„Bene kasdien skaitome ir girdime rekomendacijas, kad, norėdami būti sveikesni, turime reguliariai sportuoti, būti fiziškai aktyvūs, tačiau kai kuriomis ligomis sergantiems pacientams netinkamai parinktos treniruotės ar jų intensyvumas gali būti ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Ilgą laiką plautinės hipertenzijos pacientams bet kokio pobūdžio fizinis treniravimasis buvo nerekomenduojamas, tačiau, gerėjant medikamentinio gydymo galimybėms, pradėta bandyti tokius pacientus mankštinti, atidžiai prižiūrint sveikatos priežiūros specialistams“, – teigia Vilniaus universiteto (VU) ligoninėje Santaros klinikose dirbanti gydytoja kardiologė, VU mokslininkė dr. Eglė Palevičiūtė. Ji sutiko papasakoti apie savo disertacijos tyrimą.

Šiemet apsigynėte disertaciją „Specializuotos fizinių treniruočių / reabilitacijos programos prieinamumas ir efektyvumas pacientams, sergantiems plautine hipertenzija ir širdies nepakankamumu“ medicinos mokslo krypties daktaro laipsniui gauti. Papasakokite plačiau, apie ką buvo jūsų disertacija.

Plautinė hipertenzija (PH) ir lėtinis širdies nepakankamumas (ŠN) yra sunkios, progresuojančios širdies ir kraujagyslių sistemos būklės, kurioms išsivysčius smarkiai blogėja paciento fizinis pajėgumas, prastėja gyvenimo kokybė, trumpėja gyvenimo trukmė. Daliai pacientų PH išsivysto kaip pirminis susirgimas, kitiems PH sindromu komplikuojasi jau esamos širdies ar plaučių ligos. Nepaisant modernaus medikamentinio gydymo galimybių, daugumą tokių pacientų vis tiek kamuoja oro trūkumas, nuovargis bei kiti simptomai – su tuo susijusi ir blogesnė gyvenimo kokybė. Vis daugiau mokslininkų dėmesio skiriama nemedikamentinėms gydymo priemonėms, jų paieškoms. Dalyvaudama daugiacentriame atsitiktinių imčių įprasta gydymo taktika kontroliuojamame tyrime, į kurį iš viso įtraukta 11 Plautinės hipertenzijos centrų 10 Europos šalių, savo disertacijoje tyriau treniruočių programos taikymo galimybes, saugumą ir veiksmingumą šiems sunkiai sergantiems ligoniams. Doktorantūros studijų metu mano atlikta sisteminė literatūros apžvalga atskleidė reabilitacijos efektyvumo tyrimų stoką treniruojant pacientus, sergančius širdies nepakankamumu, komplikuotu PH, todėl buvo inicijuotas daugiacentris fizinių treniruočių tyrimas būtent šiai populiacijai.

Kokius rezultatus atskleidė jūsų tyrimas?

Daugiacentrio tyrimo rezultatai pademonstravo, kad, derinant optimalų medikamentinį gydymą ir individualiai pacientui pritaikytas fizines treniruotes bei kitas reabilitacijos priemones, reikšmingai pagerėja ne tik treniruoto paciento fizinis pajėgumas, bet ir jo gyvenimo kokybė. Šio mokslinio tyrimo duomenys jau buvo įvertinti Europos kardiologų draugijos ekspertų, kurie, vadovaudamiesi atlikto tyrimo rezultatais, rekomenduoja PH pacientams skirti sveikatos priežiūros specialistų prižiūrimą fizinį treniravimą kaip efektyvią nemedikamentinę gydymo priemonę. Dalyvaudami minėtame tyrime VU mokslininkai ir Santaros klinikų sveikatos priežiūros specialistai turėjo galimybę vykti mokytis specializuotos reabilitacijos programos skyrimo ir taikymo subtilybių į Heidelbergo universiteto ligoninę, turinčią bene didžiausią patirtį šioje srityje. Labai džiaugiamės ir didžiuojamės, kad mokslinio tyrimo metu įgytas žinias bei patirtį sėkmingai pritaikėme klinikiniame darbe – dabar turime galimybę šią medicininės reabilitacijos programą teikti PH pacientams Lietuvoje.

Su kokiais iššūkiais teko susidurti rašant disertaciją?

Pirmasis iššūkis buvo PH specializuotos reabilitacijos programos suorganizavimas mūsų sveikatos priežiūros sistemoje. Iki šiol Lietuvoje reabilitacinis gydymas dažniausiai skiriamas pacientams po ligos pablogėjimo epizodo, įvykusios traumos ar atliktos operacijos, todėl bendra reabilitacinio gydymo skyrimo tvarka Lietuvoje yra labiau pritaikyta būtent tokiems pacientams, o ir mūsų fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistai labiau patyrę gydydami šiuos pacientus. Mūsų atveju siekėme treniruoti stabilius, tačiau sunkiai sergančius pacientus. Norėdami užtikrinti maksimalų saugumą ir siekdami geriausio rezultato reabilitacinį gydymą išimties tvarka organizavome stacionare. Kadangi Lietuvoje iki šiol neturėjome fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistų, kurie turėtų praktinių įgūdžių treniruodami PH pacientus, keletą kartų mūsų komanda vyko mokytis į reabilitacijos centrą Heidelberge. Norėdama labiau įsisąmoninti šios gydymo priemonės subtilybes kartu su fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistais mokytis vykdavau ir aš pati. Organizacinius iššūkius įveikti padėjo tai, kad pavyko suburti puikią entuziastingų specialistų komandą, be to, į tyrimą noriai įsitraukdavo ir mūsų pacientai, kurių motyvacija ir rekomendacijų laikymasis siekiant gero gydymo rezultato buvo itin svarbu – juk kasdienes treniruotes pacientai turėdavo tęsti ir namuose, grįžę iš gydymo įstaigos. Visuomet bendravome ir bendradarbiavome su Heidelbergo universiteto mokslininkais bei gydytojais, turėjome galimybę į juos kreiptis tiek moksliniais, tiek klinikiniais klausimais.

