
Tyrimai rodo, kad Lietuvoje daugiau nei 60 proc. mokinių namų darbus atlieka naudodamiesi dirbtiniu intelektu. Ar pokalbių robotai („ChatGPT“) pakeis mokytojus? Kokias mokyklas matysime Lietuvoje 2050 metais? Kaip mokinių skirstymas klasėmis užprogramuoja visuomenės sanklodą? Kodėl verta „neatiduoti“ dirbtiniam intelektui vaikų rašinių taisymo ir kokie pedagoginiai metodai padeda jį „įkalbėti“ daryti tai, ko reikia?
Apie visa tai pasakoja Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete veikiančio Ugdymo mokslų instituto tyrėjas ir dėstytojas dr. Jogaila Vaitekaitis.
Esate ne tik mokslininkas, dėstytojas, bet dirbote ir mokytoju. Koks buvo jūsų kelias į pedagogiką?
Pirmiausia tapau mokytoju – beveik atsitiktinai. Mano siekiamybė baigiant mokyklą buvo Karo akademija. Buvau aktyvus Šaulių sąjungos narys, tarnavau savanorių pajėgose, tikslingai siekiau tapti karininku. Stojau į Karo akademiją, bet po kelių savaičių gavau atsakymą: ačiū, bandykite kitais metais. Man buvo šokas – neturėjau plano B. Ir tiek užtempiau gumą, kad liko tik vadinamasis antras turas stoti ten, kur liko laisvų vietų.
Atsirado laisva vieta tuometiniame Pedagoginiame universitete: pavyko įstoti ir mano galva tiesiog susprogo – visiškai pasikeitė pasaulėžiūra. Pradėjau krimsti klasikinę pasaulinę literatūrą, nuo antikos iki postmodernistų, skaičiau, nagrinėjau. Savo filologinėse studijose perskaičiau labai daug literatūros ir vėliau džiaugiausi, kad neįstojau į Karo akademiją, tapau aktyvus politiškai ir visuomeniškai.
2008 m., ekonominės krizės metu, ilgai negalėjau rasti darbo mokykloje. Apėjau keliasdešimt mokyklų ir tik paskutinėje sužinojau, kad galbūt vienas mokytojas išeis į pensiją – paskambino prieš pat rugsėjį. Dirbdamas mokytoju dalyvavau renginiuose, domėjausi kritine teorija ir pilietinėmis problemomis. Išmokau analizuoti, kodėl mūsų ekonomika veikia taip, kaip veikia, ir kaip tai veikia mano gyvenimą.
Mokykloje pradėjau skatinti mokinius kvestionuoti autoritetus, kritiškai vertinti aplinką. Man atrodė svarbu, kad jie mokytųsi ne tik žinių, bet ir gebėjimo kovoti už savo nuomonę ir spręsti socialines problemas.
Kodėl jau būdamas mokytojas nutarėte stoti į edukologijos magistrantūrą?
Ilgainiui pajutau, kad man seklu ugdymo turinio požiūriu, pritrūko teorijos, norėjau giliau suprasti ugdymo procesą. Pradėjau dairytis magistrantūros studijų – pasižvalgiau po universitetus ir pasirinkau Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą, tuometinės Edukologijos katedros magistrantūrą. Pradėjau gilintis į tarptautinius mokinių pasiekimų tyrimus, tarp jų – ir skandalingąjį Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) penkiolikmečių pasiekimų tyrimą PISA (angl. Programme for International Student Assessment). Šio tyrimo inspiruotas netgi atsirado toks posakis „PISA šokas“, o EBPO tapo bene naująja globalia švietimo ministerija, nustatančia švietimo toną.
Tuomet kyla politinių klausimų: ar teisinga, kad užsienio organizacijos, kad ir garbingos, duoda toną nacionalinėms valstybėms; kas turėtų tarti paskutinį žodį dėl ugdymo turinio, metodų ir pan. Šių klausimų analizės ėmiausi atsiraitojęs rankoves. Profesorės Lilijos Duoblienės ugdymo filosofijos kursas man leido į švietimą pažvelgti dar giliau ir kelti platesnius klausimus: kodėl autokratinės diktatūros pirmiausia siekia paveikti švietimą ir kodėl mokykla vaidina svarbų vaidmenį.
