Studentų sprendimas mokytis egzotiškų kalbų dažnai vertinamas prieštaringai. Vieni jiems pavydi galimybės išmokti retą kalbą ir pakeliauti, kiti užjaučia dėl kuklių įsidarbinimo galimybių. VU Orientalistikos centro studentai labiau nei kiti jaunuoliai, pasirinkę prestižinę specialybę, turi galimybę palyginti skirtingas kultūras, praplėsti akiratį ir rasti savo vietą gyvenime.

Studijos Kinijoje – neįkainojama patirtis

Ketvirtakursė Rūta Sakalauskaitė, studijuojanti lyginamąsias Azijos studijas (sinologiją), nuo 2004 m. rugsėjo iki 2005 rugpjūčio buvo išvykusi į Kinijos Liaudies Respubliką, Šandongo provinciją. Šandongo pedagoginiame universitete ji du semestrus mokėsi šiuolaikinės bendrinės kinų kalbos. Rūta buvo laimėjusi Lietuvos Vyriausybės ir Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybės stipendiją dešimčiai mėnesių.

Į Kiniją mergina atvyko po dvejų metų studijų VU Orientalistikos centre. Pirmąją dieną, vos išlipusi iš lėktuvo Pekine, Rūta sutiko kiną, kuris padovanojo jai dvi dėželes kiniškos arbatos ir pasakė: „Po metų kalbėsi kaip tikra kinė“. Įkvėpta jo žodžių studentė pradėjo nuosekliai mokytis. Lankė šiuolaikinės bendrinės kinų kalbos paskaitas. Dėstymo metodika buvo labai panaši į tą, kuria vadovaujamasi VU Orientalistikos centre. Atvykusi iš tolimos Lietuvos, Rūta nesijautė esanti prasčiau paruošta nei korėjiečiai ar japonai studentai, kurie turi daug daugiau galimybių girdėti gyvą kinų kalbą ir kurių raštas tiesiogiai susijęs su kinų.

Kinijoje Rūta ne tik studijavo šiuolaikinę bendrinę kinų kalbą, bet ir lankė kaligrafijos, senosios kinų kalbos ir literatūros, šiuolaikinės kinų literatūros paskaitas. Egzaminus laikė kiniškai. Senosios kinų kalbos pagrindus ji buvo gavusi VU Orientalistikos centre, ir jų pakako, kad klausytųsi paskaitų, skirtų bakalauro pakopos studentams.

„Nors paskaitos buvo intensyvios ir informatyvios, bene tiek pat išmokau „gatvėje“. Vaikščiodavau po turgų, gatves, keliavau, kalbinau ir pati būdavau kalbinama įvairių žmonių. Dažnas kviesdavosi pas save į svečius ar nueiti kur nors pavalgyti vietinių patiekalų, padainuoti karaokė“, – apie mokymosi procesą pasakojo mergina.

Anot jos, susidarė įspūdis, kad kinai labai draugiški ir geri žmonės. Jie ne tik gerai sutaria su užsieniečiais, bet ir gražiai bendrauja tarpusavyje. Daugybę kartų merginai teko matyti, kaip į traukinį sulipa visiškai nepažįstami žmonės iš skirtingų šalies provincijų, dažnai kalbantys skirtingomis tarmėmis. Kelionėje jie susipažįsta, dalijasi mandarinais ir cigaretėmis, vaikams dainuoja lopšines, seni ir jauni šnekučiuojasi, dalijasi naujienomis.

Kinijoje studentė nesunkiai pritapo. Pasak merginos, kalbą mokytis sekėsi gerai, nes nuolat bendravo su vietiniais. Teko patirti, ką reiškia gyventi kitoje šalyje. Įdomi ir prasminga buvo kiekviena diena. „Būdama Kinijoje, lankiausi didmiesčiuose, kuriuose gyvena keturiskart daugiau žmonių nei Lietuvoje, klaidžiojau po ne dienomis, o valandomis augančius dangoraižių kvartalus, aplankiau daug muziejų, budistinių, daoistinių šventyklų… Net dukart buvau nuvažiavusi į Vidinės Mongolijos autonominį regioną. Atsimenu, autobusas paleido dykumos viduryje. Sutikau senutę gražiu galvos apdangalu ir paklausiau, kur čia Geltonoji upė. Nustebusi parodė ranka vos už kelių žingsnių. Kaip filme. Huei etninės mažumos autonominiame regione Ningsia mačiau, kaip musulmonai eina melstis, kaip moterys kepa duoną, o vaikai žiemos šaltyje žaidžia bilijardą gatvėje. Pajūrio miestelyje, kur žmonės krūvomis perka ir parduoda tikrų tikriausius perlus, kalbėjau su ryklienos pardavėju, jis prašė perduoti šeimai linkėjimų ir žadėjo, kad kai vėl čia atvažiuosiu, jis būtinai paruoš patį gardžiausią gabalą. Nemokamai, nes mes juk draugai“, – kelionės įspūdžiais dalijosi mergina.

