Aukštojo mokslo reforma artėja prie lemiamo taško. Kaip nurodyta Mokslo ir studijų įstatyme, „valstybinės aukštosios mokyklos privalo būti pertvarkytos iš biudžetinių įstaigų į viešąsias įstaigas iki 2011 m. gruodžio 31 d.“. Akivaizdu, kad laiko pertvarkai lieka vis mažiau, tačiau Seimas vis delsia priimti naują Vilniaus universiteto statutą. Apie vykstančią aukštojo mokslo reformą ir universiteto poziciją jos atžvilgiu kalbiname VU akademinių reikalų prorektorių, Statuto projekto rengimo darbo grupės vadovą dr. Juozą Galginaitį.

Su kokiais sunkumais Seime susiduria naujasis Vilniaus universiteto statutas?

Leiskite priminti skaitytojams, kad Lietuvos nepriklausomą valstybę atkūrusios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) valia Vilniaus universiteto statutas 1990 m. birželio 12 d. buvo patvirtintas įstatymu, kurio galiojimas niekada nebuvo atšauktas ar kaip nors apribotas. Naujo Mokslo ir studijų įstatymo priėmimas automatiškai nepanaikino ir negali panaikinti Vilniaus universiteto statuto galiojimo. Tačiau priimdamas šį įstatymą Lietuvos Respublikos Seimas, kuris valstybės vardu įgyvendina ir visų valstybinių universitetų steigėjo funkcijas, nusprendė, kad iki 2011 m. gruodžio 31 d. visos šalies valstybinės aukštosios mokyklos, taip pat ir Vilniaus universitetas, privalo būti pertvarkytos iš biudžetinių įstaigų į viešąsias įstaigas. Atsižvelgdamas į šį steigėjo sprendimą, Vilniaus universiteto Senatas 2011 m. vasario 22 d. priėmė naujos redakcijos Vilniaus universiteto statutą ir 2011 m. kovo 25 d. jį pateikė tvirtinti Lietuvos Respublikos Seimui. Kartu su naujos redakcijos Statutu Seimui buvo pateiktas ir 1990 m. birželio 12 d. įstatymo „Dėl Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo“ naujos redakcijos projektas.

Anaiptol ne visi Seimo nariai mūsų Statuto naująją redakciją priėmė išskėstomis rankomis – daug aistrų sukėlė ir tebekelia tiek mūsų Statuto turinys (ypač nuostata, numatanti, kad švietimo ir mokslo ministras išorinį narį į universiteto Tarybą gali paskirti tik Senato pritarimu), tiek ir jo tvirtinimo forma (Statutas tvirtinamas ne Seimo nutarimu, bet įstatymu). Savo poziciją šiais dviem principiniais klausimais (apie ją kiek detaliau papasakosiu vėliau) Vilniaus universiteto Senatas papildomai argumentavo 2011 m. balandžio 28 d. pareiškime „Dėl Universiteto autonomijos ir statuto“, kurio tekstas buvo įteiktas Seimo vadovybei ir Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariams. Žinoma, vien to nepakako – teko atlikti ir tam tikrą lobistinį darbą.

Neabejotinai pozityviu visų šių pastangų rezultatu galima laikyti Seimo 2011 m. birželio 23 d. plenariniame posėdyje priimtą sprendimą po pateikimo pritarti įstatymo projektui dėl Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo. Šis Seimo sprendimas trumpam buvo įžiebęs viltį, kad ir Vilniaus universiteto pertvarkymas iš biudžetinės įstaigos į viešąją įstaigą sėkmingai bus užbaigtas iki Mokslo ir studijų įstatyme numatytos datos, t. y. iki šių metų gruodžio 31 d. Deja, vėlesni įvykiai (tiksliau sakant – neįvykiai, nes minėto įstatymo projekto tolesnis svarstymas dar net nepradėtas) rodo, kad tos vilties išsipildymo šansai iš esmės lygūs nuliui. Tai patvirtina ir neseniai mus pasiekęs Lietuvos rektorių konferencijai adresuotas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino Stundžio 2011 m. spalio 20 d. raštas, informuojantis, kad įstatymo projektą dėl Vilniaus universiteto statuto naujos redakcijos patvirtinimo šiame komitete planuojama pradėti svarstyti tik lapkričio mėnesį. Įvertinus visas šias aplinkybes ir Civilinio kodekso 2.105 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad juridinio asmens teisinės formos pakeitimui būtinas minimalus terminas turi būti ne trumpesnis nei devyni mėnesiai, darosi daugiau nei akivaizdu, kad net ir tuo atveju, jei Vilniaus universiteto statutas bus patvirtintas dar šiais metais, universiteto pertvarkymo iš biudžetinės įstaigos į viešąją įstaigą procesas persikels į 2012-uosius metus.

