Kodėl vaikų kraujagyslės praranda elastingumą ir kokie sunkumai kyla siekiant teisingai išmatuoti vaikų kraujagyslių standumą? Apie tai kalbėjomės su VU Medicinos fakulteto mokslo ir inovacijų prodekanu, gydytoju vaikų nefrologu dr. Karoliu Ažukaičiu.

Vaikų nefrologo domėjimosi sritis – širdies kraujagyslių pažeidimai

Gydytojas vaikų nefrologas dr. K. Ažukaitis skiria ypatingą dėmesį atliekamų mokslinių tyrimų kokybei: „Vaikų nefrologija yra siaura sritis ir kartu – labai plati. Pagrindinė mano interesų sritis – ankstyvas širdies kraujagyslių pažeidimas. Darbas joje prasidėjo dar tada, kai aš įsitraukiau į vieną Heidelbergo universiteto tyrimą. Jo metu buvo tyrinėjami vaikai su lėtine inkstų liga ir ankstyvu širdies kraujagyslių pažeidimu. Nors šie vaikai neturi rimtų širdies kraujagyslių problemų, neserga sunkiomis ligomis, tačiau sulaukus 30–40 metų amžiaus širdies ir kraujagyslių ligos tampa dominuojančia jų mirties priežastimi. Man rodos, visa pediatrija dabar juda link suvokimo, kad reikia ne tik gydyti ligą, bet ir užtikrinti, kad pacientas nugyventų kuo ilgesnį ir kokybiškesnį gyvenimą. Kitaip tariant, išvengti ankstyvo biologinio senėjimo ir užkirsti kelią dar vaikystėje prasidedantiems procesams, kurie nulems jo ligas po 20–30 metų.“

Pašnekovo teigimu, Suomijoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo tiriami vaikai nuo vaikystės iki suaugusiojo amžiaus. Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikystėje padidėjęs kraujospūdis yra tiesiogiai susijęs su širdies pakitimais pacientui sulaukus 40 metų. „Kadaise kraujospūdžio padidėjimas vaikystėje buvo retas dalykas, dažniausiai siejamas su gretutinėmis – inkstų, endokrinologinėmis – ligomis, o dabar mes turime nutukimo ir arterinės hipertenzijos epidemiją ne tik suaugusių, bet ir vaikų populiacijoje. Taigi mano tyrimų sritimi ir tapo širdies kraujagyslių pažeidimas ankstyvoje vaikystėje tiek vaikams, sergantiems arterine hipertenzija, tiek vaikams su lėtine inkstų liga“, – pasakojo jis.

Mokslininkas pažymėjo, kad neturi prabangos sekti savo paciento iki 40 metų amžiaus, tačiau yra suinteresuotas kuo daugiau apie jį suprasti dar vaikystėje: „Galima stebėti vaiką, stebėti, kiek efektyvus yra parinktas gydymas, ar širdyje neatsiranda nedidelių struktūrinių pokyčių – ar nestorėja skilvelis, nesikeičia širdies geometrija, ar neatsiranda širdies atsipalaidavimo subtilių sutrikimų, kuriuos galima išmatuoti. Taip pat galima vertinti kraujagyslių sveikatą, tai tapo didžiausiu mano susidomėjimo objektu. Visų pirma, aš galiu vertinti, ar vaikui aterosklerozė neprogresuoja greičiau, nei turėtų pagal normalią fiziologinę raidą, galiu įvertinti, ar kraujagyslės nėra standesnės, nei turėtų būti pagal amžių.“

Kaip išmatuoti arterijų standumą?

Klausimas, kaip išmatuoti vaikų arterijų standumą, yra kone esminis, nes jį išmatuoti yra ganėtinai sudėtinga. Dr. K. Ažukaitis remiasi metodais, kurie yra taikomi suaugusiųjų populiacijoje, tačiau pokyčiai, atsirandantys vaikų arterijose, ypač subtilūs: „Tai reiškia, kad jeigu aš noriu juos išmatuoti, turiu atkreipti dėmesį, ar naudodamasis arterijų standumą matuojančiu aparatu tikrai gaunu skaičių, kuris rodo arterijų standumą, ir kokia yra to matavimo aparato paklaida. Jeigu gaunamų duomenų paklaida didelė, aš nebegalėsiu aptikti subtilaus pokyčio, besiskiriančio nuo bendraamžių.“

Vaikų nefrologas teigė, kad atliekant šiuos tyrimus kyla daug metodologinių problemų. Visų pirma, yra daug arterijų standumui matuoti skirtų aparatų, tačiau ne visi jie yra tinkami naudoti vaikams: „Prieš keletą metų atlikome šių aparatų apžvalgą, tyrėme jų validavimą vaikų populiacijoje ir pamatėme, kaip skirtingai žmonės juos naudoja, kaip skirtingai interpretuoja gautus duomenis. Šios priežastys galbūt ir nulemia tai, kad daugybėje mokslinių tyrimų taikomais metodais arterijų standumas neteisingai vertinamas, o kartais gauti rezultatai visai jo neatspindi.“

Pasak mokslininko, jo kartu su kolegomis iš Europos vaikų hipertenzijos tinklo (HyperChildNET) atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad vaikų arterijų standumas priklauso praktiškai tik nuo kraujospūdžio. Todėl kilo klausimas: ar nėra taip, kad jų atliekami arterijų standumo matavimai netiesiogiai matuoja kraujospūdį?

„Į tai atsakyti yra labai sunku. Mes žinome, kokius tyrimus reikėtų padaryti norint gauti atsakymą į šį klausimą, bet jie būtų neetiški, turintys per didelę intervencijos riziką. Taigi šiuo metu mes vis dar matuojame pulso bangos greitį – kaip greitai pulso banga keliauja per stambiąsias kraujagysles. Tai galima labai paprastai išmatuoti: specialiu aparatu reikia užfiksuoti, kada pulsas atsiranda kakle ir kada atsiranda, pavyzdžiui, kojoje. Tuomet išmatuojamas atstumas tarp tų dviejų vietų, kuris apytiksliai atspindi aortos eigą, ir kuo greičiau pulsas nukeliauja nuo kaklo iki kojos, tuo aorta yra standesnė“, – aiškino dr. K. Ažukaitis.

Pokalbiui besibaigiant pašnekovas atkreipė dėmesį į tai, kad vaikai auga – jų ūgis kasmet keičiasi. Todėl svarbu lyginti duomenis su tokio pat amžiaus, ūgio ir lyties vaikų normaliosiomis reikšmėmis. Iššūkį kelia ir tai, kad kiekvienas arterijų standumą matuojantis aparatas matuoja šiek tiek kitaip, tad ir minėtų duomenų reikia kiekvienam aparatui. Negana to, jie gali turėti dideles paklaidas.

„Įsivaizduokite, kiek šiame procese kyla rizikų, kad vietoje arterijų standumo matuosiu kažką, ką kartais vadiname „pieno riebumu“. Mes atliekame šiuos tyrimus vaikams, kurių organizmo pokyčiai yra ypač subtilūs, vaikai auga, viskas nuolat keičiasi, todėl minimalios klaidos, ypač jei jos daromos viename, kitame, trečiame to tyrimo etape, nulems tai, kad tavo tyrimo rezultatai bus visiškai beprasmiai. Turėdami blogus pirminius duomenis niekada negausime patikimo rezultato“, – sakė vaikų nefrologas.