Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) Ugdymo mokslų instituto docentė Vita Venslovaitė sako, kad norint suprasti, kaip ugdyti mokinius, svarbu įsigilinti į dabartinių vaikų pasaulio suvokimą. Ateities pedagogams ji pataria atsigręžti į save ir siekti užmegzti ryšį su mokiniais.
Pokalbyje su doc. V. Venslovaite – apie jos profesinį kelią nuo smuiko mokytojos iki edukologijos docentės, ugdymo filosofijos svarbą ir linkėjimus būsimiems mokytojams.
Papasakokite apie savo kelią ugdymo mokslų link. Kaip juose atsidūrėte?
Mano kelias į ugdymo sritį buvo su pertrūkiu. Patį pirmąjį pedagogės diplomą gavau būdama 19 metų. Baigiau Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, dabar jau konservatoriją, ir gavau diplomą, kuriame buvo įrašytos dvi specialybės – smuiko mokytojos ir orkestro artistės. Tuo metu labiau orientavausi į atlikėjos kelią, bet taip susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad metus dirbau mokytoja vaikų muzikos mokykloje. Nors buvau labai jauna, man muzikos mokykloje sekėsi puikiai. Tačiau dirbau tik vienerius metus, nes, pasirodo, labai nusikaltau mokyklos vadovybei. Dirbau Vilkaviškio muzikos mokykloje, o gyvenau Kaune. Savo mokinius kartą atvežiau į Kauną, į Dieterio Bohleno koncertą, vėliau mokiniai, žinoma, su tėvų leidimu, nakvojo pas mane. Kitą dieną aš juos palydėjau į traukinį, jie parvažiavo namo. Kažkam tai nepatiko ir mokyklos direktorė per mokytojų susirinkimą pasakė, kad Venslovaitę turime atleisti iš darbo, nes „jūs neįsivaizduojate, ką ji padarė“. Kolegos tada manęs klausė, ką gi aš tokio padariau. Sakiau, kad nuvežiau vaikus į koncertą. Na, buvo toks laikmetis.
Tada persikrausčiau į Vilnių. Čia 18 metų dirbdama savo pagrindinėje darbovietėje – Vadovybės apsaugos tarnyboje – lygiagrečiai baigiau mokslus, kurie galiausiai mane atvedė į universitetą jau kaip dėstytoją. Antrasis mano studijų etapas prasidėjo tada, kai nusprendžiau studijuoti filosofiją. Dirbdama valstybės tarnautoja jutau, kad man kažko trūksta. Dabar atitikčiau žmogaus, kuris mokosi visą gyvenimą, tipą.
Kai sūnus nuėjo į pirmą klasę, nusprendžiau, kad jau turiu pakankamai laiko, ir įstojau į neakivaizdines filosofijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Beje, tai buvo pirmi metai, kai jos pradėtos vykdyti. Kai apie jas sužinojau, labai suskubau įstoti. Penkerius studijų metus pats mokymosi procesas man labai patiko. Negana to, vėl gavau pedagogo kvalifikaciją, bet jau filosofijos mokytojos – taigi turėjau du diplomus – neformaliojo ugdymo ir formaliojo ugdymo mokytojos diplomą. Norėjau mokytis toliau, nes kai pradedi studijuoti filosofiją, sustoti negali. Tada nutiko įdomus dalykas. Apsigynę savo baigiamuosius darbus, o baigiamųjų darbų komisijos pirmininkas buvo filosofas Arvydas Šliogeris, susirinkome ir kalbėjomės, kas ką norėtų veikti. Aš sakiau, kad norėčiau studijuoti toliau. Jis pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Gal jums jau reikėtų pačiai pradėti dėstyti.“ Pasiūlė paieškoti neakivaizdinių magistrantūros studijų, galbūt susijusių su pedagogika.
