Nagrinėjant šių metų „Veido“ žurnalo universitetų reitingą galima pastebėti, kad tarp kriterijų, kur VU yra ne pačiose aukščiausiose pozicijose, minima studijų krypčių įvairovė. Kaip galima suprasti, svarbų vaidmenį čia atliko „akredituotų ir dėstomų tik šiame universitete – unikalių studijų programų“ skaičius.

Nesiimu nagrinėti visų aspektų, tačiau niekaip negaliu suprasti, kokiu būdu šioje kategorijoje pirmaujančiame Kauno technologijos universitete tokių – unikalių programų – yra 139, tuo tarpu susumavus šio universiteto pateiktus duomenis paaiškėja, kad jis iš viso turi tik 138 bakalauro, magistro ir doktorantūros studijų programas. Matyt, čia nebuvo išvengta klaidų arba skaičiai buvo pateikti nekorektiškai.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į studijų krypčių įvairovės kriterijaus sudedamąsias dalis. Studijų krypčių įvairovei nustatyti yra vertinamas studentų skaičius ir jų finansavimo būdas. Manau, kad šis kriterijus turėtų būti nustatomas kitaip. Krypties įvairovei įvertinti neturėtų būti pasitelkiamas studentų finansavimo būdas. Šiuo atveju pasinaudota skaičiais, kiek studentų gauna valstybės finansavimą ir kiek jų patys moka už savo studijas („Veido“ reitingo studijų įvairovės kriterijaus 3 ir 6 parametrai).

Daug kalbėta ir apie studentų apklausos kriterijų. Čia Vilniaus universitetas atsidūrė tik šeštoje vietoje tarp visų reitinguotų aukštųjų mokyklų. Man atrodo, kad mūsų studentai tiesiog yra reiklesni negu kai kurių kitų aukštųjų mokyklų studentai. Jie kur kas daugiau reikalauja ir kur kas daugiau tikisi iš savo studijų, tad natūralu, kad ir universitetą jie vertina kritiškiau. Sakyčiau, čia nėra nieko nuostabaus.