Istorijos fakulteto lektorius dr. Tomas Vaiseta, apdovanotas Rektoriaus jaunojo mokslininko premija, tirdamas vėlyvojo sovietmečio tikrovę aiškinasi, ką apie ją byloja kasdienės žmonių patirtys ir įvairios gyvenimo situacijos. Pasak jo, didieji politiniai ir ekonominiai įvykiai ne visada yra svarbiausi rodikliai, lemiantys žmonių laikotarpio suvokimą ir iš to kylančius jų veiksmus.

Studijavote žurnalistiką. Kaip pasukote istoriko keliu?

Studijuodamas žurnalistiką, pasirinkau rašyti bakalauro darbą apie geopolitinius Lietuvos projektus tarpukario spaudoje – pirmą kartą po mokyklos baigimo vėl grįžau prie istorijos. Šis grįžimas, taip sakant, buvo lemtingas, nes, nusprendęs toliau studijuoti, pasirinkau magistro studijas Istorijos fakultete.

Dirbau žurnalisto darbą ir, be noro tiesiog įgyti platesnį išsilavinimą, neturėjau konkrečių sumanymų, ką darysiu su istoriko diplomu. Bet susidūriau su tokiais dėstytojais ir jų dėstomais kursais, kurie mane stipriai įtraukė ir paskatino mėginti imtis istorijos mokslo rimčiau.

Kaip kasdienybės tyrinėjimai prisideda prie sovietmečio pažinimo?

Įsivaizduokite, kad gyvenate po penkiasdešimties metų ir skaitote istorinę studiją apie 2014 metus. Ten būtų rašoma, kad 2014 m. antrai kadencijai buvo perrinkta prezidentė Dalia Grybauskaitė, į Lietuvą atplaukė didesnį energetinį savarankiškumą suteikęs suskystintų gamtinių dujų laivas-saugykla „Independence“, visus metus daug diskutuota apie Rusijos grėsmę, o metų pabaigoje atsisveikinta su litu. Visa tai labai svarbu, bet ar, skaitydami tokį 2014 m. aprašymą, mes sutiktume, kad tai ir yra viskas apie mūsų gyvenimą, tokį, kokį mes ką tik nugyvenome? Ar tikrai mūsų kasdieniame gyvenime didieji politiniai ir ekonominiai įvykiai visada užima svarbiausią vietą, formuoja mūsų požiūrį į gyvenamąjį laiką ir nulemia mūsų veiksmus?

Kasdienė rutina ir ritualai, gyvenimo sąlygos ir mažieji iššūkiai, smulkios sėkmės darbe ir mažos nuodėmės asmeniniame gyvenime, banalūs rūpesčiai ir dar banalesni norai – visa tai yra kasdienybės medžiaga, iš kurios mes galime sužinoti apie žmonių elgesio praktikas ir normas, vertybines nuostatas, mąstymo strategijas ir tendencijas. Iš to galima daryti platesnes išvadas apie nusistovėjusias visuomenės struktūras ir pabandyti suprasti, kodėl gyventa taip, o ne kitaip.

Disertacijos ir knygos pavadinime dominuoja nuobodulio visuomenės terminas. Ką jis reiškia?

Nuobodulio sąvoka aprėpiu visą krūvą kitų sąvokų ar vėlyvojo sovietmečio visuomenės epitetų – bergždumas, beprasmiškumas, monotoniškumas, nykumas, pilkumas, sąstingis ir t. t. Šiuos žodžius nesunkiai rasite vėlyvuoju sovietmečiu gyvenusių žmonių dienoraščiuose, laiškuose, atsiminimuose. Kodėl apie tą laiką buvo kalbama būtent taip, kodėl vartojamas šis nuobodulio žodynas? Tą ir mėginau suprasti.

Psichologai, socialinės psichologijos tyrinėtojai yra išaiškinę, kad nuobodulys kyla tokiose situacijose, kurios žmogui nesuteikia prasmės. Tarkime, studentai per paskaitas nuobodžiauja tada, kai nesupranta, ką dėstytojas jiems sako, kai jo žodžiuose neįžvelgia prasmės. Tad reikėjo nustatyti tokias vėlyvojo sovietmečio situacijas, kada žmonės pajusdavo šią beprasmybę. Taip priėjau prie ideologinių situacijų, t. y. žmonės šį nuobodulį, šią beprasmybę išgyvendavo susidūrę su sovietine ideologija – dalyvaudami susirinkimuose, skaitydami ideologinius tekstus (knygas, laikraščius ir pan.), žygiuodami demonstracijose, netgi dirbdami kasdienį darbą, pilną visokių socialistinių įsipareigojimų ir lenktynių.