Tuo metu VU pirmus metus buvo pradėtos vykdyti neakivaizdinės edukologijos magistrantūros studijos. Nenusakomai apsidžiaugiau, visada norėjau mokytis VU, nes jį baigė mano mama, tėtis, teta, dėdė. Taigi vėl stojau, baigiau edukologijos studijas. Paskui – dvejų metų pertrauka, bet vis skambindavau profesorei Lilijai Duoblienei teiraudamasi dėl edukologijos doktorantūros studijų. Kai tik paskelbė priėmimą, nieko nelaukdama parengiau projektą ir stojau. Doktorantūros metu pradėjau dėstyti – asistuoti profesorei L. Duoblienei per ugdymo filosofijos paskaitas ir vesti studentams seminarus. Tie seminarai man tapo gyvenimo kelio nušvitimu: supratau, kad dialogai su studentais, naujos idėjos, originalios mintys, jų pasaulio suvokimas man yra artimi, labai autentiški. Supratau, kad noriu dėstyti, ir štai jau 12 metų dėstau – pradėjau VU FsF Edukologijos katedroje, dabar dirbu VU FsF Ugdymo mokslų institute. Be to, nuo praėjusių metų buvau pakviesta vadovauti pedagoginėms studijoms Vilniaus dailės akademijoje.
Jūsų mokslinių tyrinėjimų sritys – ugdymo filosofija, meninis ugdymas, vertybinis ugdymas, fenomenologija ugdyme. Kodėl jos svarbios?
Ugdymo filosofija – tai logiškas tęstinumas viso to, ko aš mokiausi. Beje, buvau pirmoji profesorės L. Duoblienės, šios srities žinovės, doktorantė. Ugdymo filosofija atveria galimybę apmąstyti realią situaciją, žvelgiant į ją plačiau ir giliau. Kita vertus, filosofijos idėjas galima praktiškai taikyti ugdyme, tarsi išbandyti ugdymo kontekste – pasižiūrėti, kaip jos veikia, ar pasiteisina, nors tai nėra paprasta. Be ugdymo filosofijos šiandien mes nelabai suvoktume, kas vyksta švietimo procese. Ugdymo filosofija padeda ne tik įžvelgti šiandienos realijas, bet ir formuoja mūsų žvilgsnį į ateitį. Nors ją galime tik nuspėti, vis tiek turime tai daryti. Savo studentams, būsimiems pedagogams, sakau, kad mokytojas yra ateities profesija. Negali tik trypčioti vietoje, kai pasaulis sparčiai keičiasi ir mes keičiamės – tempas yra labai greitas. Kol išanalizuoji vieną kontekstą, jau atsiranda kita naujovė ir turi vėl ją analizuoti, pamatuoti. Kas jau kas, o ugdytojai turi spėti koja kojon su visais procesais.
Manęs kartais klausia, ką aš kalbu dėstydama vertybių kursą – juk visi ir taip žino, kas yra vertybės. Studentams kurso pradžioje sakau: „Jei dabar galvojate, kad gausite atsakymus į klausimus, tai, ko gero, baigus šį kursą, jums klausimų iškils dar daugiau.“ Kas yra vertybės? Tai žmogaus gyvenimo prasmės matas. Vertybių koncepcija yra labai sudėtinga ir daugiareikšmė. Žmogus gyvena pasiimdamas sau kai ką iš išorinio pasaulio, jis visą laiką gvildena jam rūpimus klausimus, išorinį pasaulį norėdamas paversti savu ir jaukiu. Vertybės yra kaip tam tikras žmogiškumo principas. Mes stebime žmogų ir galime pasakyti, kokiomis vertybėmis jis vadovaujasi. Kodėl ugdyme turi atsirasti vertybės? Reikia suprasti, kad vertybės nėra elementarus įgūdis, jos formuojasi žmogaus viduje ilgą laiką. Be to, Švietimo įstatyme apibrėžti švietimo tikslai, iš kurių pats pirmasis – išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas, nuo to viskas prasideda. Šiandien vertybės yra sudėtinga tema – vyksta jų transformacija, už kai kurias vertybes šiandien reikia net pakovoti.