Kitas jokiame doktorantūros plane nenumatytas iššūkis – prasidėjusi COVID-19 pandemija, kuri sustabdė pacientų įtraukimą į tyrimą, kurį laiką net ambulatorinių konsultacijų teikimas buvo apribotas. Šį laiką išnaudojau sisteminės literatūros apžvalgos analizei, publikacijų rašymui.

Dr. Eglė Palevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manote, kas yra sėkminga disertacija? 

Manau, kad visos disertacijos, kurias pavyko parengti ir apginti, jau yra sėkmingos. Tikiu, kad kiekviena disertacija pasižymi moksline verte konkrečiai tiriamųjų populiacijai, atsako į svarbius klausimus ar bent apibrėžia konkretesnius uždavinius tolesniems moksliniams darbams, tyrinėjimams. Man atrodo, kad disertacijos sėkmę daugiausia lemia aiški numatomo mokslinio tyrimo vizija ir nuoseklus darbas – konkretus išsikeltas tikslas ar tikslai, tinkamai suformuluoti uždaviniai, kuriuos realu įgyvendinti per kelerių metų laikotarpį, detalus atliekamo darbo etapų planavimas. Pradiniame etape svarbi jau atliktų mokslinių tyrimų analizė, literatūros apžvalga. Kaip ir daugumoje veiklų, čia labai svarbus darnus komandinis darbas – didelis vaidmuo tenka doktoranto moksliniams vadovams, kitiems komandos nariams, įskaitant ir tiriamuosius. Manau, kad daugiadalykiškumas ir tarptautiškumas leidžia platesniame kontekste įvertinti analizuojamą problemą, dažnu atveju padeda įgyvendinti išsikeltus uždavinius, todėl taip pat prisideda prie disertacijos sėkmės.

Be to, prieš nusprendžiant studijuoti doktorantūroje yra svarbu suprasti, kad lengva greičiausiai nebus – tai turėtų padėti įsivertinti savo motyvaciją, ryžtą ir galimybes studijoms skirti pakankamai laiko. Nors pradžioje dažnai atrodo kitaip, ketveri studijų metai disertaciniam darbui yra trumpas laikas, todėl siūlyčiau nuosekliai pradėti jį rengti jau nuo pačios studijų pradžios (esant galimybei – dar iki studijų), o iškilus sunkumams ar iššūkiams – darbo neatidėti „geresniems laikams“, bet bandyti kuo greičiau tas kliūtis įveikti ir keliauti toliau – čia, manau, gali padėti, patarti ar tinkama linkme nukreipti mokslinio darbo vadovas, kiti kolegos. Kliūčių iškyla visiems, visiems būna ir nesėkmių, svarbiausia nenuleisti rankų ir atkakliai toliau siekti savo išsikelto tikslo. Man taip pat buvo sunkių etapų, nesėkmių, nusivylimų, nuovargio, o kur dar visus planus sugriovusi pandemija. Esu iš tų žmonių, kuriuos motyvuoja sėkmė, o nepasisekus kurį laiką dirbti būna dar sunkiau, prireikia dar daugiau valios pastangų, tačiau tiesiog visada žinojau, kad turiu aiškiai doktorantūros studijų trukme apibrėžtą laikotarpį, per kurį suplanuotas darbas turi būti įgyvendintas.

Kuo ši patirtis praturtino jus kaip asmenybę ir kaip tyrėją?

Tiesą sakant, mokslininke tapti niekada neplanavau, tačiau norėdama savo pacientams teikti inovatyviausias, mokslu pagrįstas sveikatos priežiūros paslaugas visada domėjausi naujausių atliktų mokslinių tyrimų rezultatais, analizavau mokslines publikacijas. Dirbu PH srityje, o kai kurios šios ligos rūšys yra labai retos visame pasaulyje, todėl tarptautinis bendradarbiavimas, aktyvus centro darbuotojų įsitraukimas į mokslinius tyrimus, publikacijų rengimas – čia itin svarbūs. Doktorantūros studijų metu išsiugdžiau norą nepaleisti mokslinės veiklos, supratau, kad ši veikla be galo įdomi, prasminga ir praturtinanti. Jaučiuosi išmokusi mokslinio darbo planavimo subtilybių, pradedant pirmine idėja, baigiant tyrimų rezultatų publikavimu. Labai džiaugiuosi turėjusi galimybę dirbti su tarptautine mokslininkų komanda, susipažinau ir iki šiol palaikau gražius ryšius su patyrusiais savo srities specialistais tiek Lietuvoje, tiek kituose Europos universitetuose.