Dr. M. Martišius. Asmeninio archyvo nuotr.

Dideli informaciniai srautai, ypač suintensyvėję skaitmeninėje erdvėje karantino metu, suteikia prieigą ne tik prie aktualios, bet ir prie nepatikimos informacijos, kuri neretai būna susijusi su sąmokslo teorijomis. Jas atpažinti ir atskirti nuo mokslu paremtų teorijų kartais itin sudėtinga, nes ne visus pateikiamus faktus galima patikrinti. Tačiau yra keletas aspektų, kurie sąmokslo teorijas leidžia atpažinti – apie juos Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ pasakoja informacinių karų ekspertas, VU Komunikacijos fakulteto docentas Mantas Martišius.

Sąmokslo teorijos remiasi hierarchine pasaulio struktūra

Pasak doc. M. Martišiaus, sąmokslo teorijos sąvoką galima būtų apibūdinti kaip tam tikrą faktų ar pozicijų visumą, kuri paaiškina tam tikrą reiškinį. Tačiau priešingai nei, pavyzdžiui, ekonominė teorija, kuri aiškina ekonomikos augimą ar kritimą, kriminalinė teorija, kuri aiškina nusikalstamumo pokyčius ir remiasi tam tikra statistika ar duomenimis, sąmokslo teorijos neretai remiasi prielaidomis, kurios itin sunkiai patikrinamos.

„Vienose teorijose matomas tam tikras ryšys, pavyzdžiui, kad sumažinus mokesčius padidės produktyvumas, dėl to žmonės uždirbs daugiau ir galiausiai gyvens geriau, o sąmokslo teorijos manipuliuoja sunkiai patikrinamų faktų ir pozicijų deriniu. Tarkime, kad tam tikri procesai vykdomi užsienio šalių specialiųjų tarnybų, kad kažkur aukščiau vyksta korupciniai susitarimai, o kai kurie faktai gali atrodyti ir logiški, nes teigiama, kad remiamasi kokiais nors nutekintais duomenimis, tačiau jų patikrinti ir nustatyti, ar tai tiesa, ar melas, negalime“, – sako informacinių karų ekspertas.

Anot mokslininko, populiariausias reiškinių aiškinimo būdas sąmokslo teorijose remiasi tam tikro scenarijaus įgyvendinimo principu. Tokiu atveju visi įvykiai aiškinami ne kaip sutapusios aplinkybės, o kaip gerai apgalvotas planas, sukurtas aukštesniųjų instancijų. Sąmokslo teorijos iškelia tokios hierarchinės struktūros idėją, kurioje viską valdo tam tikros galingos jėgos, specialiosios tarnybos, masonai, tautinės mažumos, ateiviai ir pan.

„Sąmokslo teorijos ir pandeminę situaciją aiškina kaip slaptųjų tarnybų, tarkime, iš JAV ar Kinijos suorganizuotą planą. Tačiau tai mažai tikėtina, kad yra už šias institucijas galingesnė organizacija, tačiau įrodyti ar paneigti ko nėra. Juk paneigti, kad nėra ateivių, irgi neįmanoma, tačiau kažkokių konkrečių faktų nėra, o tai labai palanku priešingai teigiančiai sąmokslo teorijai“, – pavyzdį pateikia doc. M. Martišius.

Kilmės priežastys

Sąmokslo teorijos, pasak doc. M. Martišiaus, kyla dėl keleto priežasčių. Viena iš jų – politinei grupei naudingi politinių procesų aiškinimai, siekiant įtikinti ir patraukti kuo daugiau žmonių. Šiuo tikslu sąmokslo teorijos kuriamos jau ilgus dešimtmečius.

„Dar carinėje Rusijoje buvo kilęs didelis neapsitenkinimas Rusijos imperijos reformomis – baudžiavos panaikinimas užsitęsė, neišspręstas žemės įstatymų klausimas, kūrėsi miestų kultūra, proletariatas buvo prieš caro režimą. Todėl tuo metu buvo sukurta teorija, kad visi norintys nuversti caro valdžią yra nusiteikę prieš Rusiją ir yra valdomi žydų, kurie bando užvaldyti pasaulį“, – sako VU Komunikacijos fakulteto mokslininkas.

