VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius dr. Mantas Martišius beveik trejus metus rengė knygą „(Ne)akivaizdus karas: nagrinėjant informacinius karus“, kuri prieš keletą mėnesių pagaliau pasiekė knygynus. Apie „kūrybines kančias“, informacinių karų aktualijas ir ateities planus kalbamės su šios monografijos autoriumi.

Ar galėtum pasakyti, kaip susidomėjai nagrinėti informacinius karus? Ar tai buvo pagrindinis mokslinis interesas studijų metais?

Interesas atsirado nuo vaikystės. Aš visą laiką domėjausi visokiais kariniais dalykais. Žinoma, laikui einant šis interesas transformavosi į kitas – labiau akademines – formas. Baigus VU Žurnalistikos instituto magistrantūrą teko dirbti žurnalistu, bet mane visą laiką, taip pat ir studijuojant doktorantūroje, domino kariuomenės, politikos ir masinių komunikacijų sąveika. Su informacinių karų problematika buvo susijusi ir mano daktaro disertacija. Gilindamasis į šią temą pastebėjau, kad trūksta lietuvių kalba išleistų veikalų – susisteminto požiūrio į informacinį karą. Dažnai mokslininkai pateikia savo pamąstymus apie šį reiškinį labai įvairiai. Aš savo knygoje pabandžiau susisteminti informacinio karo principus, taip pat stengiausi atsižvelgti ir į Lietuvos kontekstą.

Tavo knygos pavadinimas yra „(Ne)akivaizdus karas“. Ar neatrodo, kad su kiekvienais metais tokio karo bruožai tampa vis akivaizdesni?

Skliausteliai knygos pavadinime atsirado kaip tam tikra rinkodaros priemonė – pritraukti skaitytoją. Tačiau galėčiau pasakyti taip – informacinis karas yra akivaizdus, bet jis yra sunkiai apčiuopiamas, nes visą laiką galima pasakyti, kad tai, kas įvyko, yra klaida arba aplinkybių sutapimas. Egzistuoja toks gerai žinomas politinis kalambūras: „Kas gali paneigti, kad…“ Čia jis irgi tinka, nes informacinio karo identifikavimas – sudėtingas darbas. Be to, dabar, kai visuomenė tampa vis labiau skaitmenizuota, kai daugėja prieigų prie interneto ir įvairių kitų informacinių šaltinių, savaime atsiranda ir daugiau pagundų daryti poveikį žmonėms. Tad informacinio karo problematika išlieka aktuali.

Per knygos pristatymą sakei, kad rašyti knygą buvo labai sunku. Su kokiais pagrindiniais sunkumais teko susidurti?

Tai buvo ne tiek sunkus, kiek užsitęsęs darbas. Kai sistemini informaciją, kai rašai – tiesiog kartais nežinai, kada padėti tašką. Kai pradėjau rašyti, dažnai apimdavo jausmas, kad dar reikia apie kažką pasakyti, dar papildyti. Nuolat kamavo mintis, kad verta pažiūrėti dar giliau, nes nagrinėjamas dalykas yra tarpdisciplininis, daug ką aprėpiantis. Trumpai tariant, teko išanalizuoti, įvertinti ir apdoroti labai daug medžiagos.

Kitas dalykas, kuris galbūt yra bendra universitetinė problema – dėstytojų darbo krūviai. Kai dėstai, vadovauji kursinių ir magistrinių darbų rašymui, labai mažai laiko lieka kūrybai. Grįžus po darbų, jei nėra nuotaikos, gali bandyti rašyti, bet vargu ar tos pastangos bus vaisingos.

Šiandien, kai knyga jau parašyta ir pasiekė skaitytoją, gal galėtum pasakyti, ką paprastam žmogui reikia žinoti apie informacinį karą?

Aš pasakyčiau taip – žinokite, kad jūs galite būti veikiami, ir kiekvieną faktą vertinkite su tam tikra sveika skepsio doze.

Koks galėtų būti aukštųjų mokyklų vaidmuo informacinių karų eroje? Ar universitetas galėtų (o gal – turėtų) išmokyti žmogų apsisaugoti nuo informacinių karų pavojaus?

Manyčiau, kad universiteto, kaip institucijos, įtaka yra labai svarbi, nes jis suteikia erudiciją, žinias, suvokimą ir gebėjimus pamatyti bei nustatyti tuos pavojingus procesus. Čia, žinoma, universitetas vaidina svarbų vaidmenį. Kita vertus, nereikėtų užkrauti visos atsakomybės vien aukštajai mokyklai. Daug ką šioje srityje turi daryti kitos valstybinės institucijos, o galiausiai – ir pats žmogus. Žinoma, reikėtų tik pasidžiaugti, kad Vilniaus universitetas žengia koja kojon su laiku – čia vykdomi tyrimai, susiję su informacinių karų tema, nagrinėjama naujausia literatūra.

Kodėl Lietuvos mokslinėje erdvėje apie informacinį karą kol kas yra mažai tekstų, nors Vakarų mokslo pasaulyje tai gana populiari tema?

Sakyčiau, kad jau ir Lietuvos mokslinėje, akademinėje padangėje yra susikaupęs tam tikras tokios literatūros kiekis. Daug tokio pobūdžio darbų rašo kolegos iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. Galbūt ne visuose tekstuose kalbama tiesiogiai apie informacinį karą, tačiau neretai nagrinėjamos artimos ar susijusios temos.

Kita vertus, aišku, kad Vakaruose yra daugiau tokių darbų. Be to, kai kalbame apie „Vakarų mokslinio pasaulio publikacijas“, dažniausiai turime galvoje tai, kas parašyta anglų kalba. Nereikia pamiršti, kad šiandien tai yra pasaulinė mokslo kalba, todėl taip mes lyginame Lietuvą su pasauliu. Natūralu, jog pasaulyje tokių knygų parašyta daugiau nei Lietuvoje. Bet ir pas mus yra mokslininkų, kurie domisi šia tema, rašo tokias knygas ir mokslinius darbus. Nemanau, kad būtų galima teigti, jog Lietuvoje informacinių karų tema nėra populiari.

Per knygos pristatymą sakei, kad rašydamas šią knygą supratai labai daug įdomių dalykų. Gal galėtum dar kartą juos suminėti?

Šioje knygoje bandžiau pažiūrėti į platesnį temų spektrą negu vien informacinio karo problematika. Turbūt ne aš vienas pastebėjau, kad dažnai sakoma: „Tokių blogų dalykų galėjo nutikti tik Lietuvoje.“ Dirbdamas prie knygos pamačiau, kad kitur atsitinka ir blogesnių dalykų, kad daug panašių problemų pasitaiko ir kitose šalyse, o tai reiškia, kad, spręsdami šias problemas, mes galime mokytis iš kitų klaidų. Kalbu čia apie žiniasklaidos ir komunikacijos sritis.

Ar galvoji apie naują knygą?

Iš tiesų tokių minčių yra. Norėčiau parašyti knygą apie propagandą. Taip pat, žinoma, planuojami nauji moksliniai straipsniai, mokslinės publikacijos, dalyvavimas konferencijose. Manau, kad nuo informacinio karo temos aš vienaip ar kitaip nepabėgsiu, bet tikrai nenoriu garsiai įsipareigoti ir žadėti, kad nauja knyga bus, pavyzdžiui, kitais metais. Knygos rašymas yra kūrybinis procesas, jam reikia ir laiko, ir pastangų, ir pasirengimo.