Magistrantūra atveria švietimo prasmės plotį ir nušviečia ugdymo tikslus, kurie neišvengiamai būna ideologizuoti. Manau, kad Lietuvoje mokytojams magistro laipsnis turėtų būti privalomas. Aš būdamas mokytoju be magistro laipsnio ir jį įgijęs visiškai kitaip žiūrėjau į ugdymo procesą. Iki tol turėjau nuojautų, bet magistrantūroje jas konceptualizavau moksliškai. Pavyzdžiui, mokinių skirstymas klasėmis pagal gabumus (pvz., 5A – pirmūnai, 5B – vidutiniokai, 5C – visi kiti), homogeniškų arba heterogeniškų grupių sudarymas gali turėti įtakos visuomenės sanklodai, tam, ar ji bus demokratiška. Magistrantūroje pradedi suvokti, kaip vyksta stratifikacija, izoliacija, kaip vėliau socialinis, ekonominis, kultūrinis kapitalas akumuliuojasi galbūt tos 5A klasės mokinių rankose, o jie ir nemato mokinių iš 5C. Jie su jais tik prasilenkia. Kokia iš to yra nauda, o galbūt žala valstybei ir iš kokios perspektyvos žiūrint: iš konservatoriškos perspektyvos vienokia klasių formavimo tvarka yra teisingesnė, iš socialdemokratinės gerovės valstybės perspektyvos teisingesnė kitokia klasių sudarymo filosofija.
Mokytojui labai patogu dirbti, kai mokiniai segreguoti pagal pasiekimus. Bet pažvelgęs per sociologijos prizmę supranti, kad šitaip vyksta socialinė reprodukcija. Tėveliai iš aukštesnio socialinio, ekonominio, kultūrinio konteksto nori, kad jų vaikai mokytųsi su panašių šeimų vaikais. Kiti vaikai, iš žemesnio socialinio konteksto, grupuojami į kitas klases.
Mokytojai su tuo sutinka, nes jiems šitaip lengviau dirbti. Bet čia ir yra mokytojo išsilavinimo prasmė: kiek jis toli mato. Ar mokytojui svarbiau paruošti daugiau šimtukininkų, ar jis žiūri plačiau, ką tai duoda Lietuvai, mūsų sociumui, darnumui, socialinio demokratinio audinio stiprumui. Aš manau, kad visiems Lietuvos mokytojams būtina matyti tuos procesus, reflektuoti juos ir tada jau sąmoningai apsispręsti, kokią švietimo tvarką palaikyti.

J. Vaitekaičio teigimu, mokytojui labai patogu dirbti, kai mokiniai segreguoti pagal pasiekimus, bet pažvelgęs per sociologijos prizmę supranti, kad šitaip vyksta socialinė reprodukcija
Mokytojų profsąjunga viena iš nedaugelio Lietuvoje tikrai veikia ir turi potencialą. Pedagogikoje ir edukologijoje dabar pradedame krapštyti kritinę teoriją ir skirtingas filosofijas, ko Sovietų Sąjungoje nebuvo. Dabar galime matyti skirtingas pliuralistines perspektyvas. Remiantis strateginiais valstybės dokumentais, norime būti gerovės valstybe, kurioje demokratija yra įgalinta, o tam reikia lygybės tiek mokykloje, tiek visuomenėje.
Kartu su kolegomis išleidote knygą „Lietuvos mokyklos ateitys klaidžiojant antropocene“, kurioje pateikėte galimus Lietuvos mokyklos scenarijus 2050 metais. Kokia mūsų laukia ateitis?
Ateities scenarijų tikslas nėra numatyti ar prognozuoti ateitį, veikiau – į diskursą įvesti naujų perspektyvų matymą, kad sprendimų priėmėjai matytų platų spektrą. Šiai studijai vadovavo profesorė L. Duoblienė.