Kinų kalbos Lietuvoje ir Kinijoje Rūta mokėsi viso labo trejus metus, tačiau pripažino, jog ja iš visų užsienio kalbų šneka bene laisviausiai, be to, gali skaityti tiek šiuolaikine, tiek senąja kalba. Kinijoje praleidusi beveik metus, mergina įgijo neįkainojamos patirties. Dabar studentė mano, jog ateityje žinios ir patirtis bus labai naudingi, nes vis svarbiau darosi užmegzti bei palaikyti ryšius su Kinijos politikais, verslininkais, vis daugiau lietuvių nori išmokti kinų kalbos.

Dar mokykloje Rūta mokėsi kelias užsienio kalbas, ir visada galvojo, kad norėtų studijuoti vieną iš jų. „Kartą parodoje pamačiau kinų kaligrafijos darbus. Popieriaus lape užrašytą mintį, sąvoką, skambesį, jausmą… Pajutau, kad noriu mokytis hieroglifų rašto. Suvokti, įsigilinti, rašyti, piešti“, – studijų pasirinkimą paaiškino mergina. Pasak jos, gerai tai, kad Orientalistikos centre dirba geriausi Rytų kalbų, filosofijos, religijos, kultūros specialistai. Antra, studijos neapsiriboja vieno regiono analize. Studentai gauna daug žinių apie kitus Azijos regionus, nuo antrojo kurso pradedama mokytis antros kalbos. Rengiamos tarptautinės konferencijos, atvyksta mokslininkai orientalistai iš užsienio. Tai labai praturtina, pagilina per paskaitas įgytas žinias, padeda susigaudyti, kokie tyrinėjimai atliekami ir yra aktualūs pasaulyje. Trečia – tai, kad visi studentai sinologai turi galimybę dalyvauti konkurse, laimėti dviejų valstybių stipendijas ir išvažiuoti mokytis kinų kalbos į Kiniją. Blogai tai, kad vis dar nėra atnaujinta Lietuvos ir Kinijos sutartis dėl pilnų magistro studijų Kinijos Liaudies Respublikoje finansavimo. Daugelis studentų, baigę bakalauro studijas VU Orientalistikos centre, norėtų vėl grįžti studijuoti į Kiniją.

Neseniai Rūta pradėjo dėstyti kinų kalbą Orientalistikos centro Rytų kalbų mokykloje.

Japonijoje studentui buvo žavios net žmonių spūstys

Ketvirtakursis lyginamųjų Azijos studijų japonologijos specialybės studentas Donatas Keršys nuo 2004 rugsėjo vidurio iki 2005 rugpjūčio pradžios studijavo Japonijoje, Vasedos universitete, Intensive Japanese Language Courses (IJLC) programoje. Galimybę išvykti suteikė Vilniaus ir Vasedos universitetų studentų mainų programa.

Lietuvoje daugiausia studijavo kalbą, taigi įgytas žinias sėkmingai pavyko pritaikyti kasdien bendraujant: kuomet reikėjo susirasti draugų, susitvarkyti akademinius reikalus, išeiti pavalgyti į miestą. Bendravimo problemų, anot vaikino, iškildavo, tačiau po kelių mėnesių jos nesunkiai išsisprendė.

Donatas pasakojo, jog nenuginčijamai vienas iš smagiausių dalykų, patirtų Japonijoje, buvo bendravimas su žmonėmis iš viso pasaulio. Kadangi IJLC buvo pritaikyta užsienio studentams, tai atsirado puiki proga susirasti draugų beveik visuose kontinentuose.

Kita neką menkesnė patirtis buvo šalies „atradimas“. Teko aplankyti nemažai vietovių ne tik Tokijuje, kur vaikinas gyveno, bet ir pamatyti jo apylinkes ar dar toliau. Didžiausią įspūdį studentui paliko Mijadžimos sala netoli Hirošimos ir Nara miesto Todaidži šventykla.

