Nuo šių mokslo metų pradžios pagal Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymą įsigaliojo naujosios studijų kredito sampratos taikymas. Jis remiasi Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistema (ECTS), prie kurios bando pereiti visa Europa nuo Bolonijos deklaracijos pasirašymo 1999 m., o Lietuvoje kokybiniai pokyčiai prasidėjo tik pastaraisiais metais. Savo mintimis apie tai dalijasi Vilniaus universiteto Studijų direktorius dr. Linas Bukauskas.

Studijų programa studentui

Paprasčiausiai žiūrint, tai ECTS yra instrumentas studijų programos pakeitimui arba instrumentas kurti studijų programą. Tai reiškia, ECTS sudaro instrumentalias prielaidas kurti naują, adaptuoti ar keisti esamą studijų programą, pritaikant ją studentų poreikiams.

Ar iki šiol buvo kitaip? Iš dalies, nes studijos visada buvo studentams, bet dažniau – neatsižvelgiant į jų poreikius. Dabar visas studijų programos kūrimo procesas ir studijų programos pokyčių procesas vyksta orientuojantis būtent į studento poreikius. Ir tie poreikiai yra pats pirminis, didžiausias ir svarbiausias centras. Tai reiškia, kad kuriant naują programą arba atliekant jos pakeitimus, pirmiausia stebima, ko iš tikrųjų gali reikėti studentui, kokias kompetencijas mes norime, kad studentas įgytų, kokių kompetencijų gali prireikti verslo, pramonės ar rinkos dalyviams. Taip pat svarbu, kad studentas, paskaitęs bet kokį programos, paruoštos pagal ECTS, aprašą galėtų suvokti, kuo jis užaugęs bus arba ką jisai gebės, kokias kompetencijas jis įvaldys, kaip jis galės jas pritaikyti.

Tobulėjimas, biurokratizmas ar aiškumas?

Visa tai svarbu dviem aspektais. Pirmiausia, kokią įtaką tai turės man, kaip lektoriui, dėstytojui, kaip tai padės revizuoti savo darbus? Iš optimistinio požiūrio pusės, aš taikydamas šį instrumentą, galiu įvertinti, kiek mano atliekami darbai yra orientuoti į studentą, jo veiklas. Tai mane galbūt turėtų skatinti pasidomėti naujesniais mokymo ir konsultavimo metodais, tobulėti ne tik kaip mokslininkui, bet ir iš edukologinės pusės. Tobulėti pačiam ir siūlyti studentams naujoviškesnius studijų metodus. O jeigu aš būčiau tikras dėstytojas-skeptikas, užsispyręs ir nenorintis nieko keisti, tai ECTS įvedimas man galėtų atrodyti kaip dar vienas papildomas biurokratizmas ir bandymas apversti mane popieriais. Taigi siūloma metodologija iš esmės nereikalauja iš dėstytojo labai daug. Tiesiog reikia šiek tiek pasižiūrėti į tai, ką jau darai, kiek kitomis akimis.

O štai iš administracijos pusės, ECTS turėtų būti priimama itin palankiai. Visame studijų valdyme egzistuoja problema, kaip apskaičiuoti studijų kainą. Visada sunku įvertinti, kaip dėstytojas leidžia savo laiką, skirtą studentui. Tai ECTS gali tapti būdu apskaičiuoti, pasižiūrėti, įvertinti, o tada ir administracijai tampa aiškesnis visų grandžių užimtumas, kaip jie dirba ir kiek bendrauja su studentais, kiek ir ar atsižvelgia į šių norus. Taigi į ECTS nešamus procesus dažniau reiktų žvelgti kaip į naudą – tiek studentui, tiek dėstytojui, tiek visai, su tuo susijusiai, aplinkai.

Negreitas, bet ilgalaikis rezultatas

Kaip rodo Vakarų Europos universitetų praktika, ECTS nešamas pokytis – ilgalaikis, palaipsnis procesas. Jis pirmiausia dar turi įvykti mūsų galvose. Todėl šią kaitą aš numatyčiau ateinantiems 5 ar 10-čiai metų į priekį. Nemanau, kad galime anksčiau turėti visas programas, pilnai besinaudojančias ECTS privalumais, bet pasiduoti ir nuleisti rankų arba sulėtinti tempo vis tiek negalime. Todėl sakyčiau – darom, nes to reikia. To iš mūsų, aukštojo mokslo atstovų, ir tikimasi – proveržio ir kaitos.