Mokymosi procesas šiandien neapsiriboja švietimo ir ugdymo įstaigomis, bet tęsiasi visą gyvenimą. Į įgūdžių tobulinimą darbe, be profesinių žinių ir naujų kalbų, vis dažniau įtraukiamos ir modernios informacinės technologijos. Skaitmeninių technologijų nulemtas virsmas ugdymą tarytum apvertė aukštyn kojomis: vaikai moko tėvus ir senelius naudotis išmaniaisiais įrenginiais, pataria, kaip kur ką nusipirkti ar keliauti. Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto mokslininkė prof. Valentina Dagienė pabrėžia, kad ateityje turėsime ne tik nuolat tobulinti profesinius įgūdžius, bet ir mokytis gyventi tausodami gamtą, aplinką ir būti tolerantiškesni vieni kitiems.
Ateityje mokysimės vis daugiau
Prof. V. Dagienės teigimu, tiek mokymas, tiek mokymasis yra vienos iš svarbiausių žmogaus gyvenimo veiklų, kurios reikalingos kiekvienam, su jomis susiduriame kasdien. Tad ir ugdymo mokslas, edukologija, pirmiausia turi formuoti universalius principus, strategijas geresniam visuomenės švietimui.
„Esminės edukologijos žinios, praktiniai metodai turi būti lengvai pasiekiami kiekvienam. Vadinasi, turi vykti transformacija – ir naudojant skaitmenines technologines priemones, ir adaptuojant turinį. Pagrindinis dalykas yra išlaikyti pusiausvyrą tarp technologijų ir žmogaus kaip asmenybės raidos. Technologiniais įrankiais naudojamės nuolatos, praturtiname veiklas, jie padeda įveikti rutininius darbus, bet turime mokytis gyventi, džiaugtis, kurti drauge. Spartėjant gyvenimo tempui jauniems žmonėms darosi vis sunkiau atrasti save, nepasiklysti tarp „technologinių blizgučių“ – to turime mokyti ir mokytis“, – pabrėžia profesorė.
Norėdami išlikti konkurencingi darbo rinkoje ir spėti paskui vis naujas technologijas – privalome nuolat mokytis. Anot profesorės, kai kalbame apie „mokymąsi visą gyvenimą“, kartais klaidingai suprantame šį teiginį, priskirdami jam tik formalųjį ugdymą.
„Trečiojo amžiaus universitetai ir suaugusiųjų kursai yra tik nedidelė mokymosi proceso dalis. Mokomės vis daugiau ir ateityje visi mokysimės kasdien. Jau dabar visi vos ne kasdien išmokstame naujų dalykų naudodami išmaniuosius telefonus, naršydami internete, atlikdami buities darbus. Tėvai ir seneliai žinių apie technologijas semiasi iš vaikų ar anūkų ir tai vyksta natūraliai ir nuolatos“, – pasakoja mokslininkė.
Mokytojo prestižas pirmiausia priklauso nuo jų pačių požiūrio
Paklausta apie švietimo reformą mūsų šalyje, prof. V. Dagienė pažymi, kad švietimo reformos vyksta nuolat ir visose šalyse, nes gyvenimas keičiasi ir, natūralu, visi norime geresnio, kokybiškesnio švietimo. Bet švietimas yra nuolatinis ir ilgas procesas, tad šių reformų rezultatus pamatome tik po dešimtmečio.
„Švietimo reformų dokumentai tampa impulsu keisti situaciją, bet reikia suprasti, kad pagrindinis ugdymo darbas vyksta klasėse ir auditorijose, o ne ministerijų kabinetuose. Tad norėdami ką nors pakeisti švietimo sektoriuje, būtent į švietimo ir mokslo įstaigas turėtume pirmiausia kreipti žvilgsnį, kalbėtis su mokytojais ir dėstytojais“, – teigia ji.
Visi sutiksime, kad edukologijos procese pagrindinis vaidmuo tenka mokytojams. Netylant kalboms apie šios specialybės tapimą prestižine, prof. V. Dagienė pabrėžia, kad patys pedagogai ją turėtų daryti prestižinę. Žinoma, edukologijos mokslininkai galėtų talkinti mokydami būsimus ir esamus mokytojus didžiuotis savo specialybe, gebėti įžvelgti ir pabrėžti teigiamus dalykus, įveikti stresą ir neigiamybes.
Prof. V. Dagienė vieši vienoje iš Japonijos mokyklų. Asmeninio archyvo nuotr.
