Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovas, Klinikinės toksikologijos gydytojas ir gydytojas anesteziologas-reanimatologas, biomedicinos mokslų daktaras, geriausias 2014 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas, populiarios knygos „Toksikologo užrašai“ autorius, 2019 m. Šv. Kristoforo statulėlės laimėtojas. Vardijamas pareigas ir įvertinimus doc. dr. Robertas Badaras kukliai palydi vos matomu galvos linktelėjimu ir vos girdimu: „Gali būti…“ O pabaigoje priduria: „Esu vedęs. Ir turiu du vaikus.“  Sėkminga karjera ir įvairialype veikla pasigirti galintis gydytojas ketinantiems rinktis medicinos studijas nuoširdžiai pataria labai rimtai apsvarstyti savo sprendimą, nes tai yra ypatinga, išskirtinė, visiško atsidavimo reikalaujanti specialybė, kuri įtraukia ir nebepaleidžia.

Skeptiškai vertina apdovanojimus

696-ojo Vilniaus miesto gimtadienio proga vykusioje garbingoje apdovanojimų ceremonijoje doc. dr. R. Badaras už priklausomybių prevenciją buvo įvertintas Šv. Kristoforo statulėle. „Aš skeptiškai žiūriu į bet kokius apdovanojimus. Žmonės, kurie dirba tikrus darbus, dažniausiai neturi laiko juos viešinti. Manau, kad sveikatos srityje tarp kandidatų į šį apdovanojimą buvo tikrai daug garbingų, nusipelniusių žmonių, savo profesinius gyvenimus paskyrusių šalies sveikatai“, – samprotauja bene žinomiausias šalyje toksikologas.

Pasak R. Badaro, visi žmonės turi trūkumų, o jo silpnybė yra kalbėtis su vaikais. Jis pasidžiaugė, kad neseniai išsipildė sena svajonė – užsiimti psichoaktyvių alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimo prevencija Vilniaus mokyklose: „Prieš keletą dešimtmečių bandžiau tai daryti savo sūnaus mokykloje. Tačiau tada mokyklos vadovybė labai keistai į mane žiūrėjo.“ Dabar, anot R. Badaro, požiūris į prevenciją pasikeitė, pasipriešinimo laikai praėjo, gyvenimas parodė, kad net vaikų atranka neapsaugo nuo šiuolaikiniame pasaulyje egzistuojančių blogybių. Dabar kartu su Vilniaus sveikatos biuru dirbama pagal Skandinavijos šalių sistemą: informacija teikiama mažiausiai keturiais lygiais – jaunesniems moksleiviams, vyresniems moksleiviams, tėvams ir mokytojams, visiems atskirai. Siekiama supažindinti su žmogaus fiziologiniais ypatumais, suteikti žinių apie psichoaktyvių medžiagų vartojimo žalą ir padarinius, ugdyti socialinės atspirties gebėjimus, didinti motyvaciją sveikai gyventi.

Dar vaikystėje apsisprendė būti gydytoju

Būsimo klinikinės toksikologijos gydytojo vaikystė prabėgo Vilniuje: „Esu iki kaulų smegenų Žirmūnų berniukas. Mama buvo mokslininkė, tėvas dirbo praktinį darbą. Tačiau giminėje buvo du medicinos autoritetai: Vilniaus universiteto auklėtinis dėdė Povilas Ručinskas ir teta Marijona Ručinskaitė.“ Dėl šeimos ištrėmimo turėjęs palikti Vilnių, R. Badaro dėdė išvyko į Jurbarką ir ten visą gyvenimą dirbo Ginekologijos skyriaus vedėju. Vyresnės kartos jurbarkiškiai iki šiol kalba, kad „pusė miesto žmonių yra gimę pas Ručinską“.

Teta dirbo Vilniuje, Raudonojo Kryžiaus ligoninės Traumatologijos ir ortopedijos skyriaus operacinėje. Ją pažinojusių žmonių atmintyje išliko kaip „Marytė iš operacinės“. Ji visada buvo griežta tvarkos gerbėja, pareigos ir stropumo pavyzdys ne tik darbe, bet ir gyvenime. „Šių žmonių jau nebėra. Tačiau jie parodė man, kad mediko profesija tikrai yra absoliučiai išskirtinė. Todėl tvirtai nusprendžiau tapti gydytoju“, – prisimena Vilniaus universiteto dėstytojas.

R. Badaras mokėsi dabartinėje Žirmūnų gimnazijoje ir iki šiol stebisi, kad iš 11 jo klasės draugų 10 įstojo į mediciną (beveik visi iki šiol dirba gydytojais). Studijos prabėgo tarsi viena diena, o po jų R. Badaras pradėjo dirbti Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (buvusi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė) Ūminių apsinuodijimų skyriuje, vadovavo Priėmimo skyriui, nuo 2010 m. yra šios ligoninės Toksikologijos skyriaus vadovas. 2016 m. apgynė biomedicinos mokslų daktaro disertaciją. Stažavosi Rusijoje, Lenkijoje, JAV. Ir visą laiką neįsivaizdavo ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be Vilniaus universiteto, kuriame šiuo metu eina docento pareigas.