Nuo meninio ugdymo buvau šiek tiek nutolusi, bet dabar vėl prie jo grįžtu. Mano disertacija buvo tarpdalykinė, apimanti edukologiją, muzikinį ugdymą ir filosofiją. Šiandien savo tyrimuose noriu išsiaiškinti, kodėl toks svarbus dalykas kaip meninis ugdymas lieka paraštėse arba pasitelkiamas tik kaip pagalbinė priemonė geriau įsisavinti kito dalyko medžiagą. Mano giliu įsitikinimu, meninis ugdymas turėtų būti vienas iš esminių dalykų. Šiuo metu aptariamoje posthumanistinėje švietimo perspektyvoje svarbus akcentas yra tarpdiscipliniškumas ir hierarchijos nebuvimas – visi dalykai laikomi vienodai svarbiais. Vadinasi, meninis ugdymas – taip pat. Plačiai kalbama apie būtinybę ugdyti kūrybiškumo kompetenciją, o juk meninis ugdymas yra tiesioginė terpė tai kompetencijai rastis. Kaip sako menininkai ir meninio ugdymo atstovai, žmogus, turėjęs sąlytį su menu, bet kurioje kitoje srityje bus kūrybiškas.
Kas šiuo metu yra ant Jūsų darbo stalo?
Šiuo metu atlieku tyrimą ir kalbinu meninio ugdymo mokytojus – labai noriu atrasti meno gelmę jų ugdymo procese. Noriu išryškinti meninio ugdymo privalumus, nors, atrodo, apie juos jau tiek kalbėta ir pasakyta. Bet šiandien į meninio ugdymo lauką ateina technologijos. Labai įdomu apsvarstyti ir apmąstyti naują žvilgsnį į kūrėją kartu su technologijomis, koks vaidmuo čia tenka žmogiškajam kūrybiškumui – žmogaus vaizduotei, duotybėms, talentams, ypatingiems gebėjimams ir pan.
Ką Jums atrodo svarbu įdiegti studentams, ateities pedagogams?
Ateities pedagogams turiu labai paprastą patarimą. Mes dažnai pamirštame, kad, norint būti geru pedagogu, reikia atsigręžti pačiam į save. Visada sakau studentams: nepamirškite subtilių ir svarbių dalykų, kurie jums nutiko mokykloje, nepamirškite savo patirties – kaip jūs jautėtės, kai buvote mokiniai, kokių mokytojų jūs norėjote, kokius juos įsivaizdavote, kokie jie turėjo būti, ką jie turėjo daryti. Dabar, kaip patys esate (būsimieji) mokytojai, pagalvokite, ar jūs patys esate tokie, o gal savo mokytojus anuomet pernelyg smerkėte. Savo patirties reikia niekada nepamiršti.
Kitas dalykas, kuris yra labai svarbus ir kurį pabrėžiu studentams – kad mokiniai jau kitaip suvokia pasaulį, negu suvokėte jūs. O ir jūs pasaulį jau suvokiate kitaip nei tada, kai buvote vaikai. Jūs pasikeitėte, bet kai gimėte, pasaulį radote kaip sutvarkytą tikrovę. Ji buvo galbūt be mobiliųjų telefonų, dabartinių technologijų ir pan., o vaikai, būsimoji karta, kuri ateis arba jau atėjo, irgi ateina į sutvarkytą pasaulį, bet jų pasaulyje yra technologijos, dirbtinio intelekto programos. Tai yra jų tikrasis, natūralusis pasaulis.
Norint suprasti, kaip ugdyti mokinius, reikėtų pabandyti įsigilinti į tai, kaip pasaulį suvokia dabartiniai vaikai. Tai sudėtinga, bet čia ir prireikia kūrybiškumo, vaizduotės, šios savybės būtinos mokytojui. Bandykite įsivaizduoti vaiko pasaulį ir tada galbūt kitaip matysite situaciją. Dar vienas dalykas – reikia užmegzti ryšį. Suprantama, didelėse klasėse labai sunku surasti ryšį su kiekvienu mokiniu, bet jei rasite nors su vienu mokiniu, jei gyvenime padėsite bent vienam, tai jau bus didžiulis atpildas. Mokytojo profesija yra ir dėkinga, ir nedėkinga, nes darbas su žmonėmis apskritai yra nelengvas – mokinys yra ir objektas, ir subjektas. O už vaikus dar ir esi atsakingas daugeliu atžvilgių: esi atsakingas už asmenybės ugdymą ir formavimą. Ateinantys į šią sritį turi turėti tam tikrą pasiryžimą.