„Jau kelerius metus kalbame apie mokytojo prestižą, tarytum kažkas iš šalies turėtų jį atnešti ir pateikti. Jei patys pedagogai džiaugiasi mokydami, jei apie ugdymo procesą kalba su džiugesio liepsnelėmis akyse – tai ir yra prestižas. Profesijos gerbimas prasideda nuo mūsų pačių. Aš didžiuojuosi, kad galiu mokyti, kad mokau ir trokštu mokytis pati“, – sako profesorė.
Kiekviena mokykla neabejotinai turi mokytojų, kurie vienomis ar kitomis veiklomis yra gerieji pavyzdžiai kitiems. Profesorė skatina pirmiausia mokytis iš jų ir toli nesižvalgyti.
„Kiekvienoje mokykloje rasime mokytojų, kurie sugeba perteikti dalyko žinias ir išmokyti vaikus geriau nei kiti, tad pirmiausia siūlyčiau į juos ir remtis. Esame vis dažniau skatinami semtis gerųjų patirčių iš Skandinavijos šalių, bet ar tikrai esame tokie kultūriškai artimi, kad galėtume šias patirtis tinkamai pritaikyti? Žinoma, visuomet reikia domėtis, ką ir kaip daro artimesni ar tolimesni kaimynai, tačiau veikti reikia savo galva“, – sako profesorė.
Prof. V. Dagienė pažymi, kad jau rengdami mokytojus turime pirmiausia motyvuoti juos, o jie savo ruožtu motyvuotų ir mokinius.
„Tenka pripažinti, kad mokymosi mokykloje mechanizmas yra iš tiesų „konvejerinis“: temos kartojasi, tikimasi panašių rezultatų, tik kopiant aukščiau mokomasi giliau. Bet šiame rutininiame procese turi atsirasti netikėtumo, įdomumo elementų: projektinės veiklos, praktiniai bandymai, žaidimai, galvosūkiai, kurie skatintų vaikų smalsumą, o už juos jau yra atsakingi mokytojai“, – teigia mokslininkė.
Atvirosios mokymosi priemonės įgauna vis didesnį pagreitį
Informacinių technologijų žinios ir metodai sėkmingai integruojami į kitas sritis ir veiklas. Jau ne tik kompiuteriai ar mobilieji telefonai, bet ir dirbtinis intelektas, ir neuroniniai tinklai yra mūsų kasdien naudojamų daiktų ar atliekamų veiklų sudedamosios dalys.
„Labai daug pažangių informacinių technologijų sprendimų matome medicinos srityje. Ypač prisidedama tobulinant ligų diagnostiką. Labai tikiuosi, kad ir kasdienėje mokytojo veikloje ateityje matysime vis daugiau naujų vertinimo metodų ir naujų mokymosi priemonių, grindžiamų moderniais technologiniais sprendimais“, – teigia prof. V. Dagienė.
Mokslininkė pažymi, kad šiandien vis dar populiaresnės komercinės ugdymo priemonės, kurios vizualiai atrodo patraukliau, yra geriau prižiūrimos, operatyviau atnaujinamos. Bet šalia jų egzistuoja daugybė atvirųjų mokymosi priemonių, kurias kurti ir tobulinti gali visi norintys.
„Ši praktika jau kurį laiką egzistuoja Estijoje. Jau keletą dešimtmečių daugelio dalykų užduotimis mokytojai dalinasi, kaupia jas atvirose platformose, reitinguoja. Estijoje net vadovėliai rengiami atviruoju principu: universitetams užsakomi pagrindinių temų konspektai, dalykinė medžiaga, bet ji yra atvira, mokytojai gali papildyti, taisyti, t. y. kiekvienas gali susikurti „savo vadovėlį“, – vieną gerųjų pavyzdžių pristato profesorė.
Lietuvoje taip pat galima surasti gerųjų pavyzdžių, kai skaitmeninės technologijos sėkmingai integruojamos į ugdymo procesą. 2022 m. rugsėjį buvo atnaujintos mokyklų bendrojo ugdymo programos, ypač daug dėmesio skiriant integralumui. Pradinis ugdymas organizuojamas kaip bendra sistema, kiek įmanoma neskaidant ugdymo sričių į atskiras, nesusietas dalis – mokomuosius dalykus.
„Informatikos ugdymo programa yra parengta atskirai, tačiau pradinių klasių mokytojai turi ją integruoti. Ar ne šaunūs mūsų pradinukų mokytojai, jei nebijo priimti tokį iššūkį ir pergalvoti ugdymo procesą iš naujo, mokydami ir patys mokydamiesi skaitmeninių veiklų gudrybių? Aišku, diegiant naujoves susiduriama su problemomis, bet juk gyvenimas tuo ir žavus, kad spręsdami ir įveikdami problemas atrandame džiaugsmą“, – sako prof. V. Dagienė.
