Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) Ugdymo mokslų instituto docentė Irena Stonkuvienė sako skeptiškai žiūrinti į kalbėjimą apie kartų skirtumus ir priduria nemananti, kad šiuolaikiniai vaikai kardinaliai skiriasi nuo ankstesnių kartų. Anot edukologės, viešojoje erdvėje besipiktinantys jaunąja karta pamiršta, kad tai – jų pačių auginami ir auklėjami vaikai.
Esate edukologė, bet nemažai nuveikėte ir etnologijos srityje – tyrinėjate kultūrinės tapatybės raidą, mokyklos kultūrą. Ką tyrimai sako apie jaunąją kartą?
Kalbant apie kultūros studijas, vienas iš anuometinės VU FsF Edukologijos katedros vykdytų projektų, skirtas kultūriniam perdavimui tarp kartų, davė labai daug atsakymų. Labai mėgstame postringauti apie kartų skirtumus, jaunesnę kartą numenkindami ir pabrėždami, kad ji yra kitokia, prastesnė nei vyresnieji. Tiesą sakant, tai senas kaip pasaulis dalykas, net neabejoju, kad ir pirmykštėje bendruomenėje kur nors prie laužo buvo aimanuojama ir pasakojamos šiurpės apie dabartinį jaunimą ir šiuolaikinę kartą. Tačiau atliktas tyrimas parodė, kad mūsų jaunimas yra be galo puikus.
Tyrime dalyvavo mokinė (-ys), jos (jo) motina arba tėvas, senelė arba senelis, mokytoja (-as) ar auklėtoja (-as). Išryškėjo labai įdomūs dalykai, kuriuos patvirtino ir kiti tyrimai. Pavyzdžiui, mes klausėme, kaip tiriamieji apibūdintų lietuvį, nes į savo studiją įtraukėme ir tautinės tapatybės aspektą. Tėvai – mano kartos žmonės, beje, visi lietuvių tautybės – sakė, kad „jie, lietuviai, yra pavydūs“, „jie, lietuviai, yra tinginiai“, „jie, lietuviai, nemandagūs“ ir pan. Visada vartodavo įvardį „jie“.
Jaunesnioji karta turėjo kur kas daugiau optimizmo, pasakojo, kokie mes esame šaunūs, darbštūs, protingi, svetingi. Viešojoje erdvėje nuolat kalbama, kad jaunoji karta negerbia tradicijų, nemėgsta etnokultūrinių dalykų ir pan. Tačiau paklausus, kokį dalyką pasirinktų studijuoti – etnokultūrą ar anglų kalbą, daugelis vaikų rinkosi etnokultūrą, nors dauguma tėvų, senelių ir mokytojų jiems patarė studijuoti anglų kalbą. Tai savaime nėra blogai, tačiau tuomet nereikėtų verkti ir rautis plaukų dėl to, kad jaunoji karta esą negerbia tradicijų.
Kokius įžvelgiate kartų skirtumus mokykloje?
Šiek tiek skeptiškai žvelgiu į kalbėjimą apie kartų skirtumus. Galbūt būsiu nepopuliari, bet man nepriimtinos įvairiausios kartų teorijos, dėliojančios žmones į lentynėles – X, Y, Z kartas – ir pateikiančios supaprastintus atsakymus. Vienu metu mokyklose buvo rodomas filmukas, kuriame aiškinta, kad vyresniems žmonėms svarbūs tik jų anūkų pasiekimai, X (mano) kartai – tik seksas ir rokenrolas, o Z kartai – tik kompiuteriai. Savaime suprantama, kad Z kartai, kuri neturi anūkų, jie ir negali rūpėti. Kita vertus, pamirštama, kad šis skirstymas atėjęs daugiausia iš Jungtinių Amerikos Valstijų, bet mes su savo posovietine patirtimi gyvename visai kituose kontekstuose. Pagal populiarų Marco Prensky skirstymą į „skaitmeninius čiabuvius“ ir „skaitmeninius imigrantus“ visi po 1995 m. jau gimė su planšete ar kompiuteriu rankoje. Tačiau Lietuvoje tuo metu planšetės dar nebuvo paplitusios.
