Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros mokslininkas dr. Marius Ėmužis pamažu tampa vienu labiausiai visuomenėje atpažįstamų jaunosios kartos istorikų. Pernai pasirodžiusi M. Ėmužio knyga „Partizanė: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“ buvo įvertinta Rektoriaus jaunojo mokslininko premija, visai neseniai istorikui buvo skirta Valstybės Nepriklausomybės stipendija, jis atpažįstamas ir kaip tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ kūrėjas. Apie potraukį istorijai, buvusius ir būsimus tyrimus ir istoriko vaidmenį visuomenėje su M. Ėmužiu kalbasi istorikas Antanas Terleckas.

Į universitetą ir Istorijos fakultetą įstojai 2006 m., tad šiemet tarsi gali švęsti tam tikrą sukaktį – penkiolika metų praleidai universitete. Kas Tave sužavėjo istorijoje, kodėl rinkaisi šias studijas?  

Nepamenu, kad būčiau rimtai svarstęs kokius nors kitus variantus. Dabar atrodo, kad visad turėjau polinkį į istoriją. Aišku, galbūt dėl to, kad retrospektyviai matau, ką noriu matyti, arba atsirenku būtent tuos dalykus, kurie tinka šiam vaizdiniui. Visgi, matyt, tikrai turėjau kelis svarbius bruožus istoriko darbui: smalsumą, pomėgį skaityti, nevengiau krapštytis po įvairius dokumentus, popierius, ko nors ten ieškoti. Pavyzdžiui, noriai vartydavau senus tėčio darbo dokumentus, sukrautus dėžėse. Nežinau, ko ten ieškojau, ką norėjau rasti, bet buvo kažkoks smalsumas.

Mūsų tinklalaidėse jau esu pasakojęs, kad labai mėgau vartyti Sausio 13-osios liudijimų knygą, klausytis močiutės pasakojimų. Pamenu, išprašiau tėčio nupirkti „Iliustruotą Antrojo pasaulinio karo istoriją“. Man kurį laiką tai buvo knygų knyga, ten buvo ir teksto, ir daug nuotraukų. Pamažu namų bibliotekoje rasdavau vis įdomesnių knygų, ne tik istorinių, bet ir grožinės literatūros. Nemažą įtaką susidomėjimui praeitimi padarė Erichas Maria Remarque’as. Jo knygos paaugliui gana lengvai paskaitomos, o istorinio fono taip pat pakanka. „Juodojo obelisko“ pradžioje esantis epizodas, kai žmogus prisidega cigarą dešimties markių banknotu, man atrodė visiškai absurdiškas, kol nežinojau, kas yra infliacija ir kodėl to meto Vokietijoje ji buvo.

Kai mokiausi bakalauro pakopoje, vienas dėstytojas pasakojo, kad retas kuris žmogus nuo bakalauro iki daktaro disertacijos nueina vienu prisėdimu, be jokių atostogų ar pertraukų. Ar Tau nebuvo (nebūna) nuovargio nuo istorijos?

Doktorantūros metu pasitaikė. Kaip dabar matau – slėgė įsipareigojimas, o neturint patirties sunku planuoti ir tvirtai žinoti, kad viskas pavyks ir pavyks laiku. Šiaip nuo istorijos nuovargio nebuvo ir nėra, man ji ir darbas, ir hobis, ir dalis gyvenimo. Manau, kad dauguma išgirdę žodį „istorija“ galvoja apie politinę istoriją, karus, okupacijas – tai, ko mus mokė mokykloje. Bet istorija yra daug platesnis žodis, ten telpa viskas, ką žmonija yra pasiekusi ir nuveikusi. Laikantis tokio požiūrio, istorija visad pasiveja, kad ir ką darytum.

Tai, ką tyrinėju ir ką dėstau, tai, kam reikia skirti daug dėmesio, yra darbas. Hobiais tampa kitos temos. Pavyzdžiui, domiuosi senąja fotografija ir fotografijos istorija. Kadangi to nedarau nuosekliai, laikau tai pomėgiu. Mėgstu XIX–XX a. miestų žemėlapius, žiūrinėju, kaip keitėsi miestai. O smalsumas priverčia ir kasdienybėje susidurti su istorija, pavyzdžiui, kai vaikštinėdamas mieste pradedi svarstyti, kas buvo viename ar kitame puošnesniame pastate.

Bet pavargstu – tik gal ne nuo istorijos, o nuo to, kas aplink ją. Kartais pajuokauju, kad „istorija“ ir „isterija“ skiriasi tik viena raide. Kylančios isterijos dėl istorijos iš manęs tiesiog atima visą norą ką nors daryti. Aišku, didelio pasirinkimo nėra – tenka susikaupti, susiimti ir kantriai dirbti.

