Vilniaus universiteto palydovas „LituanicaSAT-1“ vakar 20. 07 val. pakilo į kosmosą. Kaip pirmasis lietuviškas palydovas buvo sukurtas, kokia jo reikšmė Lietuvai ir Vilniaus universitetui, pasakoja Matematikos ir informatikos fakulteto prodekanas dr. Linas Bukauskas.

Kaip buvo sukurtas pirmasis lietuviškas palydovas, su kokiais iššūkiais susidūrė mokslininkų komanda ir kaip juos išsprendėte?

Pradėti norėčiau nuo to, kad „LituanicaSAT-1“ yra unikalus savo technologinių sprendimų visuma. Galima būtų įvardyti kelis pagrindinius mokslininkų iššūkius. Vienas esminių – sukurti formaliais būdais patikrinamą programinės įrangos architektūrą, kuri galėtų vėliau užtikrinti esminių komponentų veikimą. Formalieji programinės įrangos tobulinimo metodai – kai procesai ir esminis veiklos modelis apibrėžiamas diagramomis, kurias pasitelkus vėliau generuojamas visos programinės įrangos stuburas. Čia aktyviai dirbo VU MIF Programų sistemų katedros magistras G. Šulskus.

Taip pat iššūkiu galima pavadinti ir skirtingų procesorinių vienetų panaudojimą. „LituanicaSAT-1“ buvo naudojami skirtingas kompiuterių ar skaičiavimo vienetų architektūras (PIC, ARM, Arduino) naudojantys procesoriai, kurie turi bendrauti ir bendradarbiauti tarpusavyje, kai kuriais atvejais net numatant ir galimą sistemų dubliavimą arba jų pakeičiamumą.

Pasak VU MIF doktoranto Vytauto Valaičio, palydovas turi apie 8 savarankiškus skaičiavimo mazgus, kurie turėjo specifinių programavimo iššūkių. Tad iššūkių projektuojant ir jungiant skirtingus komponentus, kurie galėtų būti apibūdinami kaip integraciniai, buvo nemažai.

Bėdų kėlė antžeminės ir palydovo komunikavimo sistemos programavimo iššūkiai. Turint mažos galios siųstuvus naudojamas komunikavimo protokolas tarp antžeminės stoties ir palydovo turi taip pat būti labai ekonomiškas, leidžiantis per labai trumpą laiko tarpą gauti ne tik esminius telemetrijos, palydovo būsenos, bet ir duomenų konteinerio (pvz., pirmosios lietuviškos nuotraukos ar kiti galimi duomenų perdavimai) duomenis.

Kaip su palydovu bus bendraujama jam atsidūrus kosmose?

VU Radijo mėgėjų klubas ir VU MIF Kompiuterijos katedros lektorius Simonas Kareiva aktyviai dalyvavo rengiant antžeminę stotį, kuri yra pastatyta ant VU bendrabučio stogo Didlaukio gatvėje. Antena geba pagal operatoriaus (S. Kareivos) nustatytus parametrus sekti orbita skriejančius objektus. Šiame bendrabutyje taip pat yra ir vienas ypatingas kambarys, kuriame sudėta esminė įranga, reikalinga nustatyti, priimti bei perduoti gautą informaciją ir ja dalytis su pagrindiniais VU MIF duomenų serveriais. Ryšys bus užmezgamas periodiškai, kai „LituanicaSAT-1“ pasirodys praskriedamas orbita virš Lietuvos. Esminės funkcijos bus valdomos iš specialiai sukurtos programinės įrangos, kuri leidžia nustatyti, įjungti, išjungti įvairius palydovo parametrus ir techninės įrangos komponentus. Visi radijo mėgėjai galės užmegzti ryšį su palydovu misijos svetainėje  aprašytu būdu, o turintys LR RRT išduotą licenciją galės ir pasinaudoti radijo retransliatoriaus funkcija, kai tik ji bus įjungta.

Ar ši misija turės pratęsimą? Kas bus daroma ją pabaigus šioje srityje?

Šiuo metu „LituanicaSAT-1“ misijos dalyviai aktyviai planuoja studentų projektinius darbus, kurie galėtų prisidėti prie artimiausių projektų. O artimiausi darbai – dalyvavimas QB50 projekte ir Europai bei VU reikalingi eksperimentai – nuo raketinio variklio iki terahercinių jutiklių sistemų.

Ką Lietuvai ir universitetui davė ši misija?

Nepriklausomai Lietuvai tai yra žingsnis į priekį kosmoso tyrinėjimo srityje. O universitetui ši misija parodo, kad su nedidelėmis išlaidomis, bet didelėmis pastangomis, užsidegę ir susikaupę darbui pasiekiame žvaigždes.

 Ačiū už pokalbį.