Supaprastinti aiškinimai nėra visiškai pagrįsti. Netikiu, kad žmogus subręsta vaikystėje ir daugiau nesikeičia. Technologijos, socialiniai tinklai, dirbtinis intelektas turi įtakos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Brėžti kartas ir keikti jaunąją kartą yra gana populiaru. Ne taip seniai po kurio nors portalo publikuotu straipsniu apie baisų trimetį arba siaubingus paauglius pasipildavo tūkstančiai komentarų – visi rasdavo, kuo pasipiktinti, užmiršę vieną paprastą dalyką – kad tai yra mūsų vaikai ir mūsų auklėjimo rezultatas. Nemanau, kad šiuolaikiniai vaikai yra kardinaliai kitokie ar kad jiems reikia visiškai kitų dalykų. Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, ryšys su mokytoju yra toks pat aktualus dabartiniams vaikams ir jaunimui, kaip ir anksčiau.
Ugdymo moksluose darbuojatės ne pirmą dešimtmetį. Kaip atsidūrėte šioje srityje?
Yra teisingas pasakojimas ir yra tikrasis pasakojimas. Teisingas pasakojimas būtų, kad nuo vaikystės svajojau tapti mokytoja. Iš tiesų nesvajojau, bet mano aplinkoje buvo Mokytojų, su kuriais norėjau tapatintis. Mano mylimiausia teta Teresytė buvo matematikos mokytoja, vėliau turėjau puikią auklėtoją Violetą Žebrauskienę, kuri šiuo metu, ko gero, yra viena iš garsesnių mokytojų Lietuvoje. Mes buvome jos pirmieji auklėtiniai. Nesu tikra, kad auklėtoja mane išmokė taisyklingai kirčiuoti, tačiau V. Žebrauskienės santykis su jos mokiniais buvo nuostabus. Iš laiko perspektyvos stebiuosi, kaip ji mus, eidavusius net pas ją į namus, pakentė. Ištverti tokią įkyrią meilę gali ne kiekvienas.
Vis dėlto į universitetą įstojau studijuoti istorijos. Antrame kurse mūsų klausė, kas norėtų būti mokytojais. Kurse mokėsi daugiau nei 70 žmonių, o norinčių atsirado gal du – dar du sakė, kad mokytojais būtų iš bėdos. Tai tikrai nebuvo tas metas, kai visi veržėsi į pedagogines studijas.
Kada vyko jūsų minimi įvykiai?
Tai buvo posovietinis metas – stojau 1992 m. Ilgainiui studijuojant istoriją paaiškėjo, kad politinė, karų istorija – kurią valandą kuris pulkas Žalgirio mūšyje kuria kryptimi pažengė – man nėra tiek įdomu, kiek tai, kas egzistuoja kultūriniame lauke. Kai atėjo laikas rinktis specializaciją, pasirinkau etnologijos, dabar sakytumėme, kultūrinės antropologijos, studijas. Mums dėstė Lietuvoje ir pasaulyje garsūs profesoriai: profesorė Angelė Vyšniauskaitė, profesorius Norbertas Vėlius, ką tik iš JAV atvykęs profesorius Vytautas Kavolis. Dėl šių žmonių studijų kokybė buvo labai aukšta. Be to, Venantas Mačiekus mums dėstė paprotinę teisę ir aš pas jį pasirinkau rašyti kursinį darbą apie mirties bausmes.
Kuo tai susiję su ugdymu? Nagrinėjant statutus paaiškėjo, kad bene žiauriausia bausmė būdavo skiriama už tėvažudystę (o už vaikžudystę dažniausiai jokios bausmės, išskyrus dvasinę atgailą, nebuvo ar ji buvo labai nedidelė). Man pasidarė įdomu, kaip išsivysto tokie santykiai, kad vaikai nužudo tėvus arba tėvai atsikrato vaikų. Teisės, kuri nagrinėja ribinius atvejus, neužteko. Supratimas, kaip iki jų prieinama, yra iš auklėjimo, ugdymo srities – vadinamosios vaikystės patirties. Šių patirčių tyrinėjimas man tapo vienu įdomiausių dalykų. Beje, tuo metu nei vaikystės, nei jaunystės patirtimis Lietuvos etnologijoje nebuvo per daug domimasi.