Kaip apibūdintumėte VU FsF Ugdymo mokslų instituto DNR?
Ugdymo mokslų instituto DNR yra domė̃ – neatsitiktinis, nuolatinis dėmesys augančiai kartai, žmogaus ūgčiai ir nuolatinis budrumas dėl to, kas vyksta aplinkui, kas yra susiję su ugdymo kontekstu ir ne tik. Šis dėmesys – domė̃ – tarsi tūno mūsų visų viduje.
Matau ir stebiu savo kolegas – jų mokslo darbus, straipsnius, diskusijas, matau, kad jiems rūpi ugdymo procesas ne tik artimoje aplinkoje. Visiškai natūralu, kad kiekvienam žmogui rūpi ugdymas, nes mes turime vaikų, anūkų ir mums tikrai ne tas pats, koks žmogus užaugs, kokį išsilavinimą jis įgis ir pan. Mums institute rūpi viskas – švietimo sistema. Mums rūpi daugelis dalykų, kurių mes galbūt dar negalime įvardyti, bet galvojame, kad juos reikia įvardyti tam, kad švietimo sistema tobulėtų. Mes ieškome įvairiausių būdų, kaip išreikšti naujas idėjas. Kad ir kurią kryptį atstovaujame, mes tariamės, ieškome bendrų sprendimų, diskutuojame. Mūsų institutas yra gana nedidelis, todėl mes visi bendradarbiaujame, esame glaudžiai susiję. Tavo buvęs studentas tampa tavo kolega. Malonu, kai pasako: imu pavyzdį iš tavęs, kaip tu mums dėstei. Aš net nebeprisimenu, o jie prisimena. Tavo buvę studentai tampa instituto direktoriais – vėl kitas socialinis vaidmuo. O būna, kad su kolega, atrodo, seniai dirbi, bet kartais jį pamatai visai kitokį. Padedame vieni kitiems, išklausome.
Kam pasiūlytumėte rinktis pedagogikos studijas?
Kai pradedu paskaitas naujiems studentams, visada nuoširdžiai pasakau, nes taip ir galvoju, kad juos labai gerbiu vien dėl to, kad pasirinko pedagogo, ugdytojo, ugdymo mokslininko kelią, nes tai reiškia, kad jiems rūpi. Sakau: vadinasi, jūs esate atsakingi žmonės. Manau, kad žmogus, kuris abejingas ateičiai, ateities kartoms, tiesiog nesirinktų šitų mokslų. Ugdymo mokslai reikalauja tam tikro atsidavimo, labai daug pareikalauja iš paties žmogaus. Kita vertus, ateinantys studentai ir mus priverčia tobulėti. Mes juos mokome, jiems patariame, suteikiame žinių, bet ir patys mokomės iš jų.
Noriu, kad ateitų tokie studentai, iš kurių galėčiau pasimokyti, o jie, ieškodami savęs, savo, kaip mokytojo, tapatybės, pasikliautų mumis ir tartųsi su mumis savo kelyje, paieškose, įgyvendindami naujas idėjas. Apskritai norėčiau, kad studentų tiesiog būtų, jų gali būti ir yra įvairių. Nuomonių, idėjų, naujų projektų, kuriuos pasiūlo studentai, įvairovė yra puikus dalykas. Tai rodo, kad yra tęstinumas, nes yra kritinė masė žmonių, kuriems rūpės ugdymo laukas.
Būsimiems studentams, kurie nuspręs rinktis pedagogo profesiją, kurie ateis į ugdymo mokslų lauką, noriu palinkėti kantrybės, ištvermės, geranoriškumo ir, žinoma, nuolatinio dialogo.
Komentarų nėra. Būk pirmas!