Toksikologija sužavėjo paslaptingumu

„Toksikologija man visada atrodė paslaptingas mokslas. Studijų laikais teko laimė būti neregėtos intuicijos toksikologijos korifėjaus Antano Jovaišos ne tik profesinių, bet ir gyvenimo principų mokiniu. Būtent tada aš supratau – toksikologija yra kosmosas. Supratau, kad žmonijos istorija yra nuodų istorija. Tu nematai nuodingų medžiagų, bet kaip koks Miunhauzenas kartais per 30 sekundžių turi pasakyti, kas tai. Ir šis kryžiažodžių sprendimas man buvo kažkokia terra incognita. Tačiau niekada nė sekundės nesu pasigailėjęs, kad pasirinkau šią profesiją“, – teigia R. Badaras.

2014 m. doc. dr. R. Badaras gavo Vilniaus universiteto rektoriaus premiją kaip geriausias Medicinos fakulteto dėstytojas. Pagrindinis jo dėstymo principas: „Artes liberales“ – laisvieji menai. Psichoaktyvių medžiagų poveikį sveikatai kaip laisvai pasirenkamąjį dalyką dėstantis medikas atskleidžia savo paskaitų, kuriose kaskart susirenka iki 400 klausytojų, populiarumo receptą. Jis niekada nežymi studentų lankomumo ir  niekada nereikalauja iš jų daugiau, nei reikalautų iš savęs panašioje situacijoje. Dėstytojo nuomone, studentų mokymasis yra jų laisvas pasirinkimas. Be to, svarbu medžiagą jiems pateikti taip, kad būtų ne tik naudinga, bet ir įdomu, gaunant grįžtamąjį ryšį – gyvą dialogą, audringus ginčus, diskusijas. R. Badaro paskaitose dažnai lankosi ir jo kolegos, kitų specialybių dėstytojai, o jis atsako jiems tuo pačiu.

„Esu mažas gabalėlis Vilniaus universiteto istoriniame kontekste“

„Vilniaus universitetas yra aukščiausio lygio mokymo įstaiga. Jis yra gyvybiškai svarbus Lietuvai. Su visa pagarba kitoms aukštojo mokslo mokykloms drįstu teigti, kad analogo mūsų universitetui nėra. Tai ypatinga vieta, kur žmonės siekia žinių. Tai visada buvo ir bus diskusijų vieta – iš čia kilo filomatai ir filaretai. Universitetas visada yra atradimų vieta“, – teigia toksikologas.

Artėjantis Vilniaus universiteto 440 metų jubiliejus, pasak R. Badaro, verčia susimąstyti, suvokti save kaip mažą gabalėlį dideliame Vilniaus universiteto istoriniame kontekste ir į viską pažiūrėti kitaip. „Universiteto reikšmė pasaulyje yra tolygi lietuvių kalbos reikšmei“, – tvirtina itin studentų mylimas dėstytojas. R. Badaras save asocijuoja su Medicinos fakultetu ir mano, kad viskas, ką geriausio mes turime savo valstybėje, yra atėję per universiteto akademinę mintį, iš čia dirbusių ir tebedirbančių mokslo fanatikų – pasaulio šviesuolių.

„Universiteto kelias yra šviesiai prasidėjęs. Išgyvenęs įvairius, net ir baisius laikus, universitetas iki šių dienų išliko kaip socialinis-kultūrinis Lietuvos fenomenas. Aš tikiu protu ir tikiu mano mylimos mokslo įstaigos ateitimi“, – apibendrina R. Badaras.

Visada išliekantis optimistu gydytojas yra tvirtai įsitikinęs, kad šiuolaikiniai universiteto studentai nėra nei geresni, nei blogesni už kitų, ankstesnių, laikų studentus, jie tiesiog yra kitokie. „Rezidentai, kurie dabar ateina pas mus, pagal savo galimybes yra visa galva aukštesni už mus – išsilavinę, protingi, motyvuoti“, – džiaugiasi toksikologas. Pasak jo, būti geru mediku padeda visumą sudarančių dalykų triumviratas: žinios, patirtis, nuostatos. Tačiau jis neabejoja, kad tikras profesionalas turi mokėti ir ilsėtis. Dėstytojas savo atostogas mėgsta leisti su šeima, aktyviai ir įdomiai keliaudamas, sportuodamas. Bet didžiausią malonumą jaučia skaitydamas knygas – jos atostogoms būna itin kruopščiai atrenkamos ir kaupiamos visus metus.