Skaitant įtakingiausią Vokietijos dienraštį „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, dėmesį traukia trumpi, informatyvūs pranešimai apie jubiliejines sukaktis švenčiančius diplomatus, parlamentarus, vyskupus, režisierius, kitus žinomesnius politikos, verslo, kultūros kūrėjus (jų gyvenimo kelią, svarbiausias datas, pareigybes ir pan.).

Perskaičius „delfi.lt“ 2017 m. sausio 24 d. skelbtą politikos aktualijų (!) žurnalistės Eglės Samoškaitės publikaciją „VU reaktoriui gimtadienio proga – neeilinė dovana“ apie esą probleminį Vilniaus universiteto rektoriaus 60-mečio finansinį kontekstą, gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje skaitytojai informuojami apie atsakingas pareigas einančio ar ėjusio asmens garbingą sukaktį tik tuo atveju, jei ta sukaktis susijusi su kokia nors esą smerktina, problemine ar skandalinga aplinkybe. Šiuo atveju – universiteto tarybos sprendimu įprasta akademinės autonomijos įgyvendinimo tvarka skirti rektoriui jo jubiliejaus proga vienkartinį priedą (pusės mėnesio atlyginimo dydžio vienkartinę išmoką) nekreipiant dėmesio į jo kas mėnesį gaunamo atlyginimo įspūdingo dydžio (jis esą didesnis net už Seimo nario mėnesinę algą).

Tai buvo galima suvokti dar anksčiau, pavyzdžiui, 2011 m.  įtakingiausiame Lietuvos dienraštyje perskaičius publikaciją, kad baigęs kadenciją Konstitucinio Teismo pirmininkas K.L. ne tik gavo išeitinę išmoką, bet remdamasis įstatymu paprašė, kad Vyriausybė jam skirtų signataro rentą. Tarsi nebūtų nieko kito to iškilaus teisininko kelyje jo profesinės karjeros baigties proga. Tarsi jis nebūtų signataras, net 15 metų Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas ėjęs asmuo, vienas įtakingiausių (ar net pats įtakingiausias) galiojančios Konstitucijos rengėjų 1991-1992 metais. Kam tai esą įdomu? O štai didžiulė išeitinė išmoka ir signataro renta – kiekvienam tautiečiui ar bendrapiliečiui įdomi tematika.

Tokio suvokimo pradžia galėtų būti kažkada spaudoje aprašyta generaliniam prokurorui K.P. jo gimtadienio proga kolegų (nenuoširdžiai) dovanota „didžiagabaritė”  buitinė technika. Tarsi tai galėjo paskatinti ar nulemti pats jubiliatas, o ne kolegų sumanymas sukurti prielaidas pakenkti savo vadovui.

Šiame kontekste sunku neprisiminti įtakingiems komentatoriams apžvalgininkams  priskiriamų (ar jais save laikančių) asmenų kandžių įžvalgų, kad etniniams lietuviams esą būdingas genetinis polinkis (charakteringas bruožas) menkinti  iš jų politiškai, finansiškai ar kitaip išsiskiriantį, sėkmės sulaukusį tautietį. Išeitų, kad tai nebūdinga visiems kitiems mūsų etniniam kaimynams, nei lenkams ir latviams, nei baltarusiams ir rusams (jei tai jiems taip pat būdinga, tai sugriūna komentatorių formuluojamų įžvalgų ir priekaištų logika). Tačiau ar nuoširdūs ir objektyvūs tokie esą tipiško („grynai“) lietuviško pavydo apibendrinimai, be kita ko, minėto rektoriaus gimtadienio finansinių aplinkybių žurnalistinio atskleidimo ir vertinimo kontekste?

Kas labiau – tam tikri tendencingai subjektyvūs žurnalistai ir su jais galimai susiję jų kūrybiniai įkvepėjai ar kone visi tautiškai mąstantys „lietuviai“, juo labiau studijavę ir studijuojantys ar dirbę ir tebedirbantys Vilniaus universitete, esą iš prigimties linkę menkinti daug uždirbančius (5000 eurų neatskaičius mokesčių gaunančius) bendrapiliečius, įskaitant aukštųjų mokyklų vadovus (ypač dėl jų jubiliejaus proga skiriamos vienkartinės išmokos)?

