2022 m. vasario 24 d. – tai diena, kurią į mano tautos atmintį įrašytos pirmosios žiauraus ir kruvino karo Ukrainoje valandos. Nepriklausomos tautos kovos už savo žemę, vertybes, tapatybę ir teisę gyventi savo teritorijoje valandos. Vasario 24-ąją viskas pasikeitė…
Kai Rusija įsiveržė į mano šalį, buvau Charkive. 5 val. ryto pažadino sprogimai. Skubiai apsirengiau ir dar kelias minutes dairiausi pro langą bandydama suprasti, kur sprogdinama. Buvo aišku – prasidėjo karas.
Dr. Nataliia Pustovit. Asmeninio archyvo nuotr.
Diena išaušo stebėtinai šilta ir saulėta, žiema beveik pasitraukė. Ankstų rytą gatvėse kilo sujudimas: vieni krovėsi lagaminus į automobilius, kiti lėkė į parduotuves ir vaistines. Žmonės atrodė sutrikę. Pirmiausia telefone nusistačiau oficialios žiniasklaidos kanalą, kad galėčiau sekti įvykius. Paskui nuskubėjau į parduotuvę, tačiau eilė vingiavo labai ilga, tad nebuvo jokios prasmės joje stovėti. „Maisto ir vandens dar yra“, – pagalvojau ir išėjau iš parduotuvės. Naktį iš vasario 24 d. į 25-ąją paskutinį kartą miegojau savo lovoje. Po to kelias naktis praleidau apsirengusi savo buto koridoriuje su būtiniausių daiktų lagaminu, pasiruošusi evakuotis.
Charkivo centras.
Beje, to būtiniausių daiktų lagamino iš anksto nebuvau susikrovusi. Jį sudėjau intuityviai iškart po invazijos, žinojau, kad gali prireikti vaistų, maisto dviem dienoms, dokumentų ir drabužių. Kiekvieną dieną mieste dundėjo vis garsiau ir garsiau: darbavosi rusų artilerija. Per mano gimtadienį, kovo 1-ąją, priešo sparnuotoji raketa Charkive pataikė į Karinės administracijos pastatą. Brolis dar spėjo mane pasveikinti prieš sprogimą ir tik po to sužinojau, kad pastatas sunaikintas. Sėdėdama savo buto koridoriuje jaučiausi tokia sugniuždyta, kad žodžiais sunku apsakyti. Juk atėmė tai, kas labai brangu, ir, negana to, tarsi purvinu batu sutrypė mano krištolinį pasaulį.
Niekada nepamiršiu nakties, kai virš mano namo stogo praskrido rusų lėktuvas. Psichologiškai ištverti tada man padėjo televizorius ir pokalbiai su tėvais naktimis. Manau, jie išsigando dar labiau negu aš. Prieš eidama miegoti į koridorių susipažinau su saugumo priemonėmis. Pirmosiomis dienomis buvo daug informacijos apie tai, kur geriausia slėptis bute. Sužinojau dviejų sienų taisyklę ir nuo tada jos visada laikiausi. Apie vonios patalpą nebuvo nė kalbos, nes žinojau, kad tai labai pavojinga. Jaučiau baimę ir nuovargį, tačiau yra kai kas, ką suvokiau nuo pat pirmųjų karo dienų ir kas nesikeičia iki šiol – tai nepajudinamas tikėjimas mūsų pergale.
Buvau pavargusi ir nuovargis vis stiprėjo, nes visai nemiegojau. Buvo tik miego iliuzija, kartais tylos iliuzija. Mano butas yra dešimtame aukšte, o tai karo metu yra papildomas rizikos veiksnys, nes gali atsitrenkti lėktuvas. Tiesą sakant, lėktuvai manęs negąsdino, nes pirmąją studijų pakopą baigiau Charkivo aviacijos universitete. Lėktuvai man įprastas dalykas, netgi esu rengusi jų konstrukcijos dokumentaciją. Širdį draskė raketos, bombarduojančios mano miestą, griaunančios jį ir nešančios mirtį. Juk naikintuvus valdė ne pilotai, tai absoliutus žmogaus blogis.
Ukrainos vėliava Laisvės aikštėje Charkive. Artemo Grebeniuko nuotr.
Diena iš dienos oro antskrydžių pavojus augo. Pradėjau ieškoti slėptuvės ne savo bute ir kelis kartus apžiūrėjau rūsį. Buvo akivaizdu, kad pastatui sugriuvus deguonies užtektų kelioms minutėms, o tada – mirtis. Laimei, netoli mano namų yra metro stotis. Keletą naktų ji tapo mano namais.
Pirmosiomis kovo dienomis žiema grįžo į miestą. Buvo apsiniaukę, snigo. Kasdien vis daugiau žmonių išvyko iš Charkivo. Miestas ištuštėjo. Snigo, balandžiai nuolat pakildavo nuo stogų, išgąsdinti sprogimų. Miegas tapo retenybe. Turėjau išmokti gyventi naujomis aplinkybėmis. Patogūs drabužiai ir avalynė, būtiniausių daiktų lagaminas ir gerai suplanuotas laikas tapo mano prioritetais. Ateidavau į metro stotį šeštą valandą vakaro, o išeidavau šeštą ryto. Tuo metu metro būdavo užrakintas dėl mūsų saugumo. Gyventi po žeme sudėtinga, sunku, tačiau saugu. Mano pirmoji naktis metro buvo labai nerami, nes visi sekė naujienas apie rusų karių užimtą Zaporižės atominę elektrinę. Mano vaizduotė piešė apokalipsę visame žemyne po branduolinio sprogimo. Buvo sunku. Ta naktis praėjo.