Gana dažnai tyrimų objektus lemia ir įrėmina didieji istoriniai lūžiai – revoliucijos, okupacijos ir karai. Tačiau Tavo tyrimų spektras, atrodytų, jungia visus didžiuosius XX a. Lietuvos istorijos lūžius. Pradėjai nuo sovietinės nomenklatūros tyrimų, vėliau gręžeisi į tarpukarį, partizanų karą, o fakultete (ar bent mūsų Naujosios istorijos katedroje) labai dažnai vadovauji studentų darbams, kuriuose tiriama Kovo 11-osios Lietuva. Ar tai sutapimas, ar galbūt kažkaip atspindi Tavo paties požiūrį į istoriją?

Gali pasirodyti, kad tuose tyrimuose mėtausi, bet nomenklatūros tyrimai natūraliai atvedė į tarpukarį – juk lietuviai nomenklatūrininkai dar tarpukariu veikė Komunistų partijoje, dalis Lietuvoje, dalis Sovietų Sąjungoje, Kominterne. Tad mano tyrimuose viskas eina šio judėjimo ištakų link. Pradėjau nuo Sniečkaus valdymo metų lietuviškos sovietinės nomenklatūros ryšių, supratau, kad dalis tų ryšių kyla iš tarpukario, tad ir atsigręžiau į tą periodą. Visko disertacijoje negalėjau aprėpti.

O partizanų tyrimai prasidėjo dirbant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Laisvės kovų istorija domėjausi ir seniau, bet tai buvo viena tų temų, kurios buvo labiau kaip hobis: analizuodavau fotografijas, skaičiau atsiminimus, dienoraščius. Jei ne darbas LGGRTC, gal tai ir būtų likę kaip hobis, bet reikėjo dirbti su šaltiniais, tirti ir rašyti.

Beje, vadovavimas bakalauro darbams po Kovo 11-osios nėra mano pasirinkimas. Studentai noriai rašo tomis temomis, jiems tai istorija ir labai įdomu, tai tik stengiuosi kažkiek pakreipti temas, bet neatkalbinėju.

Žinau, kad nemažai dėmesio skiri naujų visuotinės istorijos knygų paieškai ir skaitymui, net jeigu jos su Tavo tyrinėjamu objektu nėra tiesiogiai susijusios. Ar tai tik hobis, ar profesinis interesas, bandant išeiti iš vien lituanistinio pasaulio?

Turbūt visi trys – ir hobis, ir profesinis interesas, ir bandymas pažvelgti tolėliau. Įdomu plėsti akiratį, rasti pavyzdžių palyginimui ar kontekstiniam pasakojimui paskaitose. Nesenai perskaičiau Patricko Raddeno Keefe’o knygą „Say Nothing: A True Story of Murder and Memory in Northern Ireland“ apie konfliktą Šiaurės Airijoje, kurio apibūdinimas savaime problemiškas. Pernelyg nesiplečiant – tai konfliktas tarp „respublikonų“, norinčių vieningos Airijos, ir lojalistų, norinčių likti Britanijos dalimi. Pasibaigus konfliktui miestų gatvėse, jis tęsėsi žmonių protuose, atmintyje, santykiuose tarp žmonių. Ilgą laiką buvo nerasti kai kurių nužudytųjų kūnai, už tuos nusikaltimus niekas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Vieniems negalėjimas palaidoti savo tėvų ar sūnų neleido susigyventi su praeitimi, kitiems tos paslaptys ir vykstantys kriminaliniai tyrimai neleido atvirai kalbėti ir įveikti praeities. Atmintis buvo represuota. Man tai primena situaciją Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo, kai buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai noriai pasakojo apie savo patirtis. Jie tuos pasakojimus laikė savyje, kaupė visą sovietmetį ir tada išsiliejo – tai buvo ir dalis savotiškos kolektyvinės psichoterapijos, kai reikėjo įveikti praeitį. Tad net ir tokiose, atrodytų, nesisiejančiose temose galima rasti atspirties taškų mąstymui apie Lietuvos istoriją.

Akivaizdu, kad tau rūpi tai, kaip kalba ir rašo istorikai – knygą apie Moniką Alūzaitę „Partizanė“ rašei lengvesniu stiliumi, nei dažniausiai knygas rašo istorikai; knygą išleido vienas Lietuvos leidybos milžinų „Baltos lankos“; galima paminėti ir mūsų tinklalaidę „Ko tyli istorikai?“. Ar iš tiesų mums, istorikams, sunkiai pavyksta susikalbėti su visuomene?