Vienas iš scenarijų – ekorūpos mokykla, kurios esminis akcentas būtų skatinti ekologinės paradigmos mąstymą. Ugdymo turinyje atsirastų integruoti tarpdisciplininiai dalykai, grindžiami ekosąmoningumo ir ekoteisingumo dimensijomis. Mokiniai dalyvautų pilietinio mokslo praktikose, bendradarbiautų su universitetu, tyrinėtų savo aplinką ir iš esmės kurtų mokslines žinias apie aplinkodarą, aplinkosaugą, gilintųsi į darnumą ir tvarumą, būtų integruojami ir tarpkultūriškai įgalinami pabėgėlių vaikai. Mokyklos tampa savotiškais krizių valdymo centrais, iš kurių sklinda gerosios praktikos. Tai toks, sakykime, optimistinis vaizdas, nors iššūkių yra daug, ir ekologinių, ir geopolitinių.
Antrasis scenarijus – atskirčių mokykla, kurioje švietimas smarkiai susiskaldęs pagal socialinę ir ekonominę padėtį. Viena vertus, elitinės privačios mokyklos su mažomis klasėmis ir aukščiausios kvalifikacijos mokytojais. Kita vertus, perpildytos mokyklos žemesnio ekonominio statuso mokiniams, pabėgėliams ir imigrantams, kur gyvas mokymas – retenybė, o nuotolinis – pigesnis ir patogesnis sprendimas. Ši sistema pasižymi gan niūria vizija, bet mūsų apklausti ekspertai ją numato. Savotiškas iki maksimumo užaštrintas negatyvus dabartinės sistemos paveikslas.
Dar vienas matymo kampas yra mokykla rinkai. Tai švietimo modelis, kuris būtų orientuotas į glaudų bendradarbiavimą su įmonėmis ir korporacijomis, kur ugdymo turinį diktuotų įmonių žmogiškųjų išteklių departamentai, kad būtų paruošiami konkrečių specialybių darbuotojai. Mokykloje vyktų mokinių rūšiavimas pagal jų gebėjimą kurti pridėtinę vertę, o kiti būtų nukreipiami į mažiau vertingas ekonomikos sritis, akcentuotųsi į teoriją ir nuotolinį mokymą. Klestėtų tikslieji vadinamieji STEAM mokslai (angl. Science, Technology, Engineering, Arts, and Mathematics). Mokykla grįžtų prie savo ištakų, nes, kaip mes žinome, masinis mokyklinimas prasidėjo su fabrikų atsiradimu ir poreikiu juos aprūpinti minimaliai raštinga darbo jėga. Mokyklos rinkai vizijoje mokykla sugrįžta į ekstremalų technofeodalizmą su instrumentine funkcija – aprūpinti darbuotojais darbo rinką.
Ketvirtoji vizija – individualių prasmių mokykla, orientuota į savęs paiešką, dvasingumą ir meditacines praktikas. Klestėtų ultraindividualizmas, mokiniai dirbtų su savo technologiniais, galbūt dirbtinio intelekto asistentais. 2050 metais darbo rinka sumažėjusi dėl dirbtinio intelekto ir robotų, todėl mokykla nesiorientuotų į rinką. Mokykloje bendravimas tarp mokinių ir mokytojų minimalus – jie susitinka per atsiskaitymus, tam tikras užduotis, bet iš esmės kiekvienas ieško savo prasmių ir bando plėtoti savo savarankiškumą ir autonomiją. Šią mokyklą galima pavadinti technooptimistiniu meditaciniu scenarijumi, kuriuo siekiama savarankiškumo ir autonomijos ugdymo.
Visi šitie scenarijai gali egzistuoti vienu metu. Pavyzdžiui, atskirčių scenarijuje elitinės mokyklos gali būti tos, kuriose ieškoma individualių prasmių, o visiems likusiems – mokykla rinkai arba izoliuotos segreguotos mokyklos. Bet šių vizijų esmė – nupiešti ryškius paveikslus, kad sprendimų priėmėjai matytų ekspertų nuomonėmis paremtas skirtingas vizijas bei galimybes ir vėliau bandytų ko nors išvengti ir link ko nors judėti.
Tarp jūsų mokslinio tyrinėjimo sričių – dirbtinis intelektas švietime. Kodėl juo domitės ir kodėl vertą jį tyrinėti?