Kita priežastis, paaiškinanti sąmokslo teorijų atsiradimą ir plitimą, yra informacijos trūkumas arba jos nebuvimas. Pasak doc. M. Martišiaus, žmonės visuomet ieško atsakymo į klausimą kodėl?, o negavus atsakymo iš patikimų šaltinių visuomet atsiranda pateikiančių savo įvykių aiškinimo versijas: „Studijos rodo, kad paaiškinimas kodėl yra itin svarbus – buvo atliktas eksperimentas, kuriame vienas asmuo paprašydavo užleisti vietą eilėje prie kopijavimo aparato. Kaskart pateikus paaiškinimą, kodėl asmuo prašo paslaugos, pavyzdžiui, nes smarkiai vėluoja atlikti tam tikrą užduotį, žmonės praleisdavo prašantį.“

Doc. M. Martišius tokį sąmokslo teorijų šalininkų pasirinktą reiškinių aiškinimą lygina su religijomis, kurios taip pat siekia atsakyti į žmonėms rūpimus klausimus, tačiau daugelio atsakymų tikrumo empiriškai patikrinti neįmanoma: „Kodėl žmonės eina į bažnyčią, nors nežino, kas jų laukia po mirties? Nes tai tikėjimu paremtas dalykas. Religija nėra sąmokslo teorija, bet labai gerai parodo, kaip nepatikrinamais faktais paremtas paaiškinimas mums atrodo priimtinas, nes suteikia prasmingumo.“

Siekiama sukelti emocijas

Kadangi vienos teorijos, kuria tikėtų visi žmonės, nėra ir vyrauja religinių, politinių partijų, ekonomikos teorijų įvairovė, kiekvienas asmuo pasirenka sau priimtinesnį tikrovės aiškinimą. Todėl, anot doc. M. Martišiaus, ir sąmokslo teorijos labiau įtikina, jei remiamasi artimais, priimtinais, jau girdėtais šaltiniais.

„Čia taip pat vadovaujamasi pirmumo principu. Nors, tarkime, per patikimą televiziją pateikiama teisinga informacija apie reiškinį, bet ją žiūri tik 2 šeimos iš 10, taigi jau statistiškai aišku, kokia nuomonė tuo klausimu vyraus. O jei tas likusias 8 šeimas pirmiau įtikins sąmokslo teorijos šalininkas, vėliau ir televizijos programa nuomonės nepakeis“, – sako informacinio karo ekspertas.

Vis dėlto, pasak doc. M. Martišiaus, pagrindinis kuras sąmokslo teorijoms ir propagandai plisti yra  emocijos. Mokslininkas pateikia pavyzdį apie dabartinę pandemijos situaciją: „Egzistuoja dvi stovyklos, ir tu esi arba mano pusėje, arba prieš mane, priklausomai nuo požiūrio į skiepus. Vidurinio kelio ir racionalaus pokalbio aikštelės nėra, todėl nėra ir susikalbėjimo. Visi esame suirzę ir pagrindinė visų pasirinkimų emocija yra baimė – dalis skiepijosi, nes bijo susirgti, dalis nesiskiepijo, nes bijo šalutinių poveikių. Abi pozicijos iš esmės paremtos ta pačia baime, bet situacija pasiekė tokį lygį, kad rasti konsensuso nebeįmanoma.“

Emocijas smarkiai kursto ir karantino metu išaugęs laikas, skiriamas socialinėms medijoms. Pasak eksperto, iš pradžių pomėgius ir mėgstamą turinį atrinkti padėjusi socialinių tinklų erdvė ilgainiui ėmė pabosti, ypač pasinėrus į karantiną, ir medijų algoritmai ėmė siūlyti prieigą prie intriguojančios, dažnai be konteksto pateikiamos informacijos, kuri galiausiai nuveda į skirtingų požiūrių grupes.

„Gaudamas tik vienokią informaciją, imi gyventi savame burbule. Galiausiai pradedi galvoti, kad kitaip mąstantis kito burbulo atstovas yra tau priešas, pradedi linkėti jam pačių blogiausių dalykų. Toks susipriešinimas yra didelis šiuolaikinio pasaulio iššūkis“, – sako mokslininkas.

