos, objektyvizuojamos, seksualizuojamos, vertinamos pagal tai, kiek tenkina vyrų žvilgsnį, t. y. potencialiai geismą, jas tapatinant su jų lytimi ir tokiu būdu nuvertinant. Manau, kad šią spragą Lietuvos viešojoje edvėje ir mėgina užpildyti šiuolaikinės feministės.

Nežinau, kaip moterys su visu tuo tvarkosi. Įvairiai. Man, tiesą sakant, irgi labai įdomu. Todėl šiuo metu ir vykdau vieną interdisciplininį projektą „Dirbančios (motinos) portretas“, skirtą motinystės, emigracijos (daugiau ekspatriacijos) ir karjeros problematikai. Jo tikslas – suteikti matomumą ir balsą Ženevoje atsidūrusioms ekspatriantėms motinoms, mėginančioms suderinti profesinius ir asmeninius poreikius bei iššūkius. Kalbindama tas moteris stengiuosi išgirsti jų problemas, suvokti pasirinkimus ir tų pasirinkimų kainą. Strategijų yra įvairių − vienos į motinystę įsitraukia visiškai ir perima visos šeimos menedžerio vaidmenį, kai kurios užsiima kokia nors kūrybine veikla, kai vaikai mokykloje. Dažnai jos jau būna „padariusios karjerą“ ir pakeičia gyvenimo būdą, kitos dirba, o menedžeriavimo vaidmenį palieka vyrams (tokių mažuma, bet yra), dar kitos pareigomis dalijasi su partneriais, bet vis tiek mano, kad atlieka daugiau su vaikų priežiūra ir buitimi susijusių darbų.

Kas, Jūsų nuomone, yra motinystė – patriarchalinė priespauda, pareiga ar galbūt moters pilnatvės išraiška?

Manau, kad motinystė yra realūs arba potencialūs motinos santykiai su jos vaiku arba vaikais. Šiuo klausimu man artima poetės ir feminizmo filosofės Adriene Rich teorija, daranti skirtį tarp motinystės kaip potencialaus kiekvienos moters santykio su savo vaikais ir motinystės institucijos, kuri prikuria įvairiausių suvaržymų, pareigų ir prievolių ir jas interpretuoja kaip motinos prigimtį ir paskirtį. Motinystės institucija yra viena patriarchalizmo išraiškų. Kai kurioms moterims motinystė yra jų pilnatvės išraiška ir man tai atrodo puiku, tik svarbu atsiminti, kad ne visos moterys tokios.

Kuo skiriasi motinystė emigracijoje nuo motinystės tėvynėje? Kokia Jūsų pačios patirtis?

Vienas svarbus skirtumas yra susijęs su kalba. Vaiką auginant užsienyje reikia pasirinkti, kuria kalba arba kalbomis jį auginti. Mano atveju tai buvo ir lieka sudėtingas pasirinkimas, nes mano vyras britas, mes su juo bendraujam angliškai, o šiuo metu gyvenam prancūzakalbėje Šveicarijoje. Esam dvikalbė šeima, gyvenanti trečioje kalbinėje erdvėje. Kol kas didelėmis pastangomis pasisekė sūnų auginti lygiavertiškai trikalbį, bet nežinau, ar toliau taip pat seksis, nes jo pasaulio suvokimas ir žinios plečiasi ir mes dar nesugalvojom, kaip užtikrinti tolygų to pasaulėvaizdžio augimą trimis kalbomis. Motinystės emigracijoje patirtis gali būti kur kas vienišesnė nei tėvynėje, tačiau tai reliatyvu ir priklauso nuo to, koks buvo socializacijos ir kitoks gyvenimo įdirbis emigracijos šalyje prieš gimstant vaikui. Kai kurios motinos, dėl kokių nors priežasčių nutarusios su vaikais kalbėti ne gimtąja kalba, pasijunta labai vienišos ir atskirtos, netgi patiria traumą, kitos džiaugiasi išsivadavusios iš slegiančios ir (arba) traumuojančios gimtosios terpės ir puikiai jaučiasi moterys ir motinos ten, kur yra.

Kaip Jūs pati tvarkotės su „šeimyninėmis“ pareigomis ir karjeros iššūkiu? Ką patartumėte kitoms moterims?

Ne taip gerai, kaip norėčiau. Man patinka verslininkės Sheryl Sandberg mintis, kad, galėdamos rinktis, moterys renkasi skirtingus dalykus, o pasirinkusios viena, turi iš dalies, o kartais ir visai atsisakyti to, ko nepasirinko. Ko gero, patarčiau įsidėmėti, kad visos galime rinktis skirtingus dalykus ir pačios sugalvoti, kaip, su kuo ir kur įgyvendinti savo gyvenimo projektus, kurie gyvenimui tekant kiek keičiasi.

Ačiū už pokalbį.