Vidas Naujikas

Šiandien prasideda nauja Didžiosios Britanijos politikos ir viešojo gyvenimo era. Karalienės mirtis yra labai svarbus įvykis, turintis didžiulę visuomeninę reikšmę. Septyniasdešimt metų mūsų žmonės gyveno vadovaujami vieno valstybės vadovo ir šis permainų momentas, kuriam ilgai buvo ruoštasi, daugeliui atrodė taip, tarsi jis niekada neateis. Tačiau šis perėjimas įvyko, kai britų tauta jau gyveno daugybės politinių, socialinių ir kultūrinių permainų laikotarpyje – daugelį jų patyrė ir Britų Sandraugoje, ir net visame pasaulyje.

Atsižvelgiant į šį kontekstą, daugeliui britų šiandien gali atrodyti, kad karalienės mirtis mus dar giliau įtraukia į krizę, kuri jau kelerius metus pamažu kėsinasi į mūsų gyvenimą. Jungtinė Karalystė atsidūrė kritinėje padėtyje pirmiausia dėl visuomenę skaldančios ir dažnai toksiškos kampanijos apie 2016 m. referendumą dėl „Brexit“, – tendencijos, kuri tikriausiai buvo išpranašauta per 2014 m. Škotijos nepriklausomybės referendumą, – kartu su milžiniška ekonomine katastrofa, nepakankamai finansuojamų viešųjų paslaugų žlugimu ir masiniu profsąjungų maištu prieš precedento neturinčią pragyvenimo išlaidų krizę ir didėjantį jų narių skurdą.

Dr. Thomas Peakas.

Šiandien Didžioji Britanija yra smarkiai susiskaldžiusi. Per 40 metų pasiektą aukščiausią infliacijos lygį ir dėl tebesitęsiančių ekonominių ir politinių „Brexit“ padarinių, šalies institucijose toliau vyrauja chaosas, todėl pasitikėjimas politika ir socialinė sanglauda smarkiai mažėja. Nesunku suprasti, kodėl. Likus vos kelioms dienoms iki karalienės mirties, ji gavo ministro pirmininko, kurį dėl jo itin nesąžiningo elgesio iš posto išstumti privertė jo paties partija, atsistatydinimą. Naujoji ministrė pirmininkė Liz Truss savo kampaniją pradėjo remdamasi ekonomine ir socialine platforma, kurioje, be to, numatyta priimti teisės aktus, kuriais dar labiau apribojamos profesinių sąjungų teisės laisvai veikti, ir kuri tvirtai pasisako už mažos valstybės ir mokesčių mažinimo režimą, nesuteikiantį beveik jokių perspektyvų, kad sunkiausiai besiverčiantys žmonės iš karto pajus palengvėjimą. Užsienio reikalų srityje ji nebuvo pasirengusi pasakyti, ar Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, vienas artimiausių Didžiosios Britanijos geopolitinių sąjungininkų ir partnerių, yra „draugas ar priešas“. Be abejo, pastaraisiais metais Škotijos nepriklausomybės reikalavimas tapo dar lengviau įtikinamas, o konservatorių vyriausybės tarptautinės teisės nepaisymas, siekiant vienašališkai peržiūrėti Šiaurės Airijos protokolą, kelia dar didesnį susirūpinimą.

Vis dėlto karalienė atstovavo vienai institucijai, kuri iš tiesų vienijo Didžiąją Britaniją, o jos, kaip valstybės vadovės, elgesiu ir akivaizdžiu atsidavimu pareigoms žavėjosi visas politinis ir geografinis spektras. Net ir kilus rimtiems skandalams, susijusiems su artimiausiais jos šeimos nariais – garsiausiai nuskambėjo jos sūnaus Andrew Windsoro kaltinimai seksualiniu priekabiavimu – karalienės figūra atkakliai atliko šį vienijantį vaidmenį. Tačiau šiandien jos nebėra. Žinoma, karališkojo deglo perdavimas pats savaime tiesiogiai nepablogina nė vienos iš daugybės grėsmių, su kuriomis susiduria britų demokratija, salos politinės sąjungos vientisumas ar didėjantis britų tautos nuskurdimas. Tačiau konsolidacijos ir „bendrumo“ jėgos tapo daug silpnesnės.

Kita vertus, ši akimirka lygiai taip pat gali suteikti progą iš naujo susitelkti. Turime naują ministrą pirmininką. Liz Truss turi galimybę atsisakyti destruktyvios ir neteisėtos savo pirmtako praktikos. Šalis bent jau artimiausias 10 dienų pailsės; streikai buvo atidėti, nes bus pagerbtas karalienės gyvenimas, Didžioji Britanija gaus didžiulį tarptautinės geros valios postūmį, o visos šalies politinio spektro pusės susivienys atminimui ir gedului. Jei britų politikai supras šią akimirką ir pradės ieškoti bendro sutarimo, atsisakydami žalingos post-tiesos retorikos, kuri taip pakenkė mūsų politikai, tuomet karalienės, kaip vienijančios visuomeninio gyvenimo jėgos palikimas, gali pradėti eiti teisinga kryptimi.