Teorijos, sukeliančios padarinius

Nors kai kurios sąmokslo teorijos egzistuoja tik skaitmeninėje erdvėje ir mitingų, protestų ar tokių išskirtinių reiškinių kaip Kapitolijaus šturmas JAV nesukelia, jos gali turėti kitų padarinių, o kartais ir atskleisti esminius patikimų teorijų trūkumus. Doc. M. Martišiaus teigimu, pandeminė situacija parodė Lietuvos valdžios komunikacinius sunkumus bendraujant su didesnėmis žmonių grupėmis.

„Bendrauti su rinkėjų grupe, partiečiais, mažomis asmenų grupėmis pavyksta, tačiau pasiekti didžiąsias mases sunku. Neturime kanalų, leidžiančių efektyviai nukreipti ir modeliuoti žinutes taip, kad pasiektų ir įtikintų tam tikras grupes, todėl pandemijos valdymo situacijoje problemos išspręsti visi kartu negalime. Na, o sąmokslo teorijos situacijos tikrai nepalengvina, jų pagrindinis tikslas yra neleisti rasti konsensuso“, – sako doc. M. Martišius.

Vis dėlto mokslininkas įsitikinęs, kad kartais sąmokslo teorijoms suteikiama didesnė reikšmė, nei reikėtų, vien pabrėžiant, kad tokia teorija egzistuoja, ir intensyviai neigiant jos patikimumą. Eksperto nuomone, veiksmingiau kovoti su sąmokslo teorijomis padėtų atsiribojimas nuo emocijų, atviros erdvės argumentuotai diskusijai sukūrimas ir kova ne tarpusavyje, o su tais, kurie suinteresuoti, kad tas konsensusas nebūtų pasiektas.

Sąmokslo teorijas įmanoma atpažinti

Pasak doc. M. Martišiaus, sąmokslo teorijos neretai išsiskiria tuo, kad reiškinius paaiškina itin paprastai ir visiems suprantamai, nes tikimasi pasiekti kuo didesnę auditoriją, ją suburti tam tikroje erdvėje ir taip užsidirbti arba pasiekti kitų tikslų. Be to, sąmokslo teorijos, atsakomybę perkeldamos aukštesnėms instancijoms, leidžia ignoruoti tam tikras problemas ir išvengti jų sprendimo.

„Pavyzdys gali būti tas pats JAV Kapitolijaus šturmas. Yra dvi galimybės paaiškinti, kas atsitiko. Pirma, kad JAV po Sovietų Sąjungos griūties ekonomika nebeaugo, padidėjo nelygybė, daug darbo vietų išsikėlė iš JAV, tautiečiai tapo nepatenkinti ir balsavo už kraštutinius pokyčius. Antra, kad Trumpas yra geras propagandistas ir suviliojo žmones balsuoti. Pasirinkus antrą variantą, propagandai suteikiamas didesnis svoris, nes nebereikia spręsti visų problemų, paminėtų pirmame variante. Tad galima judėti toliau su suklastotų, nedemokratiškų rinkimų teorija“, – sako informacinio karo ekspertas.

Tačiau sąmokslo teorijos pasižymi ir kitais, lengviau patikrinamais aspektais, leidžiančiais jas atskirti nuo patikimos informacijos. Pasak doc. M. Martišiaus, pirmas žingsnis yra faktų tikrinimas – jei pateikiami skaičiai ar duomenys, jie turėtų būti prieinami ir patikrinami. Nepasiekiami šaltiniai ir itin sudėtinga jų paieška iškart gali signalizuoti apie nepatikimumą. Ne mažiau svarbu ir pats šaltinis – patikimi kanalai, tokie kaip „Reuters“, „BBC“, kelia pasitikėjimą, padėti atpažinti gali ir vizuali šaltinio išvaizda.

„Ne mažiau svarbu paklausti savęs, kodėl ši informacija atsirado būtent dabar, bet niekas apie tai nekalbėjo anksčiau. O galiausiai reikia atkreipti dėmesį į pačioje teorijoje pateikiamus netobulumus. Klasikinė mokslinė teorija dažnai pasako, kad nors teigiamas vienas dalykas, yra suvokiami ir apsvarstomi tam tikri trūkumai, galimi netikslumai. Tuo tarpu sąmokslo teorijos dažniausiai sako, kad tiesa yra viena, nepaneigiama. Tas radikalumas gali būti labai aiškus indikatorius, bet dėmesį atkreipti reikia į visus aspektus“, – pataria doc. M. Martišius.