Rašant darbą paaiškėjo, kad apie objektą – auklėjimą, ugdymą – reikėtų sužinoti šiek tiek daugiau. O tuo metu Istorijos fakultete dėstyti pradėjo profesorius Rimantas Želvys. Mane patraukė galbūt ne tiek tai, ką jis dėstė (sociologija), o tai, kaip jis dėstė. Greta dėstytojų, kurie labai rimtai iš popierėlio skaitydavo paskaitas, jis buvo visiškai kitoks. Jis laisvai kalbėjo, su studentais elgėsi kaip su lygiais ir mums tai buvo „vau“. Tai buvo momentas, kai pagalvojau apie edukologijos studijas, nes kaip tik tais metais man baigus bakalauro pakopą buvo renkamas pirmasis edukologijos magistrantų kursas. Įstojau ir į etnologiją, ir į edukologiją, bet ilgainiui pasilikau prie edukologijos dėl sutiktų žmonių.
Kai mūsų – pirmųjų edukologų – klausė, kuo mes būsime, „kai užaugsime“, iš pradžių sakydavome, kad edukologija – tai tas pats, kas pedagogika. Mus nulydėdavo žvilgsnis su gailesčiu. Tuomet įsigudrinome sakyti, kad tai lyg švietimo vadyba. Reakcija būdavo „oho“, nes kuriantis kapitalizmui vadyba buvo itin vertinama. O iš tikrųjų edukologija yra gerokai plačiau ir už pedagogiką, ir už švietimo vadybą.
Magistro darbą ir disertaciją rašiau apie vaikų ugdymą Lietuvos kaimo bendruomenėje. Patyriau tam tikrą tapatybės krizę, būdama tarp edukologijos ir etnologijos. Tarpdiscipliniškumo grožis ir kančia yra ta, kad tą patį dalyką gali pamatyti iš skirtingų perspektyvų, bet pasirinkti, kas gi tu esi iš tikrųjų, užtrunka laiko. Dabar nesidrovėdama galiu sakyti, kad esu plataus profilio edukologė, kuriai kultūros studijos suteikė labai daug.
Be to, viena iš mano edukologijoje sutiktų asmenybių buvo docentė Giedrė Purvaneckienė. Ji buvo ne šiaip dėstytoja, bet – taip ją ir vadinu – dvasios motina, atvedusi mane į lyčių studijų, feminizmo lauką, iš kurio iki šiol nepasitraukiu.
Domitės ir lyčių studijomis?
Mano minėta G. Purvaneckienė parodė, kad lyčių studijos nėra tik postringavimas apie feminizmą, moterų seserystę ir viršenybę vyro atžvilgiu, kaip kartais galima suprasti. Tai yra apie vyrų ir moterų lygybę – lyčių studijos nėra tik moterų studijos. Šioje srityje bendradarbiauju su nevyriausybine organizacija Moterų informacijos centru, kuris labai daug dirba smurto srityje. Naujausi mūsų tyrimai susiję su smurtu jaunimo romantiniuose santykiuose.
Visa, ką ištiriu, įnešu ir į savo dėstomus kursus. Turime kursą „Lytis ir ugdymas“. Jis išaugęs iš G. Purvaneckienės kurso „Šeimos edukologija“, bet smarkiai prasiplėtė, nes lyčių santykiai vyksta ne tik šeimoje. Lyčių studijas į edukologijos lauką viena pirmųjų, o gal net ir pirmoji Lietuvoje atvedė VU FsF veikusi Edukologijos katedra dar tada, kai apie tai ne tik nebuvo madinga kalbėti, bet atrodė, kad tai – ne vietoje ir ne laiku. O išaiškėjo, kad buvo ir vietoje, ir laiku.
Kuo šiuo metu labiausiai domitės? Kas yra ant jūsų darbo stalo?
Profesorius R. Želvys sakytų, kad betvarkė. O kalbant rimtai, dabartinis mano tyrimų ir dėstymo laukas yra pedagogikos istorija. Nors kadaise disertacijoje atsižegnojau nuo bet kokių sąsajų su istoriniais aspektais, atsitiko taip, kad įstojau į Baltijos pedagogikos istorijos asociaciją ir pamačiau, kad pedagogikos istorija nėra tik pasakojimai apie „mirusius baltuosius vyrus“, J. F. Herbarto, J. H. Pestalozzi ir J.–J. Rousseau idėjos ar švietimo institucijų istorija.
