„Jei turi stogą virš galvos – jau gerai. Jei yra sienos, langai ir nešalta – tai jau didelis komfortas. Jei turi, ką pavalgyti, ir tas maistas dar šiltas, tai irgi didžiulis privalumas. Visiškai paprasti, žemiški dalykai, apie kuriuos kiekvieną dieną galbūt net nesusimąstai, tokiose kelionėse tampa svarbiausi“, – kalbėjo Edvardas Jukna, šių metų vasarą įgyvendinęs savo svajonę – apkeliauti dviračiu aplink Lietuvą pasieniu. Su Edvardu kalbamės ne vien apie jo įspūdingą kelionę, bet ir apie profesinį kelią – sprendimą studijuoti mediciną Kaune, o vėliau – pasirinkti kardiologijos rezidentūros programą Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultete.

Netradicinis kelias rezidentūros link

Anot E. Juknos, dar mokykloje jis turėjo polinkį į gamtos mokslus. „Kadangi mano sesuo studijavo mediciną, tuo pačiu keliu pasukau ir aš. Jeigu paklaustumėte, kodėl pasirinkau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, atsakymas paprastas: sesuo mokėsi Kaune, tad pasirinkau tą patį universitetą. Na, o dabar studijuoju VU, Medicinos fakultete, ir dėl to džiaugiuosi. Man atrodo, labai gerai yra išbandyti skirtingas aplinkas ir mokyklas“, – teigė jis. Studijuojant mediciną, pasak rezidento, motyvuoja galimybė padėti žmonėms, naujos žinios ir įgyjama patirtis. „Kita vertus, patirtis rezidentūroje – dar kitokia: susidurdamas su pacientu, iš tiesų gebėdamas išspręsti vieną ar kitą jo problemą, dar labiau džiaugiesi ir tobulėji“, – pasakoja jis.

„Ypač vertinu tai, kad turėjau galimybę metams išvykti „Erasmus“ studijų į Austriją, o internatūrą atlikti Vokietijoje. Po studijų Kaune ir užsienyje vėl kilo noras išbandyti ką nors naujo. Rezidentūros studijas nusprendžiau pasirinkti Lietuvoje – VU Medicinos fakultete. Iš tiesų taip sutapo, kad kai pabaigiau medicinos studijas, prasidėjo koronaviruso pandemija. Tuos metus praleidau dirbdamas priėmimo skyriuose šiaurės Lietuvoje. Dirbau su terapinio profilio ligoniais, įgijau patirties. Respublikinės Šiaulių ligoninės priėmimo skyriuje darbas buvo gana savarankiškas, dažnai tekdavo prisiimti daugiau atsakomybės“, – įspūdžiais dalijasi E. Jukna.

Vokietijoje atlikta praktika kardiologijos ir kardiochirurgijos skyriuose, matymas, kaip glaudžiai širdies chirurgams tenka bendradarbiauti su kardiologais (anot rezidento, kardiologija šiandien – labai pažengusi į priekį, daug problemų bandoma išspręsti įvedant kateterius per kraujagysles ir taip išvengianti didelės apimties chirurginių operacijų), per tą laiką sukauptos patirties pritaikymas rajonų ligoninių priėmimo skyriuose Šiaurės Lietuvoje ir nulėmė jo galutinį sprendimą dėl rezidentūros. „Nebuvo išankstinio žinojimo, kad norėsiu darbuotis būtent kardiologijos srityje. Sprendimą studijuoti kardiologijos rezidentūroje priėmiau remdamasis praktika ir sukaupta patirtimi“, – teigia jis.

Paklaustas, ar šalia gydytojo profesijos nebuvo minčių eiti ir mokslo keliu, E. Jukna atsako, kad dabar apie tai aktyviai nesvarsto, tačiau džiaugiasi turėdamas galimybę dalyvauti mokslo projektuose: „Pavyzdžiui, šiuo metu kartu su VU ligoninės Santarų klinikų Kardiologijos ir angiologijos centro tyrėjais – profesoriumi Audriumi Aidiečiu (projekto vadovu), VU Medicinos fakulteto doktorantu, intervenciniu kardiologu-elektrofiziologu Justinu Bacevičiumi ir kitais – vykdome modernų tyrimą: naudodami inovatyvius prietaisus, bandome nustatyti rizikos veiksnius, kurie galėtų sukelti prieširdžių virpėjimą. Šis susirgimas – labai dažnas, pacientų vis daugėja, o kas sukelia prieširdžių virpėjimą, tiksliai ir nežinoma. Labai džiaugiuosi galėdamas būti šio projekto, į kurį, beje, yra įsitraukę ir Kauno technologijos universiteto mokslininkai, dalimi.“

Edvardas Jukna. Asmeninio archyvo nuotr.

