Eglė Šumskienė – Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros vedėja, turinti daugiau nei penkiolika metų darbo nevyriausybiniame sektoriuje patirties. Ji aktyviai dirba negalios, žmogaus teisių, psichikos sveikatos ir advokacijos srityse, kaip ekspertė bendradarbiauja su daugybe tarptautinių institucijų, tokių kaip Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas, Pasaulio sveikatos organizacijos Psichikos sveikatos ir priklausomybių departamentas ir kitos. Tačiau šiuo metu didžiąją E. Šumskienės laiko dalį užima akademinis gyvenimas, tad apie jį ir pasikalbėjome.

Kaip patekote į akademinę aplinką ir pradėjote dėstyti?

Patekau labai sklandžiai, tiesiai po socialinio darbo magistrantūros studijų, pradėjusi mokytis sociologijos doktorantūroje. Nebuvo nei didelių apmąstymų, nei radikalių apsisprendimų, atrodė labai natūralu tęsti tai, kas įdomu ir prasminga. Tuo metu studentų buvo daug, dėstytojų trūko, gavau pirmakursius, taip pat – nuotolinių studijų studentus, kurių dauguma buvo gerokai vyresni, daugiau turintys gyvenimo ir darbo patirties.

Koks yra Jūsų tyrimo laukas, kaip jis keitėsi? Kodėl Jus traukia būtent ši sritis?

Kai paklausėte, tai tikrai – akivaizdu, kad tyrimo laukas keitėsi, tiksliau būtų pasakyti – plėtėsi. Penkiolika metų derinau darbą universitete su darbu nevyriausybiniame sektoriuje ne tik laiko, bet ir temų atžvilgiu. Iš pradžių man kėlė nerimą toks dvilypumas, dėjau daug pastangų kartais derindama, kartais mėgindama atskirti abu laukus. Paskui supratau, kad tai – mano stiprybė ir mano akademinės žinios naudingos vykdant praktinio, taikomojo pobūdžio projektus su nevyriausybinėmis organizacijomis, ir atvirkščiai, turiu unikalios praktinio darbo patirties, projektinės veiklos įdirbį, kuri įdomi studentams.

Tai buvo laikotarpis, kai daugiausia domėjausi psichikos sveikatos, negalios, žmogaus teisių tematika. 2018 m. nusprendžiau atsidėti tik akademiniam darbui ir mano tyrimų laukas gerokai išsiplėtė, apimdamas ir pagalbą teikiančias technologijas, socialinį verslą ir lyderystę. Tai – puikios, inovatyvios ir perspektyvios sritys socialiniame darbe, kurios atveria naujų galimybių sudominti studentus ir plėtoti tarpdisciplininius tyrimus.

Ar galėtumėte palyginti save studijų laikais su šiandieniniais studentais?

Man labai patinka šiuolaikinių studentų susidomėjimas tvaria plėtra, jų socialinė, gamtosauginė atsakomybė, kur kas didesnis idėjiškumas negu prieš dvidešimtį metų. Manau, taip ir turi būti Filosofijos fakultete – šie dalykai sieja visus, besimokančius labai skirtingų disciplinų, tačiau tikinčius tomis pačiomis vertybėmis. Suprantu savo kaip dėstytojos pareigą stiprinti šias nuostatas. Kalbant apie socialinio darbo studentus, jie kur kas geriau žino, kur įstojo ir ką ketina veikti po studijų. Pati būdama studentė jaučiau kur kas daugiau nežinios, neužtikrintumo. Ir, aišku, neturėjau supratimo apie tai, kas yra tvari plėtra ir kuo ji svarbi socialiniame darbe.

Ką Jums reiškia būti socialinio darbo tyrėja?

Pirmiausia tradiciškai – vis geriau suprasti mūsų profesiją, įgyti naujų žinių, jomis dalytis su kitais tyrėjais, studentais ir praktikais, sudaryti prielaidas tobulinti socialinio darbo praktiką. Taip pat – nuolat galvoti, kaip stiprinti socialinio darbo profesiją, didinti jos prestižą visuomenėje, atpažinti ir stengtis išnaudoti galimybes socialinio darbo lyderystei.