Generatyviniai dirbtinio intelekto modeliai sukėlė didelį visuomenės ažiotažą. Mokyklos sulaukia daygybės „EdTech“ – edukacinių technologinių pasiūlymų įsigyti jų produktus.
Neseniai atliktas Anglijos universiteto tyrimas atskleidė, kad dirbtinio intelekto labiausiai paveiktini yra mokytojai ir dėstytojai. DI, kuris veikia kaip privatus mentorius, gali individualizuoti ugdymą, tačiau keičia mokytojo ir mokinio santykius.
Švedijos mokslininkai atliko eksperimentą – dėstytojai turėjo atskirti DI sugeneruotus rašto darbus nuo studentų rašytų darbų. Tačiau jie to padaryti nesugebėjo. Gerai įvertinti studentų darbai buvo nuvertinti dėl įtarimo, kad jie yra per geri, kad būtų parašyti studentų. Šis reiškinys kelia nepasitikėjimą tarp dėstytojų ir studentų, net jei DI tiesiogiai nenaudojamas.
Ar yra teigiamų dirbtinio intelekto pritaikymo ugdyme aspektų?
Oksfordo universitetas 2023 m. aprašė eksperimentą Ganoje – vaikai po matematikos pamokos galėjo pusvalandį susirašinėti su pokalbių robotu. Eksperimento rezultatai parodė, kad du pusvalandžiai susirašinėjimo apie matematiką per savaitę pridėjo prie vaikų pasiekimų apie vienerius papildomus mokslo metus, be to, jie geriau išlaikė matematikos testus. Tiesa, tyrimas vyko Ganoje, Afrikoje, tad nebūtinai šis eksperimentas gali būti perkeltas į kitų kultūrų kontekstą. Kadangi šios programos kaina palyginti yra maža, o jos potencialas yra aiškiai matomas, yra tikimybė, kad valstybės norės integruoti DI į mokyklas.
Kitas tyrimas susijęs su dirbtinio intelekto ir kultūros santykiu. Ar DI yra ir ar gali būti neutralus? Pavyzdžiui, ką DI turėtų atsakyti mokiniui į klausimus apie abortą, Dievą, patriotizmą ar LGBT teises? Atsakymai priklauso nuo kultūros ir pasaulėžiūros. Ar valstybė turi tai kontroliuoti? Ypač mokyklose, kur mokytojai gali turėti skirtingas pažiūras. Dabartinis „ChatGPT“ atsakydamas į klausimus remiasi Vakarų, o tiksliau – Suomijos, kultūra, tačiau Lietuvoje tam tikros nuostatos gali skirtis.
Tyrimai atskleidžia, kad daugiau nei 60 proc. mokinių namų darbus atlieka naudodamiesi dirbtiniu intelektu, kuris, kaip minėjau, yra „suomiškas“. Taigi kyla klausimas, kas turi nuspręsti, kokią pasaulėžiūrą DI reikėtų turėti. Ar tai turi nuspręsti tėvai, mokyklos, ar valstybė? Stabdyti procesus jau per vėlu – žala, o galbūt kaip tik nauda, jau padaryta. Tokius įdomius, švietimo laukui ypač svarbius klausimus tyrinėja edukologai.
Su kuo konkrečiai susiję jūsų tyrimai plačioje dirbtinio intelekto temų jūroje?
Kaip dėstytojas esu praktikos vadovas, gyvai stebiu būsimų mokytojų pamokas, o kartais vertinu studentų atsiųstus videoįrašus ir pildau protokolą. Po to kartu su studentais aptariame įvairius pamokos aspektus.
Ar DI gali stebėdamas mokytojo pamoką įvertinti jos elementus? Pavyzdžiui, transkriptuoti pamokas ir jas analizuoti, suteikti grįžtamąjį ryšį apie tradicinę didaktiką arba konstruktyvistinę pedagoginę paradigmą. Jis galėtų įvertinti, ar mokytojas dominuoja pamokoje, ar leidžia mokiniams daugiau kalbėti. Yra skirtingų požiūrių, kaip turėtų atrodyti pamoka, tai priklauso ir nuo klasės. Jeigu mokinių motyvacija ir pasiekimai žemi, dažniau reikia dominuojančio mokytojo, kad juos vestų. Jeigu mokiniai pažangūs, galima suteikti jiems daugiau savarankiškumo, tuomet pagal socialinio konstruktyvizmo filosofiją mokiniai patys konstruoja žinias.