Lietuvoje trūksta kruopštumo ir atsidavimo
Prof. V. Dagienė daug keliauja po pasaulį ir turi galimybę lankytis kitų šalių mokyklose ir universitetuose, tad gali palyginti mūsų švietimo sistemą ir mokymosi procesus su kitų pasaulio šalių praktika.
„Pietryčių Azijos šalys visų pirma patraukia dėmesį jaunų žmonių gausa ir jų noru, užsidegimu mokytis. Skaičiau ne vieną paskaitą keliuose Indonezijos universitetuose, kur šimtai studentų, būsimų mokytojų, sėdi ir konspektuoja nesustodami, o prasidėjus pertraukai apspinta ir nori užduoti dar vieną klausimą. Nenoriu vertinti, ar tai gerasis pavyzdys, ar ne, bet šioje šalyje požiūris yra kitoks“, – sako profesorė.
Prof. V. Dagienė vieši Indonezijoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Panašus požiūris ir Pietų Korėjoje, kur paskaitos vyksta ir šeštadieniais, o sekmadieniais daugumą studentų sutiksi bibliotekose. Visas užduotis studentai paprastai atlieka itin kruopščiai ir dažnai padaro daugiau, nei buvo uždavę dėstytojai.
„Lietuvoje pasigendu atidesnio požiūrio į darbą, ypač atliekant užduotis. Per didelė dalis moksleivių ir studentų į mokymąsi žiūri vadovaudamiesi posakiu „na kaip nors išplauksiu“. Ir mes, dėstytojai ir mokytojai, leidžiame jiems bet kaip „išplaukti“. Neįdiegiame savigarbos jausmo, o juk jų blogai atliktos užduotys turi įtakos kitų darbams, blogina visų rezultatus. Pietryčių Azijos šalyse, mano nuomone, mokymosi įsipareigojimų, atsakomybės jausmas geriau išugdytas, vaikai nuo mažens pratinami dirbti, atlikti užduotis kruopščiai“, – teigia prof. V. Dagienė.
Svarbu skatinti smalsumą ir mokyti kalbėtis
Profesorė sako, kad vaikai yra smalsūs iš prigimties, tad labai svarbu mokymosi procese jiems leisti likti smalsiems. Žinoma, mokytojai šiuo atžvilgiu susiduria su iššūkiais, nes tenka nukrypti nuo bendrojo ugdymo programų.
„Bandant patenkinti vaikų smalsumą, vis svarbesnis darosi individualizuotas ir personalizuotas mokymasis. Šiandien tokiam ugdymui tikrai galima sudaryti visas sąlygas pasitelkiant informacines technologijas, o ateityje – ir remiantis išmaniaisiais dirbtinio intelekto sprendimais“, – pasakoja mokslininkė.
Smalsumui sužadinti labai tinkamos yra diskusijos. Jos moko tiek išsakyti savo nuomonę, tiek išklausyti kitą, o kartu suteikia ir įvairiausių papildomų žinių.
„Kalbėtis, klausytis, diskutuoti – viso to reikia mokytis ir mes turime tam skirti daug dėmesio tiek bendrojo ugdymo mokyklose, tiek ir aukštosiose. Suaugusiems reikia atvirų klubų, bendrų užsiėmimų įvairiose srityse. Helsinkyje lankiausi vieno mikrorajono atvirame mokymosi centre, kur galima už simbolinį mokestį lankyti paskaitas, įsitraukti į įvairias veiklas ar tiesiog ateiti ir skaityti knygas, kalbėtis. Tai padeda išlikti smalsiems ir trokštantiems žinių“, – sako prof. V. Dagienė.
Vis svarbesnę įtaką švietimui daro globalūs procesai: klimato kaita, žmonių migracija ir kiti. Turime nuolat mokyti ir mokytis gyventi saugodami mūsų planetą, vartodami saikingai ir atsakingai.
„Mažiau pasiturinčių šalių žmonės nori gyventi geriau, jie migruoja. Turime padėti atvykusiems migrantams, suprasti juos, mokytis drauge. Svarbiausia, ko turėsime išmokti ateityje – tai tolerancijos kitaip gyvenantiems ir supratimo, kad žmogus turi darniai gyventi tausodamas gamtą ir pagarbiai vertindamas kitus“, – teigia profesorė.
Komentarų nėra. Būk pirmas!