Kokiu požiūriu visuomenės informavimo priemonė ir jos publikacijos anonimiški komentatoriai (jų didesnė ar bent jau ženkli dalis)  internete kvestionuoja ir  menkina didelį atlyginimą gaunantį Vilniaus universiteto rektorių dėl jam skirtos vienkartinės išmokos solidaus gimtadienio proga? Jei teisiniu požiūriu (formaliu procedūriniu ar vertybiniu), tai akivaizdu, kad universiteto akademinė autonomija, įgyvendinama remiantis tam tikromis taisyklėmis ir jų taikymo tradicijomis,  leidžia skirti kiekvienam dekanui, prodekanui, profesoriui, docentui ar kitam ilgamečiam dėstytojui vienkartinį priedą jo garbingo gimtadienio proga. Dešimtys ir šimtai tokių atvejų buvo ir dar bus, kol tokios tradicijos pagal finansines išgales bus laikomasi Vilniaus universitete, nebent su tuo kategoriškai nesutiktų Valstybės kontrolė, Seimas ar kita valstybės institucija, nurodydama pažeidžiamą viešąjį interesą ar kitokią teisinę priežastį. Jei moralės ar etikos požiūriu, tai akivaizdu, kad tiek verslo etika, tiek akademinė etika nėra iškreipiama, jei ilgametis darbuotojas, įskaitant vadovą, tradiciškai pagerbiamas vienkartine pinigine išmoka garbingos sukakties proga.

Jei siekiama diskurso socialinio jautrumo ir atsakingumo požiūriu,  tai dėl to, žinoma, tikrai verta diskutuoti atsižvelgiant į solidų Vilniaus universiteto rektoriaus mėnesinį atlyginimą ir tragiškai mažus daugumos lektorių, kitų dėstytojų atlyginimus. Tačiau būtina pripažinti, kad tą rektoriaus atlyginimą sumažinus per pusę ar net panaikinus, padėtis nepasikeistų. Be to, asmuo, skaidriai ir pelnytai laimėjęs paskelbtą konkursą užimti brangiai apmokamas universiteto rektoriaus pareigas, nepaskiria sau nei to atlyginimo, nei vienkartinio priedo gimtadienio proga. Jis galėjo savo nuožiūra nepriimti to priedo arba ji paversti auka, parama, dovana, bet neprivalėjo to daryti. To nepadaręs asmuo, net jei jis yra seniausio šalies universiteto rektorius, negali būti objektyviai smerkiamas ar pagrįstai ir atsakingai paverčiamas viešojo kritiško diskurso objektu. Tuo sąmoningai (tendencingai) siekiama šį asmenį sumenkinti (tikriausiai neatsitiktinai daugiau nei savaitę vykstant parlamentarės prabangaus visureigio ir ištaigingų kailinių „diskursui“).

Tad rektoriaus gimtadienis žiniasklaidoje, kuri save laiko nepigia ir nebanalia (solidžia ir atsakinga) politiniu ir pilietiniu požiūriu, neturėtų būti atskleidžiamas ir vertinamas kaip galimai negarbingas (abejotinos garbės) vien dėl to, kad jubiliatas sutiko pripažinti savarankiškos institucijos (universiteto tarybos) sprendimą skirti jam pusės mėnesinio atlyginimo dydžio vienkartinį priedą.

Su tuo kategoriškai nesutinkant ir teisinant žurnalistų inicijuotą kritišką diskusiją, tenka apgailėtinai manyti, kad amoralus ir smerktinas tiek minėtas buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko ir vieno pagrindinių galiojančios Konstitucijos rengėjų  K.L. sprendimas paimti  jam pagal įstatymą skirtą išeitinę išmoką, tiek jo pagal įstatymą pateiktas prašymas gauti Vyriausybės skiriamą signataro remtą.

Visas ilgametis  asmens profesinis gyvenimas ar jo didesnis laikotarpis esą gali būti mažareikšmis ir antraeilis, jei garbingo gimtadienio ar darbo pabaigos proga yra paskiriama ir esą egoistiškai paimama (akceptuojama) vienkartinė išmoka, signataro ir gal net mokslininko renta. Nejaugi tokį vyraujantį vertybinį supratimą turėtų nulemti trapi Lietuvos valstybingumo raida ir ją ginti bei stiprinti siekianti žiniasklaida bei jos inicijuojamas diskursas?

Tai yra asmeninė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus Egidijaus Šileikio nuomonė. Už teksto turinį atsako tik šio teksto autorius.