Mokyklų direktoriai pasakoja, kad mokytojams jau siūloma nemažai paslaugų, palengvinančių jų darbą. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas gali taisyti mokinių rašto darbus. Tai leistų mokytojams daugiau laiko skirti bendravimui su mokiniais. Tačiau kai kurie pedagogai pabrėžia, kad rašinių taisymas yra svarbi mokytojo ir mokinio santykių dalis, leidžianti geriau suprasti mokinį ir prisitaikyti prie jo poreikių. Automatizavus šį procesą, pedagogikoje gali sumažėti žmogiškojo ryšio ir asmeninio supratimo svarba. Todėl reikia nuspręsti, ar ugdymas turi orientuotis tik į darbo rinką, ar į visapusišką žmogaus ugdymą. Mokytojai turi aktyviai įsitraukti į šią diskusiją, remdamiesi savo pedagoginėmis žiniomis ir patirtimi.
„Youtube“ platformoje sukūrėte savo paskyrą „EDU Papers“, kurioje keliate su DI pagalba sugeneruotus filmukus – neilgas paskaitas apie ugdymą, pristatomas jūsų avataras (https://www.youtube.com/@EDUPapers/featured). Kaip sumanėte šį projektą?
Kartais vakarais pavargęs „dumskrolindamas“ – be tikslo naršydamas socialiniuose tinkluose – pastebėdavau įvairius užsienio apžvalgininkų mokslo populiarinimo įrašus apie naujausius mokslinius straipsnius apie inžineriją, kvantinę fiziką ir pan. Tačiau niekada nepamatydavau edukologinio turinio, kuris būtų įdomus man kaip dėstytojui ir buvusiam mokytojui, edukologui. Pagalvojau, kad tai ir galėtų būti niša, nes tokių kaip aš, laukiančių tokio tipo turinio, gali būti daugiau. Nuolat skaitau naujausius mokslinius straipsnius „education“, „critical theory“, „STEAM education“, „posthumanism theory“, „ChatGPT“, „AI“ ir pan. Šių straipsnių pagrindu rengiu medžiagą studentams, kurią paskaitos metu nagrinėjame.
Naudojant dirbtinį intelektą, galima kurti turinį greitai ir profesionaliai. Pavyzdžiui, sukurti savo sintetinės vaizdakaitos (deepfake) avatarą, kuris pristatytų straipsnį be papildomų išteklių. Tai man leidžia derinti intensyvią dienotvarkę ir turinio kūrimą. Turiu daug idėjų ir straipsnių, belieka rasti laiko generuoti šį turinį platesnei auditorijai
Smalsu, kaip vyksta įrašų su DI pagalba sukūrimas?
Daugiausia laiko užtrunka parašyti gerą scenarijų. Mano klonas jį perskaito puikiai, bet jam reikia tiksliai nurodyti akcentus ir įdomias vietas. Dažnai nesutinku su DI nuomone, kurie straipsnio aspektai įdomiausi, tad būtent scenarijaus rašymas nėra greitas – užima visą dieną. DI generuoja-adaptuoja turinį, bet man tenka jį vedžioti už rankos.
Esate minėjęs, kad pedagoginis išsilavinimas padeda ir dirbtinį intelektą įkalbėti padaryti tai, ko iš jo norite.
Pastaruoju metu dirbtinio intelekto generatyvinių modelių pažanga susijusi ne su „geležies“ – kompiuterių pajėgumo didinimu, bet su užklausų inžinerija (angl. prompt engineering), kuri remiasi baziniais pedagoginiais principais. Svarbu mokėti jo tinkamai paklausti, pavyzdžiui, užuot klausus „Kiek bus du plius du?“, klausimą formuluoti taip: „Vienas plius vienas yra du, kiek bus du plius du?“, nes yra didesnė tikimybė, kad DI atsakys teisingiau, jeigu pateiksite pavyzdį ir detaliai apibūdinsite procesą, kaip jis turi „prieiti“ iki atsakymo. Tai primena mokytojo darbą – užuominomis, palyginimais, raginimu mąstyti garsiai ir žingsnis po žingsnio pasakoti prieinama prie atsakymo. Pedagoginiai metodai, kaip pateikti pavyzdžius ar skatinti diskusiją, padeda ir dirbant su DI, didinant tikimybę gauti teisingą atsakymą.