Metro sutikau daugybę žmonių, ten išsitrina socialinės ribos, viskas paprasčiau ir kiekvienas tau tampa geru draugu. Kokie nuostabūs žmonės rūpinosi mumis! Pirmosiomis dienomis humanitarinė pagalba dar nebuvo gerai parengta, tačiau žingsnis po žingsnio viskas buvo suorganizuota. Dažnai metro girdėdavau plojimus, bet nelabai supratau, kam jie skirti. Paskui paaiškėjo, kad žmonės plojo savanoriams, atnešusiems mums maisto, vandens ir medikamentų. Dauguma miegojome ant grindų. Metro labai šalta ir galima greitai gauti slogą. Kad jos išvengčiau, sugalvojau konstrukciją iš savo lagamino, vilnonės antklodės ir pagalvės. Pasidėdavau pagalvę už nugaros ir atsiremdavau į ją sėdėdama ant lagamino. Taip leidau bemieges naktis. Vėliau žmonės man davė kartono, jį pasidėjau po savo improvizuotu foteliu, kad būtų dar papildoma izoliacija. Kiekvieną rytą susikraudavau lagaminą ir grįždavau į savo butą bent trumpam pasnausti, bet net ir tai nepavykdavo dėl nuolatinio sirenų kaukimo.
Charkivo metro stotis, naudojama kaip bombų slėptuvė.
Aišku, būtina stengtis susivaldyti, būti tvarkingiems ir išlaikyti šaltą protą, antraip situacijos nebekontroliuosite. Mano name gyveno žmonės, daugiausia vyresnio amžiaus, kurie negalėjo būti metro. Padėjau jiems maistu ir vaistais, teikiau moralinę pagalbą. Po keleto naktų metro nutariau evakuotis. Dėl nuolatinio oro atakų pavojaus reikėjo likti po žeme visą parą. Pasiekti geležinkelio stotį miesto gatvėmis buvo beveik neįmanoma, nes grėsmė patekti į apšaudymą buvo šimtaprocentinė. Keturių drąsuolių grupė nutarėme į geležinkelio stotį nukeliauti metro tuneliais. Kelionė truko keturias valandas. Taip „keliaujant“ reikia nepamiršti: niekada neužlipkite ant laidų ir judėkite eismui priešinga kryptimi. Mūsų komanda komunikavo puikiai: „Atsargiai, laidai!“, „Atsargiai, duobė!“ Keletą kartų užgeso šviesa, tačiau mes turėjome prožektorius. Tai buvo lyg begalinis tamsus kelias kažkur Tibeto kalnuose. Laimei, Charkivo metro labai paprastas: tereikia žinoti stotį, kurioje yra perėjimas, iš esmės tai yra tas pats traukinio maršrutas, tik jūs jį įveikiate pėsčiomis. Sakyčiau, kad tai buvo tikras nuotykis, palyginti su Rusijos artilerija. Nors mūsų po žeme ji pasiekti negalėjo, gerai ją girdėjome. Pakeliui į geležinkelio stotį kiekvienoje metro stotyje mačiau vis mažiau Charkivo gyventojų. Kai kurios stotys buvo pustuštės. Žiūrėjau į žmones, o jie – į mane. Norėjau visus paimti su savimi ir kartu nukeliauti į saugią vietą. Žmonės metro jau gyveno ilgą laiką, buvo įsikūrę, bendravo. Toks lyg mikromiestas po žeme.
Mums buvo telikę pasiekti vieną stotį, tačiau mūsų toliau nepraleido dėl teroristinių išpuolių pavojaus. Buvome sustabdyti iki tikslo likus vienam žingsniui. Laimei, po kurio laiko mums leido eiti į galutinę stotį. Štai ir ji – Pivdennyi Vokzal (Pietinė stotis). Mums dar reikėjo įlipti į traukinį. Eilės į Lvivo pusę buvo neįtikėtinai ilgos. Tačiau aš keliavau į Poltavą. Man pavyko rasti laisvą vietą vagone. Per dvi valandas Charkivo–Ivano Frankivsko evakuacinis traukinys nuvežė mane į Poltavos rajoną. Po to naktis vaikų darželyje, patikros punktai ir galiausiai mažas miestelis Poltavos rajone.
Ši patirtis pakeitė mane, mano pasaulėžiūrą ir vertybes. Sutikau naujų žmonių, su kuriais traukėme tuo pačiu keliu. Toks gyvenimas. Traukinyje supratau, kad palikau ne tik Charkivo miestą, bet ir dalį savęs, nes ten gyvena mano žmonės ir mano istorijos.
Charkivas išlieka stiprus. Jis sušaudytas ir sugriautas purvinų Rusijos kareivio batų… Tačiau miestas gyvuos, jo danguje plazdės mėlyna ir geltona Ukrainos vėliava bei tikėjimas mūsų drąsių žmonių pergale!
Nepaisant visų karo sunkumų, Ukraina išlieka nepalaužiamos valios, nenugalimų širdžių ir stiprios dvasios tvirtovė. Tai mūsų tvirtovė, nes Ukraina aukščiau visko. Nes Ukraina – tai mes! Nes Ukraina – tai aš!
Komentarų nėra. Būk pirmas!