Gal galite pasidalyti su mumis įsimintiniausiu įvykiu, kelione, konferencija, kuri nutiko Jums būnant universitete?

Matyt, tai yra projektas, kurį prieš porą metų pradėjome kartu su VU Verslo mokykla – „Verslumo vėjas“. Mokėmės verslumo, kūrybiškumo, naujų dėstymo metodų, netradicinių požiūrių, paskui kartu su studentais savo žiniomis, idėjomis ir įgūdžiais prisidėjome prie Lietuvoje esančių socialinių verslų. Tai buvo proga atrasti socialinį verslą kaip naują mokslinių interesų sritį, taip pat – priimti, kaip tuomet atrodė, radikalų sprendimą atsidėti tik akademiniam darbui.

Kaip, Jūsų manymu, keičiasi šiandieninė visuomenė? Koks čia socialinio darbo vaidmuo?

Suvokiant socialinį darbą kaip dinamišką profesiją, atpažįstančią socialines grėsmes, ieškančias būdų joms spręsti, matau augantį profesionalaus, kūrybiško socialinio darbo poreikį. Taip pat matau ir daug erdvės socialinių darbuotojų lyderystei kurti socialines inovacijas, pasitelkti technologijas, plėtoti socialinį verslą, telkti tarpdisciplinines komandas ir siekti kompleksinių tikslų, kūrybiškų, tvarių sprendimų įtraukiant ne tik tradicinių pagalbą teikiančių profesijų atstovus, kaip psichologai, pedagogai ar medikai, bet ir tuos, su kuriais bendrauti ir bendradarbiauti dar reikia išmokti – pvz., inžinierius, IT specialistus, verslininkus, dizainerius, aplinkosaugininkus.

Dabar vis daugiau kalbama apie technologijų skverbimąsi į kasdienį gyvenimą, bet naujausi tyrimai rodo šiek tiek kitokį vaizdą: pasak jų, humanitarinių, socialinių mokslų specialistų reikės vis daugiau. Kaip, Jūsų nuomone, šie specialistai gali prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo?

Nematau prieštaros tarp technologijų ir socialinių darbuotojų veiklos. Greičiau atvirkščiai, turime susitelkti ieškodami integralumo, sąlyčio taškų. Šiuo metu su katedros kolegomis vykdome tyrimą, kuriame nagrinėjame socialinių darbuotojų ir pagalbą teikiančių technologijų naudojimo sritis, tikėtinas prieštaras, galinčias kilti dilemas ir, žinoma, naujas galimybes padėti. Manau, mūsų visuomenei reikės vis daugiau socialinio darbo specialistų, turinčių tokį platų ir universalų išsilavinimą, kuris leidžia atliepti sudėtingus, kintančius žmogaus, bendruomenių ir visuomenės poreikius, visame pagalbos teikimo procese lyderiauti ieškant kūrybiškų, taip pat – ekonomiškai, socialiai ir aplinkosauginiu požiūriu tvarių sprendimų.

Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, besidomintiems socialinio darbo studijomis?

Jei domitės socialinio darbo studijomis – tikiu, kad esate išskirtiniai. Galbūt jau savanoriaujate ir žinote, kas konkrečiai jus domina – tuomet pažadame atskleisti naujas interesų sritis. Galbūt jūsų interesai tokie įvairialypiai, kad nežinote, kaip galima juos suderinti – tokiu atveju kartu mąstysime, kaip juos visus pasitelkti. Galbūt esate vedami tiesiog abstraktaus noro „padėti“ ir „gelbėti“, „bendrauti su žmonėmis“ (autentiškos citatos iš pokalbių su pirmakursiais) – pamatysite, kokių kūrybiškų ir konkrečių idėjų sugeneruosite besiruošdami seminarams! Taigi, kad ir kokia būtų priežastis, dėl kurios svarstote rinktis socialinio darbo studijas, tikiu, jog rasite čia savo pašaukimą.