Tokie tad ir yra tie, kaip Jūs pavadinote, sunkumai, kuriuos patiria Seimo patvirtinimo laukianti mūsų Statuto naujoji redakcija. Žinoma, viena vertus, reikėtų suprasti, kad įstatymų priėmimo procesas nėra penkių minučių trukmės darbas, juolab kad Seime svarstoma ir daug kitų šalies gyvenimui labai svarbių įstatymų projektų – pavyzdžiui, šiomis dienomis labai daug dėmesio ir laiko Seimo nariai turi skirti 2012 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektui. Tačiau, kita vertus, galima jausti ir dalies Seimo narių nenorą svarstyti ir priimti mūsų siūlomą naują Statuto redakciją, kurią mes parengėme, atsižvelgdami į principus, įtvirtintus ne vien tik naujajame Mokslo ir studijų įstatyme, bet ir šalies Konstitucijoje – turiu galvoje Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą aukštųjų mokyklų autonomijos principą ir 42 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl kultūros, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvės. Manau, kad būtent dėl šios principinės Vilniaus universiteto pozicijos mes kol kas nejaučiame ir nematome Seime teigiamos šio klausimo sprendimo dinamikos.

Kokio pobūdžio yra ta pozicija?

Mes jos niekada neslėpėme ir visą laiką atvirai apie ją kalbame. Jau minėjau, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ne tik universitetai, bet ir visos aukštosios mokyklos turi autonomiją. Ši konstitucinė nuostata atitinka ir beveik prieš tūkstantį metų demokratiniame Vakarų pasaulyje susiformavusią ir kruopščiai puoselėjamą tradiciją, kurios esmę koncentruotai ir labai tiksliai išreiškia šie Didžiosios universitetų chartijos žodžiai: „Kad universitetas galėtų tenkinti jį supančio pasaulio poreikius, jo tiriamasis ir mokomasis darbas turi būti moralės ir intelekto atžvilgiu nepriklausomas nuo bet kokios politinės valdžios ar ekonominės galios.“ Tuo tarpu naujajame Mokslo ir studijų įstatyme numatyta universiteto tarybos formavimo tvarka ir šios tarybos pertvarkymas iš valstybinės ir visuomeninės priežiūros ir globos institucijos į svarbiausią universiteto valdymo organą, kurio formavime ir veikloje universiteto bendruomenei ir jos paskirtiems nariams tenka antraplanis vaidmuo, mano ir daugelio kitų kolegų įsitikinimu, pažeidžia visu šiuos mano minėtus pamatinius aukštųjų mokyklų autonomijos principus. Pateikiu pavyzdį: pagal naująjį Mokslo ir studijų įstatymą nebe universiteto Senatas, bet taryba nustato aukštosios mokyklos darbuotojų parinkimo ir vertinimo principus, kurių laikytis privalo Senatas, tvirtindamas dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių kvalifikacinius reikalavimus ir nustatydamas dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestavimo ir konkursų eiti pareigas organizavimo tvarką. Argi tokia tvarka nereiškia akivaizdžios universiteto priklausomybės nuo politinės valdžios ar ekonominės galios? Todėl mes savo naujajame Statute ir siūlome kitokią tarybos formavimo tvarką, pagal kurią, laikantis aukštosios mokyklos autonomijos principo, lemiamas balsas formuojant tarybą priklauso universiteto Senatui. Tai yra viena iš penkių Vilniaus universiteto statuto projekto rengimo principinių nuostatų, kurias Senatas patvirtino 2011 m. vasario 1 d. posėdžio nutarimu Nr. S-2011-1: „Tarybos, Universiteto valdymo organo, veikla legitimi yra tik tuo atveju, jei lemiamas vaidmuo sudarant Tarybą tenka aukščiausiai Universiteto savivaldos funkcijas įgyvendinančiai institucijai – Senatui.“  