Taigi jokiu būdu nesakau, kad sovietmečiu gyventi „buvo nuobodu“, nors būtent taip knygos neskaitę, bet pavadinimą išgirdę žmonės linkę reaguoti. Nuobodulys šiuo atveju nurodo į beprasmybės jausmą, kuris apimdavo labai specifinėse situacijose – susidūrus su sovietine ideologija. Tiesa, sovietinė ideologija buvo tiek išsikerojusi, kad beprasmybės jausmas, kaip šešėlis, galėjo paskui slankioti nuo ryto iki vakaro.

Savo knygoje „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ bandote paaiškinti, kaip sovietinė ideologija veikė kasdienį žmonių gyvenimą. Trumpai papasakokite, kaip tai vyko.

Sovietinė ideologija turėjo visai visuomenei nubrėžti jos tikslus (iš kurių galutinis – komunizmo kūrimas). Bet, kaip minėjau, vieni žmonės netikėjo, kiti – nebetikėjo šiais tikslais ir todėl visa ta ideologinė retorika kėlė beprasmiškumo, bergždumo jausmą. Tačiau režimas negalėjo atsisakyti sovietinės ideologijos, nes tai buvo pamatas, ant kurio buvo sukurta visa Sovietų Sąjunga. Tad sovietinė ideologija toliau veikė kaip savotiškas socializacijos veiksnys – žmogus turėjo ją išpažinti ne todėl, kad tikėjo jos prasmingumu, o todėl, kad norėjo gyventi kiek įmanoma visavertiškesnį gyvenimą. Jei norėjai studijuoti universitete, turėjai būti komjaunuolis. Jei norėjai daryti karjerą, turėjai tapti Komunistų partijos nariu. Apskritai „ramaus gyvenimo“ sąlyga buvo vykdyti visus ideologinius ritualus ir praktikas, kurių iš žmogaus buvo reikalaujama.

Kokias „sovietmečio nuobodulio visuomenės“ liekanas Lietuvos visuomenėje vis dar pastebite?

Bet kokia jau nepriklausomos Lietuvos valstybės vykdoma politika vis dar neretai yra suvokiama kaip iš viršaus primesta ideologija, kurią vykdai, nes taip „liepta iš viršaus“, o ne todėl, kad taip kuri savo valstybę. Per knygos „Nuobodulio visuomenė“ pristatymą visada išgirstu klausimą: „O argi dabar yra ne taip pat? Argi ir dabar nėra ideologijos, kurią turi vykdyti?“

Rašydamas disertaciją, kalbinau vieną bibliotekininkę, dirbusią ir sovietmečiu. Ji pasakojo, kaip būdavo sudaromi įvairūs planai, skirti ideologinės literatūros skaitymo skatinimui. Pasakojimo pabaigoje pridūrė: „Bet ir dabar tas pats vyksta.“

Aš suprantu, kad galima teigti, jog ir nepriklausoma Lietuvos valstybė turi savą „ideologiją“, nors dėl to būčiau linkęs pasiginčyti (susodinkite liberalą, konservatorių ir socialdemokratą ir paprašykite apibrėžti dabartinę „ideologiją“, rezultatas bus akivaizdus). Svarbiausia problema yra ta, kad toji „ideologija“ vis dar suvokiama kaip primesta, tarsi jos nustatyti tikslai yra iš dangaus nukritę, o ne mūsų pačių sukurti.

Kurių sovietinių įpročių lietuviai nusikratė?

25 metus daugiausia buvo kalbama apie tai, kokie mes buvome ir kiek mumyse išliko „homo sovieticus“, ir kur kas mažiau – kaip mes keičiamės, kiek mums pavyko iš savo vidaus išvaryti komunistinio režimo sukurtus sovietinius homunkulus. Štai ir Jūs pirmiausia paklausėte apie liekanas ir tik po to – apie pokyčius. Neturiu tokios liniuotės, kuria galėčiau išmatuoti, bet man atrodo, kad pokyčių įvykę daugiau, nei pasilikę rūdijančių liekanų, o riba tarp pokyčių ir liekanų eina per kiekvieną asmenį, šeimą ir atskirus visuomenės segmentus.

Man atrodo, kad kai mokslininkai nuspręs tirti šitą mūsų „išsisovietinimo“ procesą, jų pagrindiniu objektu turės tapti šeima. Tose šeimose, kuriose buvo susiformavęs kritiškas santykis su sovietmečiu ir vyko sąmoningas tos visuomenės ir savęs reflektavimas, užaugo nauja karta, kurioje gali ir visai neaptikti minėtojo homunkulo, net jo mažojo pirštelio. Bet taip pat, ko gero, yra šeimų, kuriose „homo sovieticus“ mąstymas buvo perduotas vaikams ir anūkams, todėl yra tokių jaunų žmonių, kurie vis dar geriau jaustųsi kokių 1972-ųjų Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje nei 2015-ųjų nepriklausomoje Lietuvoje.