Mane labiausiai domina nesenas sovietinis laikotarpis, su kuriuo Lietuvos švietimo ir ugdymo istorijoje dar dirbama pernelyg mažai. Galbūt net vengta jį tyrinėti, bijant atrasti nepatogių dalykų – apie kokio nors garbaus profesoriaus darbus ateizmo srityje ir pan. Ypač dabartiniame politiniame kontekste šitą lauką tyrinėti yra ir įdomu, ir nesmagu, nes matai, kad kai kurie dalykai, kuriuos manėme palikę praeityje, pavyzdžiui, karinis rengimas, įvairūs maršai ir demaršai, atsikartoja ir vyksta visai šalia. Tai ir Rusija su labai militarizuotu ugdymu ir istorijos iškraipymu švietime, ir Baltarusija, kurioje galima matyti labai keistų religijos, komunistinio auklėjimo ir sovietinės nostalgijos samplaikų. Pavyzdžiui, mūsų jau pamiršti jaunieji pionieriai duoda priesaiką cerkvėje.
Mums tai atrodo absurdas, bet reikia suvokti, kad nesame tiek toli pažengę, kad būtume visiškai apsaugoti nuo viso to. Pozicija, kad „tai mūsų neliečia“, „tai jau nebe mūsų“ gali atsigręžti ir kitu galu. Tai nereiškia, kad ir pas mus sugrįš tokia praeitis. Manyčiau, kad jau esame kitoje kultūrinėje ir politinėje erdvėje, tačiau apsimesti, kad to nebuvo ir esame visiškai kitokie, gali būti kenksminga. Galų gale, propagandos mechanizmų išmanymas gali padėti jai atsispirti. O kai kuriais atvejais, žiūrint į mūsų švietimo politiką ir kai kuriuos šūkius, jie labai primena tai, ką jau patyrėme praeityje. Pavyzdžiui, pasigirstančios kalbos, kad verslui reikalaujant universitetai privalo rengti specialistus, labai primena 1962 m. šūkį apie aukštųjų mokyklų uždavinius ir liaudies ūkio poreikius. Tai paneigia pačią universiteto misiją rengti plataus išsilavinimo žmones.
Esate dalyvavusi ne viename virsme, kurį patyrė dabartinis Ugdymo mokslų institutas. 2018 m. jis buvo įsteigtas ligtolinės VU Filosofijos fakultete veikusios Edukologijos katedros pagrindu, kuri po Nepriklausomybės atgavimo buvo performuota iš iki tol keletą dešimtmečių gyvavusios Pedagogikos katedros. Kaip vyko šie virsmai? Ką jie suteikė?
Apie Pedagogikos katedros tapsmą Edukologijos katedra po Nepriklausomybės atgavimo pasakojama daug mitų. Štai vienas jų: terminą „edukologija“ pasiūlė profesorius Leonas Jovaiša dėl paprastos priežasties. Viena vertus, pedagogikos laukas labai smarkiai plėtėsi ir tai jau nebebuvo mokslas vien tik apie vaikų ugdymą. Kita vertus, sąvoka „pedagogika“ tuo metu neturėjo gero vardo, sklido ne visai pagrįsti gandai, kad tai – tik marksizmo-leninizmo kurso dėstymas ir pan., kas nebuvo tiesa. Be to, į pavadinimą įtraukiant žodį „logos“ buvo siekiama pabrėžti, kad tai yra ir mokslas, ne tik „menas“, ugdymo praktika.
Kai Edukologijos katedra 2018 m. virto institutu, jau buvau šito proceso – nežinau, kaip jį pavadinti, „mėsmale“ ar „sūkuriu“ – epicentre, nes tapau jo pirmąja direktore. Tuo metu vyko Vilniaus universiteto administracinė reforma, kai katedros ir centrai jungėsi į institutus. Lygiagrečiai ugdymo lauke vyko pokyčiai nacionaliniu lygmeniu. Byrėjo ir jungėsi universitetai, Lietuvos edukologijos universitetas buvo uždarytas ir didžioji jo dalis prisijungė prie Vytauto Didžiojo universiteto. Tačiau dalis, sakyčiau, geriausių žmonių atėjo į Vilniaus universitetą – mūsų Ugdymo mokslo institutą.