Kuo dabartiniam jaunimui gali būti patraukli edukologija? Kam siūlytumėte šias studijas?
Švietimas yra galingas indoktrinavimo įrankis, ideologinis užtaisas jame yra visada, nors, kaip sako filosofas Slavojus Žižekas, stipriausia ir geriausia ideologija yra ta, kurios tu nepastebi. Ar mokytojai pastebi, kiek mūsų ugdyme, kalbėjime dar likę autoritariniam mąstymui palankių prielaidų? Ar mokytojai turėtų tam priešintis? Ar turėtų pastebėti, kiek ugdymas, švietimas, kaip visuomenės vystymosi pamatas, įgalina tam tikrus visuomenės modelius?
Ugdyme slypi potencialas keisti visuomenę, švietimas formuoja idealios visuomenės viziją, o mokytojai ją kuria, vedami nuojautos ar pašaukimo. Edukologijos studijos suteikia teorinį pagrindą analizuoti skirtingas švietimo paradigmas.
Vienoje spektro pusėje mes matome eksploatuojamą gamtą, žmones, galios vertikalę ir asimetriškus galios santykius, kitoje – demokratiją, įtrauktį, įvairovę. Netgi tokie dalykai kaip mokinių susodinimas klasėje ar reakcija į jų kritiką formuoja jų požiūrį į visuomenę. Tai, kokiais metodais dirba mokytojas, gali vėliau turėti poveikį mokinių politinėms pažiūroms. Kiekviename mokytojuje glūdi stiprus, net revoliucingas užtaisas.
Kitas aspektas: žmonės, kurie nori dirbti su raketomis, NASA ir pan., turi baigti ketverių metų inžinerijos studijas, trejus metus tobulinti kvalifikaciją ir penkerius metus stebėti ir stažuotis – raketos yra labai sudėtingos. Tačiau vaikas yra gerokai sudėtingesnis nei raketa. Magistrantūros studijos mokytojams turėtų būti privalomos. Leisti dirbti su vaikais be pakankamo išsilavinimo yra trumparegiška. Vaikas yra superkompleksiškas. Jis nuolat auga, vystosi konkrečiame kontekste. Mokytojas turi suvokti tą kontekstą, bandyti identifikuoti, kas vyksta ir kaip padėti mokiniui eiti maksimalaus savo potencialo įgyvendinimo keliu.
Ar turite šviesių prisiminimų iš mokyklos laikų?
Be abejo, kiekvienas jų turi! Prisimenu mokytojus, kurie mane įkvėpė. Pirmiausia – auklėtoją, istorijos mokytoją Eleną Bičkauskienę, kuri jau prieš 20 metų, kai buvau mokinys, taikė inovatyvius metodus, tokius kaip interviu su giminaičiais rašant apie partizanus. Mokytoja skiepijo kritinį mąstymą, skatino nebijoti skirtingų nuomonių ir kartu jautriai pastebėdavo visus mokinius: kiek kartų ji mane vežė į olimpiadas, o kiek jos sentencijų ir tezių esu užsirašęs, jos iki šiol mane lydi. Kartais stebiuosi, kad žmonės nežino bazinių istorinių faktų ar politikų naudojamų išorinių grėsmių vidinėms problemoms nukreipti. Man apie tai istorijos mokytoja E. Bičkauskienė pasakojo. Tuos dalykus pradėjau reflektuoti vėliau, bet ką mokytojai įskiepija, kokias sėklas pasėja, visa tai gyvenime sudygsta ir sugrįžta kaip aidas. Nuoširdžiai dėkoju mokytojai, kuri iki šiol profesionaliai rengia mokinius.
Kalbino Beata Baublinskienė, VU Filosofijos fakultetas.
Komentarų nėra. Būk pirmas!