Ir rašydamas disertaciją, ir atlikdamas podoktorantūrinę stažuotę kalbinote žmones. Kuo šis metodas naudingas istorijos moksle?

Niekada joks gyvenimas, jokia tikrovė negalės būti visa sugaudyta biurokratiniais tinklais, t. y. sugulti į dokumentus, net jeigu kalbame apie valstybę, kuri dažnai vadinama totalitarine. Gyvoji atmintis yra šaltinis, iš kurio gali bent jau pamėginti išgauti visa tai, kas kitais būdais išsprūsta (ir, reiktų pridėti, gerai, kad išsprūsta). Jeigu pokalbis pavyksta, gali priartėti prie paties asmeniškiausio žmogaus santykio su jį supančiu pasauliu, prie autentiškiausios patirties. Tiesa, taip nutinka labai retai.

Pats sovietmečio beveik neprisimenate. Šį laikotarpį Lietuvoje dažnai tiria mokslininkai, patys jame gyvenę. Kuo skiriasi jų ir jaunosios kartos istorikų tyrinėjimai, matymo kampas?

Nežinau, ar teisinga daryti tokią skirtį tarp istorikų – tų, kurie gyveno „anuomet“, ir tų, kurie negyveno. Žinoma, kad istorikai, kurie subrendo kaip mokslininkai dar sovietmečiu, įgavo ir tam tikrą istorijos mokslo sampratą, ir praktinius įgūdžius, ir – svarbiausia – asmeninę patirtį, kurios niekaip neapeisi, galvodamas apie sovietmetį.

Bet vis dėlto čia daugiau matyčiau natūralią raidą, kurią padiktavo pats laikotarpis: po nepriklausomybės atgavimo istorija pirmiausia turėjo padėti visuomenei atkurti istorinį teisingumą, todėl koncentruotasi į politinę istoriją ir ypač tragiškąją jos dalį, t. y. trėmimus, represijas, masines žudynes. Tuo pačiu metu tik prasidėjo kitas svarbus procesas – Lietuvos mokslo, taigi ir istorijos mokslo, grįžimas į vakarietiškąją erdvę. Vadinasi, turėjo praeiti tam tikras laiko tarpas, kol pradėta įsisavinti ir taikyti naujus mokslinius metodus, teorijas, koncepcijas. Kai bent iš dalies baigėsi istorinio teisingumo atkūrimo periodas, o mokslininkai vis daugiau sėmėsi žinių iš kolegų Vakaruose, galėjo susidaryti galimybės naujų tyrimų perspektyvoms, pavyzdžiui, nuo politikos pereiti prie kultūros, ekonomikos, po truputį – ir prie socialinės sovietmečio istorijos.

Jaunoji istorikų karta, kuri užsiima sovietmečio tyrinėjimais, nuo ankstesnių kartų labiausiai gal skiriasi tuo, kad jaučia kur kas mažesnį spaudimą iš visuomenės, t. y. „socialinio užsakymo“ spaudimą atsakyti į vienus, o ne kitus klausimus, todėl turi kur kas daugiau erdvės rinktis tyrimų kryptis pagal savo asmenines domėjimosi sferas.

Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikoje atliekate podoktorantūrinę stažuotę „Sovietinė psichiatrija Lietuvoje: vienos ligoninės atvejo tyrimas (1944–1990 m.)“. Plačiau papasakokite apie šiuos tyrimus. Kuo jie aktualūs?

Vilniaus universiteto leidykla 2013 m. išleido Dainiaus Pūro su kolegomis atliktą studiją, kuri parodė, kad nors posovietiniais metais psichiatrijos srityje buvo priimta nemažai teisingų sprendimų, tačiau reikalai vis tiek stringa ir psichiatrijoje anaiptol ne visur įvykę kokybiniai pokyčiai. Manyčiau, kad viena iš priežasčių yra ir tai, kad visuomenė iš tikrųjų nesupranta, kokių pokyčių reikia, nes nežino, kokia gi buvo ta sovietinė psichiatrija, nuo kurios suformuoto požiūrio reikia atitrūkti.

Nagrinėdamas vienos psichiatrijos ligoninės (Vasaros gatvėje) istoriją sovietmečiu bandau nupiešti vaizdą, kokia buvo sovietinė psichiatrija – kaip vyko institucinė raida, kokio modelio laikytasi, koks buvo požiūris į psichikos ligą ir ligonį, kokie gydymo metodai taikyti, ar buvo ir, jei taip, kokiu lygmeniu buvo piktnaudžiaujama psichiatrija, kokia buvo psichiatrijos ligoninės pacientų kasdienybė, tarpusavio santykiai ir santykiai su medicinos personalu, galiausiai – o man tai vienas svarbiausių klausimų – kaip psichikos ligoniai suvokė save, savo padėtį ir ką tai mums sako apie sovietmečio visuomenę.