Kita principinė nuostata yra susijusi su minėto Mokslo ir studijų įstatymo 28 straipsnio 4 dalies nuostata, kad valstybinių universitetų statutai tvirtinami Seimo nutarimu, o kolegijų – vyriausybės nutarimu. Neatsitiktinai savo atsakymus į Jūsų pateiktus klausimus aš pradėjau primindamas skaitytojams, kad Vilniaus universiteto statutas buvo patvirtintas įstatymu 1990 m. birželio 12 d. Vėliau ir naujoji jo redakcija irgi buvo tvirtinta įstatymu. Mes ir formaliai, ir juridiškai manome, kad ta tradicija turi būti išlaikyta, kad ją reikia gerbti, duodant ryžtingą atkirtį bandymams ją kvestionuoti ar kaip nors apriboti. Todėl ir naujas Vilniaus universiteto statutas buvo pateiktas kaip nauja esamo įstatymo redakcija. Be to, teisės akto, kuriuo patvirtintas Statutas, galios mažinimas savaime reikštų autonomijos ribojimą – į tai atkreipiamas dėmesys kitame svarbiame Senato priimtame dokumente. Turiu galvoje 2011 m. rugsėjo 27 d. Senato pareiškimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento išvados dėl Seimo narės Virginijos Baltraitienės įregistruoto Mokslo ir studijų įstatymo 2 ir 28 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-3223 (2)“. Šis vienbalsiai priimtas ir Senato narių parašais sutvirtintas pareiškimas tą pačią dieną buvo pristatytas į Lietuvos Respublikos Seimą.

Tačiau pertvarkos sumanytojai teigia, kad grindžia ją užsienio patirtimi. Ar tikrai Lietuvoje vykdoma aukštojo mokslo pertvarka turi analogų užsienyje?

Šia tema man ne kartą teko diskutuoti, tačiau mano oponentai nenurodė nė vieno pavyzdžio, kuris visiškai atitiktų mūsų aukštųjų mokyklų valdymo reformos architektų argumentus. Kartais bandoma remtis Austrijos ar Danijos praktika. Taip, Austrijoje iš tiesų prieš keletą metų buvo priimtas naujas universitetų įstatymas, pagal kurį aukštųjų mokyklų taryba formuojama tik iš žmonių „iš išorės“. Tačiau ten yra ir kitas dalykas – rektorių toji taryba renka tik iš universiteto Senato pasiūlytų ne mažiau kaip trijų kandidatų. Būna minimas ir Danijos pavyzdys, kur irgi buvo įgyvendinta gana drastiška universitetų valdymo reforma. Kai kurie mano kolegos mano, kad Danijoje apskritai nueita per toli, kad ir danų politikai pažeidė Didžiąją universitetų chartiją. Galbūt. Tačiau net ir šioje mums gana artimoje šalyje pačių universitetų deleguoti atstovai nusprendžia, kurie pasiūlyti kandidatai „iš išorės“ yra tinkamiausi tapti tarybos nariais. Kitaip sakant – ir tai aš noriu ypač pabrėžti – demokratiniame Vakarų pasaulyje vienaip ar kitaip lemiamą žodį turi būtent universiteto bendruomenė, aukštųjų mokyklų valdymas nėra atiduotas į žmonių „iš išorės“ rankas.

Tenka girdėti priekaištų, kad dėl savo pozicijos Vilniaus universitetas siekia išskirtinio statuso. Ką galima atsakyti į tokius kaltinimus?

Tai, kad kitos aukštosios mokyklos nekovojo dėl savo teisių ir autonomijos, pirmiausia yra tų aukštųjų mokyklų problema. Mes nesiekiame išskirtinio statuso. Mes neprieštaraujame, kad ir kitų didžiųjų, to vertų Lietuvos universitetų statutai būtų patvirtinti įstatymu, kaip tai, pavyzdžiui, yra padaryta kaimyninėje Latvijoje ar Estijoje, kurios įstatymų leidėjas specialiu įstatymu ne tik patvirtino Tartu universiteto statutą, bet ir suteikė šiam universitetui nacionalinio universiteto statusą. Galiu tik apgailestauti, kad, mano turimomis žiniomis, išskyrus Vilniaus dailės akademijos Senatą, visų kitų šalies universitetų senatai nekovojo dėl savo aukštosios mokyklos ir viso šalies aukštojo mokslo autonomijos, neišreiškė principinės pozicijos, kaip tai padarė Vilniaus universitetas. Noriu pasakyti dar daugiau. Mano jau minėtu Lietuvos rektorių konferencijai adresuotu Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko V. Stundžio 2011 m. spalio 20 d. raštu, tendencingai pateikiant Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo įstatymu tradiciją ir ignoruojant visus šiuo klausimu Senato priimtus ir Seimui pateiktus dokumentus ir juose dėstomus argumentus, siekiama, kad kitų šalies universitetų rektoriai balsavimu išreikštų savo nuomonę „dėl VU siekimo patvirtinti savo statutą įstatymu“. Kad siekiama Vilniaus universiteto „visuotinio pasmerkimo“ net nesudarant galimybės pateikti kontrargumentų – teigiu labai atsakingai, kadangi man pačiam teko dalyvauti spalio 21 d. vykusiame Rektorių konferencijos posėdyje, kurio pabaigoje buvo bandomas teikti balsavimui šis tik posėdžio metu Rektorių konferencijos nariams išdalytas ŠMKK pirmininko raštas. Galiu tik pasidžiaugti, kad toli gražu ne visi rektoriai panoro dalyvauti procese, kuriame teisiamajam net nesuteikiama galimybė apsiginti – už to klausimo įtraukimą balsavo tik trijų universitetų – LSMU, KTU ir VDU – rektoriai. Kitų kolegų nuomone, vis dėlto derėtų elgtis labiau civilizuotai ir leisti Vilniaus universitetui pateikti jo poziciją remiančius argumentus. Tai nutarta padaryti lapkričio 18 d. VGTU įvyksiančiame Rektorių konferencijos posėdyje.  

