Dr. Marius Jurgilas

„SUPER HOW?“ tyrimų ir inovacijų vadovas, Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto alumnas dr. Marius Jurgilas karjeros kelyje drąsiai priėmė ne vieną sprendimą, ieškodamas tikrojo savo pašaukimo. Už tarptautinę patirtį nacionaliniams pokyčiams diegti įvertintas ekonomistas pasakoja apie svarbiausias kompetencijas, asmenines savybes ir universiteto indėlį siekiant plačios karjeros perspektyvos.

Kodėl pasirinkote studijuoti finansus? Kaip studijos prisidėjo prie pasirinkto profesinio kelio?

Tarp mano pasirinkimų buvo keturios studijų kryptys. Viena jų, susijusi su socialine ekonomika, labai susiaurino studijuojamus dalykus, o aš karjerą planuoti stengiausi kuo plačiau. Tuo tarpu finansų studijos man leido išlaikyti platų galimybių profilį, nes po tokių studijų galima dirbti ir socialinių reikalų ministerijoje, ir su finansų rinkų kapitalu ar finansiniais instrumentais, nagrinėti darbo rinkos klausimus. Mano logika visada buvo rinktis tą specialybę, kuri nesusiaurina ateities galimybių. Finansų specializacija yra labai plati, tad jeigu dabar reikėtų spręsti – vėl svarstyčiau apie tą pačią studijų kryptį. Tokius pasirinkimus ir lemia studijos – jos buvo pirma kryžkelė, kur priimta daug reikšmingų sprendimų. Dėl to netapau chemiku, kaip norėjo mano chemijos mokytoja. Tapau tuo, kas esu, ir Vilniaus universitetas daug prie to prisidėjo.

Kokią vietą išsilavinimas užima profesiniame kelyje?

Mano nuomone, nėra vienareikšmio atsakymo. Jeigu žiūrima į studijas kaip į specializaciją, kur tampi tam tikro amato meistru – tai amato galima išmokti ir pas dėdę, kuris labai gerai tai išmano ir gali perduoti įgūdžius. Tuo tarpu į universitetą galima žiūrėti kaip į vietą, kur augi kaip asmuo. Negana to, kad esi ekonomistas ir studijuoji Saulėtekio alėjoje, bet turi draugų ir iš Chemijos ar Istorijos fakulteto, kartu su bendrakursiais lankaisi spektakliuose, susipažįsti su tais, kurie studijuoja semiotiką. Jeigu universitetas yra tai, negalėsi to gauti vienas pats ar tiesiog sėdėdamas namie ir žiūrėdamas nuotolinius kursus. Aš į universitetą žiūriu kaip į vietą, kuri pagerins mano gyvenimo sąlygas ar padidins mano pajamas. Universitetas gali greičiau ir efektyviau prisitaikyti prie socialinių normų pokyčio, negu žmogus vienas pats gali tą padaryti. Net jei ir kalbame apie ilgaamžį Vilniaus universitetą – ir jame viskas nuolat keičiasi.

Koks buvo pirmasis Jūsų darbas?

Mano pirmas darbas buvo Vilniaus banke ketvirtame kurse. Manau, kad tai buvo labai geras mano sprendimas. Geras dėl to, kad aš supratau, jog banke dirbti nenoriu. Man tas darbas pasirodė per siauras. Pasaulis yra labai įvairiapusis ir aš visada norėjau turėti platesnių galimybių. Ir vadybininko darbas, nors ir didžiausių klientų, buvo ne man. 

Kokios yra svarbiausios kompetencijos, labiausiai pravertusios karjeros kelyje?

Nežinau, kuriuo gyvenimo etapu tai yra išugdoma, ar darželyje, ar mokykloje, ar doktorantūroje, bet, mano vertinimu, labai svarbu išlaikyti smalsumą ir norą domėtis. Nėra nieko blogiau, kas gali atsitikti bet kuriuo gyvenimo etapu žmogui, nei kai jam pasidaro nuobodu ir jo niekas nebedomina.

Koks yra Jūsų profesinis pasiekimas, kuriuo didžiuojatės?

Turbūt geriausia pasiekimus vertinti ne pačiam žmogui. Tačiau visada jaučiu pasitenkinimą, kai visi sako, kad neverta, neįmanoma, tikrai nepavyks, o tu įtikini pabandyti ir padaryti. Tokių momentų buvo ne vienas. Jie gal plačiajai visuomenei ar bendruomenei nėra žinomi, pavyzdžiui, tam tikrų Lietuvos finansinės sistemos problemų sprendimas – kredito unijų reforma.

Kokiais žmonėmis žavitės, kas Jums yra didžiausias įkvėpimas? 

Mane įkvepia žmonės, kurie yra tikri savo amato specialistai. Jų turimų įgūdžių, metodų, darbo principų negali tiesiog paimti ir išmokti iš vadovėlio.

Koks santykis ar jausmas sieja Jus su Alma Mater?

Intensyviai dirbu, bendrauju su fakultetu, noriu prisidėti prie visų viešų iniciatyvų, susijusių su Vilniaus universitetu ar Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetu, kurios iš esmės kuria geresnę ekonomistų akademinę ir studijų aplinką.

Jūsų indėlis į Kiekybinės ekonomikos studijų programą – labai reikšmingas. Kokie uždaviniai ir lūkesčiai buvo iškelti rengiant šiuos specialistus?

Norint Lietuvoje įkurti geriausią branduolinės fizikos laboratoriją, reikėtų atvežti Nobelio premijos laureatus – tai kosminio lygio pinigai. Tačiau dėstyti ekonomiką tuo pačiu lygiu kaip geriausiame pasaulio universitete nėra labai brangu. Tai nereikalauja tokių didelių fizinių resursų, tiesiog reikia žmonių ir mes jau turime susiformavusią tokio lygio ekonomistų bazę.

Nauja pasaulinio lygio ekonomikos programa atsirado iš noro gerinti ekonomikos mokslo kokybę mūsų šalyje, nes buvo pastebėta, kad didžioji dalis ekonomistų, dirbančių konkurencingose tarptautinėse pozicijose, ekonomikos studijas yra baigę ne Lietuvoje.

Ką pasakytumėte dabartiniams moksleiviams, kurie renkasi būsimas studijas?

Studijuojant svarbiausia yra ne turinys, o metodai. Ko nežinai, studijų metu gali paklausti, sužinoti. Visa kita – tai gebėjimas sisteminti informaciją, gauti įžvalgas, naudoti informacijos paieškos metodus, technologinius ir analitinius gebėjimus. Tai ir bus ateities darbas, nesvarbu koks.

Taip pat svarbu nepasilikti studijų pasirinkimo sprendimo paskutinei minutei. Suprantu tą jaudulį ir nenorą apie tai galvoti. Vėlgi, spręsti, kuria kryptimi eiti, neturint informacijos yra baisu. Vienintelis dalykas, kuris gali tą baimę sumažinti – tai pabandyti ateiti į tą tašką su vidiniu pajautimu, kad padariau viską, ką galėjau padaryti. O ką galima padaryti? Galima dalyvauti studijų mugėse, pabendrauti su vyresniais draugais, kurie jau studijuoja. Mes visi esame skirtingi ir nebūtinai tai, kas yra tinkamas sprendimas vienam ar kitam žmogui, tiks jums. Reikėtų investuoti laiko, domėtis perspektyvomis ir priimti sprendimą, bet nežiūrėti į visus šituos sprendimus kaip į galutinius.