Vėliau buvo jungiamasi su Šiaulių universitetu ir mezgamas bendradarbiavimas su VU Šiaulių akademija. Permainos kai ką nusinešė – praradome artimos grupės ryšius (Edukologijos katedrą sudarė šeši etatai, Ugdymo mokslų institutas gerokai išaugo), bet labai daug ką ir atnešė, praturtino, išplėtė mūsų studijų laukus. Pas mus sugrįžo pedagoginės studijos, tačiau teko pakovoti, kad edukologija vėl nesusiaurėtų tik iki pedagogikos lauko. Tokios sritys kaip ugdymo ir švietimo istorija, ugdymo filosofija, švietimo politika, švietimo teisė ir pan. nėra tik aptarnaujančios pedagogiką – tai savarankiškos ir reikalingos Lietuvai ugdymo mokslų šakos. Mokytojų rengimas irgi yra be galo svarbus, bet tai nėra vienintelis dalykas, kuris turėtų rūpėti edukologams.
Kaip apibrėžtumėte, kuo VU FsF veikiantis Ugdymo mokslų institutas išsiskiria iš kitų aukštųjų Lietuvos mokyklų, rengiančių pedagogus?
Galime ironizuoti, kad Vilniaus universitetas vien jau dėl to, kad įkurtas 1579 m. ir yra seniausias Lietuvoje, yra puikus ir nuostabus. Pati aplinka byloja, kad taip iš tiesų ir yra. Buvimas FsF ir viso VU dalimi mums duoda didžiulę atramą ir suteikia oraus žinojimo, kad mes turime ką pasakyti Lietuvai. Bendradarbiavimas tarp VU fakultetų ir institutų taip pat labai praturtina mūsų aprėpiamą ugdymo lauką.
Kam siūlytumėte rinktis studijas VU FsF Ugdymo mokslų institute?
Kalbant apie pedagogikos studijas, turbūt derėtų pradėti nuo pašaukimo, bet bėda ta, kad aš nelabai tikiu pašaukimu. Neatmetu, kad toks dalykas iš tikrųjų egzistuoja, tačiau pedagogikos istorijos studijos rodo, kad būti mokytoju yra amatas. Tai labai sunkus amatas, bet jeigu esi geras amatininkas – Meistras, būsi gerbiamas nepriklausomai nuo laikotarpio.
Kita priežastis, kodėl netikiu pašaukimu, yra ta, kad kalbėjimas apie pašaukimą gali būti kaip tam tikra manipuliacijos priemonė: maždaug – alkanas, basas giesmes giedok, giedodamas dar pamokas pravesk, darbus ištaisyk ir kokią nors socialinę veiklą įvykdyk. Tuo manipuliuojama dabar, taip buvo ir praeityje, tarkime, tarpukario Lietuvoje ar sovietmečiu, kai mokytojas neva iš pašaukimo turėdavo atlikti daugybę funkcijų.
Turėtume suvokti, kad mokytojo profesija nėra prievolė iki gyvos galvos ar bausmė. Tai viena dinamiškiausių profesijų, kuri leidžia augti, neužkerpėti, kurti – abejoju, ar įsivaizduočiau kitą tokią profesiją. Galbūt konkrečios mokyklos kultūra apkarpo sparnus jaunam žmogui, jeigu jis pakliūva ne į tą terpę, kur jo kūrybiškumui palanku skleistis. Tačiau grįšiu prie savo minčių apie VU – čia mes sugebame išugdyti tuos, kurie turi lankstų, bet tvirtą stuburą, turi orumą ir gebėjimą ne tik prisitaikyti prie situacijos, bet ir tą situaciją keisti. Todėl į edukologiją arba konkrečiai į pedagogiką siūlau ateiti tiems, kurie nori ne paruoštų instrukcijų ir atsakymų, bet yra pasiruošę kurti ateitį ir matyti vaiką kaip žmogų ir asmenybę, o ne jo kartą, lytį, socialinį sluoksnį ar šukuosenos stilių. Manyčiau, kad šitose studijose jie ras palankią terpę skleistis kūrybiškumui, atvirumui, gebėjimui kelti kartais nepatogius klausimus, ieškoti nebūtinai patogių atsakymų ir lengviausių kelių.
Komentarų nėra. Būk pirmas!