Kokia yra Vilniaus universiteto strategija susiklosčiusioje situacijoje? Ar galvojama apie tai, kas bus, jeigu universitetas nespės įvykdyti pertvarkos iki numatyto termino – gruodžio 31 d.?

Mes nesame linkę savo principinės pozicijos paaukoti formalaus paklusimo įstatymui vardan. Teisiškai mes turime tvirtas pozicijas. Dabar galioja Lietuvos Respublikos įstatymas, kuriuo yra patvirtintas Vilniaus universiteto statutas. Tai yra specialusis įstatymas, jis yra viršesnis už Mokslo ir studijų įstatymą, kuris turi bendrojo įstatymo statusą. Beje, apie tai buvo kalbama ir spalio 27 d.  įvykusiame Vilniaus universiteto rektoriaus ir Senato pirmininko susitikime su Seimo Pirmininke Irena Degutiene. Šiame susitikime teko dalyvauti ir man, todėl galiu atsakingai liudyti, kad tikrai ne visi Seimo nariai palaiko Vilniaus universiteto „visuotinio pasmerkimo“ akciją.

Kita vertus, mes tikrai esame labai atviri konstruktyviems siūlymams ir diskusijai. Tai nuoširdžiai sakome kiekvieną kartą, kai susitinkame su Seimo ar Švietimo ir mokslo ministerijos atstovais, kolegomis iš kitų universitetų. Tik gaila, kad labai dažnai iš viso nesulaukiame jokio atsako. 

Dabar laukiama Konstitucinio teismo sprendimo dėl Mokslo ir studijų įstatymo atitikties Konstitucijai. Ką šis sprendimas galėtų lemti?

Esu teisininkas ir nenorėčiau spėlioti, koks bus sprendimas. Tačiau esu neblogai susipažinęs su oficialiąja Konstitucinio teismo doktrina aukštųjų mokyklų autonomijos klausimais. Nuo 1994 m. Konstitucinis teismas yra kelis kartus pasisakęs apie aukštųjų mokyklų autonomiją. Oficialioji jo doktrina – vienas iš šaltinių, kuriais rėmėsi ir Statuto naujos redakcijos projektą rengusi darbo grupė. Ne vieną argumentą esu ir pats ilgai ir kruopščiai apmąstęs. Visa tai leidžia man su dideliu optimizmu laukti Konstitucinio teismo sprendimo.

Žinoma, Konstitucinio teismo doktrina irgi gali kisti, tačiau tam turi būti labai rimtų priežasčių. Tarkime, jeigu būtų priimtos Konstitucijos pataisos, kurios panaikintų nuostatas dėl aukštųjų mokyklų autonomijos ar gerai besimokantiems studentams laiduojamo nemokamo mokslo, Konstitucinis teismas tikrai būtų priverstas keisti bent jau dalį savo oficialiosios doktrinos. Tačiau kol kas tai tik fantazija, nėra prielaidų manyti, kad Konstitucinio teismo pozicija šiuo klausimu galėtų keistis. Todėl asmeniškai aš nerimauju ne tiek dėl to, koks bus Konstitucinio Teismo sprendimas, bet – kada jis bus. Labai norisi, kad jis būtų priimtas kuo greičiau…