Išbandymų kupina kelionė aplink Lietuvą

Patirties E. Jukna semiasi ir iš gyvenimo iššūkių. Vieną jų – apvažiuoti aplink Lietuvą dviračiu – jis įveikė šią vasarą. „Kelionės idėja gimė prieš 8 metus. Tada buvau antrame medicinos studijų kurse. Kadangi esu kilęs iš mažo miesto, atvykęs studijuoti į Kauną, jaučiau, kad pradedu savarankišką gyvenimą, turiu laisvę priimti sprendimus. Taip kilo mintis, kad būtų įdomu apvažiuoti aplink Lietuvą pasieniu“, – pasakoja Edvardas. Iš pradžių jis planavo keliauti su mokyklos laikų draugu, tačiau dėl įvairių priežasčių šito įgyvendinti nepavyko. „Tikriausiai nebūčiau šios idėjos atgaivinęs, jeigu ne laikinas gyvenamosios vietos pakeitimas prie jūros šių metų pavasarį – turėjau galimybę išvykti į kitą rezidentūros bazę Klaipėdoje, kurioje pradėjau važinėti didesnius atstumus dviračiu. Pamačiau, kad visai įmanoma pasiekti nuo 50 iki 200 kilometrų per parą. Žinoma, prie jūros viskas daug lengviau: jūros lygyje yra mažiau sunkių atkarpų, kuriose reikėtų minti į įkalnę, išlieti puikūs dviračių takai – visa tai leidžia judėti daug greičiau. Be to, man pasisekė, kad kaip tik šią vasarą gavau dvi savaites atostogų – tai buvo puiki proga įgyvendinti savo seną svajonę“, – sako rezidentas.

Anot jo, iš vienos tokios kelionės galima suprasti, kokia Lietuva iš tiesų yra skirtinga. „Pamatai gamtos kontrastus, pabūni tokiuose pakraščiuose, kuriuose nedaug kas iš viso apsilanko“, – teigia jis. E. Juknos kelionė iš viso truko 12,5 paros. Jau pirmąją dieną jam pavyko įveikti 124 kilometrus. „Važiuojant arti Baltarusijos sienos, jausmas buvo labai įdomus. Įsivaizduokite: naktis, pilnatis, tamsa, kas 10–20 metrų – kameros (matyti jų raudonos šviečiančios lemputės ir judesio detektoriai privažiavus), prie pat galvos praskrendantys paukščiai, nuo mėnesienos atsispindinčios pelkės, į jas įšokantys gyvūnai. Atrodo, galėtumei žengti keletą žingsnių ir jau atsidurtumei Baltarusijoje“, – baugiais kelionės naktų įspūdžiais dalijasi keliautojas.

Ketvirta ir penkta dienos, pasak jo, buvo lūžio taškas: „Jaučiau kelių sąnarių skausmus. Visa laimė, kad vėliau negalavimai nebesikartojo.“ Šeštąją dieną Edvardui pavyko nuvažiuoti netgi 200 kilometrų. „Pasiekęs Naująją Akmenę labai gerai pasijutau. Daugiau nei metus čia teko dirbti ligoninėje, tad miestas, jo gatvės man buvo pažįstamos. Tiesa, niekada ten nevažinėjau dviračiu. Papietavau netoli savo buvusios darbovietės ir pajudėjau Žagarės link“, – apie septintąją dieną pasakoja jis.

Vis dėlto daugiausia išbandymų E. Juknai teko patirti kelionės pabaigoje. „Vienuoliktą kelionės dieną beveik visą laiką lijo ir man nepavyko pasiekti, kaip buvau suplanavęs, Zarasų, tad nusprendžiau pernakvoti prie garsiojo Stelmužės ąžuolo. Tą vakarą, atrodė, niekas nesiseka: tamsu, žibintas sugedęs, lyja (kol pasistačiau palapinę, ji jau buvo šlapia), šalta, maisto atsargos irgi besibaigiančios.“ Anot rezidento, tokiomis akimirkomis nemąstoma sudėtingai, rūpi paprasčiausi, buitiškiausi dalykai: ką pavalgyti, kur pernakvoti, kiek važiuoti. „Supratau, kiek daug turime gyvenime ir to nevertiname“, – sako jis. Dvyliktą kelionės dieną E. Jukna pasiekė Zarasus, po jų toliau važiavo iki Kudabiškės. „Pasiekęs tankų mišką, nusprendžiau pernakvoti. Tą naktį važiavau visiškoje tamsoje, šviečiant tik mėnesienai (nenorėjau eikvoti telefono baterijos keliui apšviesti). Dar šiek tiek pavažiavęs supratau, kad reikia sustoti – dar vienos tokios nakties kaip prie Stelmužės ąžuolo neištverčiau, gal net susirgčiau (miegmaišis tebebuvo šlapias). Nors miegodamas sušalau, gerai, kad kitą rytą galėjau pasišildyti sriubos“, – pasakoja jis. Kitos dienos vakarą E. Juknai pavyko pasiekti finišą. „Paskutiniai miško takeliai buvo „krikštas“ kelionės pabaigoje: tamsu, siauras miško takelis, gilios balos, aukštos dilgėlės, nuvirtę medžiai. Apie 22 val. pasiekiau pradinį kelionės tašką – Medininkus – ir taip baigiau savo 12,5 paros iššūkį. Prieš tai, žinoma, sustabdė pasieniečiai ir paklausė, ar „turistauju“, o aš jiems atsakiau, kad liko mažiau nei kilometras ir būsiu apvažiavęs dviračiu aplink visą Lietuvą“, – šypsodamasis savo pasakojimą baigia E. Jukna, įveikęs įspūdingą 1850 kilometrų atstumą.