Čia galima pažiūrėti iš kelių kampų. Pirmiausia, ar mes išvis kalbame su visuomene? Atsakymas aiškus: neabejotinai. Galbūt dalis istorikų ir nerašo lengvų tekstų, bet noriai ir dažnai kalba radijuje, televizijoje, duoda interviu portalams, patys rašo komentarus kultūrinei spaudai ar tiems patiems portalams. Man atrodo, mes gana matomi visuomenėje.

Bet ar visuomenė mus visada supranta, noriai priima mūsų nuomonę? Čia situacija pasidaro kiek sudėtingesnė. Žmonės galvodami apie istoriją kliaujasi istorine atmintimi. Ta atmintis gali būti autentiška (t. y., jie prisimena dalykus, kuriuos patys patyrė), gali ir būti perimta iš šeimos ar kitų žmonių pasakojimų. Istorinė atmintis yra labai svarbi, bet dažnai tik nupasakoja dalykus, jų niekaip nepaaiškindama. Istorikai bando tiek iš tos istorinės atminties liudijimų, tiek iš kitų šaltinių suformuoti pasakojimą, kuris paaiškintų istorinio įvykio, reiškinio priežastis, pasekmes. Tai jau sudėtingesnis, daugiau dėmenų turintis pasakojimas, kurį žmogui, besiremiančiam vien savo atmintimi, yra sunku priimti. Jis manė turintis atsakymą, o štai čia istorikai viską suvėlė. Bet galbūt tokia reakcija yra normali, nes priimti naujus požiūrius reikia laiko. Juolab jei jie prieštarauja tavo asmeninei patirčiai.

Nebūtina kalbėti vien apie istorikus, pažvelkime kad ir į mediciną. XXI amžiuje, nepaisant visų medicinos ir farmacijos pasiekimų, vis dar yra žmonių, kurie gydosi „liaudiškais būdais“. Ir kalbu ne apie homeopatiją. Čia kaip ir istorijoje dar yra likę daug tikėjimo, o ne faktais pagrįstos nuomonės.

Turbūt nesusikalbėjimas kartais yra dvipusis, neteisinga būtų kaltinti tik istorikus ar tik visuomenę. Rašydamas „Partizanę“ siekiau ne tik aprašyti konkrečią istoriją, ne tik papasakoti partizaninio karo kontekstą, bet ir kažkiek praskleisti istoriko darbo metodus, aptarti šaltinius, jų patikimumą ir tą daryti nenutoldamas nuo pasakojimo, kad skaitytojas išlaikytų dėmesį. Be to, norėjau prieš skaitytoją likti atviras, neapsimesti visažiniu, nemoralizuoti, nesmerkti. Pradėjęs rašyti išgyvenau – kaip čia bus priimta, kaip bus žiūrima į tą partizaninio karo kontekstą, kurį, buvau įsitikinęs, visi žino. Bijojau, ar nebūsiu visko subanalinęs. Laimei, nuolat drąsino mūsų kolega ir bičiulis, knygos redaktorius Tomas Vaiseta.

Jau po knygos išleidimo pastebėjau, kad tokių lengvesnio turinio knygų apie gana sudėtingus dalykus buvo ir vis daugėja. Tą daro ne tik istorikai, bet ir politologai – žmonėms įdomu. Lino Kojalos paskutinė knyga buvo gerai perkama ir skaitoma, manau, tokia pati bus ir Mažvydo Jastramskio knyga apie Prezidento instituciją „Mums reikia vado?“. Vadinasi, visuomenei įdomu, visuomenei tokių knygų reikia. Tad ir istorikai turėtų į tą poreikį atsiliepti.

Šiemet sulaukei dar vieno įvertinimo – gavai Valstybės Nepriklausomybės stipendiją už projektą „Penktoji kolona nepriklausomoje Lietuvoje 1919–1940 m.: komunistinis pogrindis ir jo tinklaveika“. Ką tikiesi šiuo tyrimu atrasti?

Noriu aprėpti kelias problemas, kurios atsivėrė vykdant podoktorantūros stažuotės tyrimus. Mano tikslas sujungti mano disertacijos, podoktorantūros stažuotės ir šį tyrimą į vieną knygą, kurioje nuosekliai papasakočiau apie sovietinės lietuviškos nomenklatūros kilmę, tapsmą – kas tai per žmonės, iš kur jie atsirado ir kaip veikė.