„Labai branginu Japonijos, gal tiksliau būtų sakyti Tokijo, nes jis labai skiriasi nuo visos šalies, kitoniškumo patyrimą. Kitoniškumas atsiskleidžia ir žmonių tarpusavio santykiuose, ir įprastame miesto gyvenime. Net ir milžiniškos žmonių spūstys rytiniuose traukiniuose yra kažkuo žavios“, – įspūdžiais dalijosi Donatas.

Nors būsimasis japonologas Universitete studijuoja ketvirtus metus, tačiau, anot jo, dar kiek ankstoka galvoti, ką veiks gyvenime baigęs Universitetą. Kol kas po bakalauro studijų vaikinas planuoja toliau tęsti mokslus. Apie specialybės perspektyvas Donatas kalbėti nesiryžta, nes, anot jo, stinga kompetencijos, tačiau patikina, jog nuolat auga japonų kalbos vertėjų, gidų, darbuotojų, mokančių japonų kalbą, poreikis Lietuvoje investuojančiose japonų kompanijose. Perspektyvas taip pat būtų galima sieti su integracija į Europos Sąjungą. Nereikėtų pamiršti ir akademinio darbo galimybių.

Indija lietuvei – spalvų ir kontrastų šalis

Simona Saldukaitė šiemet baigė indologijos studijas Vilniaus universitete. Ketvirtame kurse laimėjo Indijos vyriausybės stipendiją vieneriems mokslo metams mokytis hindi kalbos. Mergina studijavo Indijoje, Agros mieste, Centriniame hindi institute. Į šį institutą hindi kalbos atvažiuoja mokytis studentai iš Indijos regionų, kur hindi nėra pirmoji kalba, bei užsieniečiai. Mergina pasakojo, kad vos atvykę užsieniečiai laiko vadinamąjį „lygio nustatymo testą“, pagal kurį yra skirstomi į mokymosi lygius – nuo pirmo iki penkto. Penktas lygis – geriausiai kalbą mokantiems studentams. Tokių buvo tik du. Simona kartu su savo drauge iš Lietuvos pateko į antrą lygį.

Centriniame hindi institute mokymo sistema unikali ir iš pradžių ne visada priimtina užsieniečiams: niekas niekur neskuba, viskas vyksta lėtai, paskaitos prasideda vėlai – maždaug pusę vienuoliktos. Tačiau ilgainiui prie to priprantama, nes galima ryte ilgiau pamiegoti. Užsieniečiai studentai mokosi atskirai nuo vietinių. Yra paruošta speciali, gerai apgalvota programa. Pavyzdžiui, skaitymo užsiėmimams buvo paruošti tekstai apie Indijos istorinius įvykius, istorines asmenybes, šventes, papročius, pasakos, pamokančios istorijos. Gramatikos užsiėmimai taip pat buvo papildyti įdomiais praktiniais pavyzdžiais. „Tiesa, gramatikos paskaitos būtų pakankamai sunkios, jei visų pagrindų nebūtume mokęsi Vilniaus universitete. Labai džiaugiausi iš namų atsivežtais išsamiais užrašais – kaip tik aiškumo ir nuoseklumo man trūko gilinantis į hindi gramatiką Indijoje“, – studijų subtilybes aiškino Simona.

Pasak merginos, mokymo sistema Universitete stipri, vienintelis dalykas, kurio čia trūko – gyvas bendravimas, kalbos naudojimas.

Simonai kelionės per mokslo metus buvo didžiausia pramoga ir malonumas. Neišdildomą įspūdį paliko indiškos vestuvės, vienose netgi teko sudalyvauti. Tai vienas svarbiausių kultūrinių reiškinių, kur labai aiškiai matyti tradicijų bei šiuolaikiškumo samplaika. Įspūdingos ir be galo spalvingos indų šventės, kurias teko ir stebėti, ir dalyvauti.

Spalvos merginai buvo vienas įspūdingiausių reiškinių. „Žinoma, neįmanoma nepastebėti ir didelio kontrasto kiekviename žingsnyje – didelis skurdas ir dar didesnė prabanga, šiukšlės ir nuostabus tropinis augalas šalia. Tačiau ilgainiui pradedi suvokti ir stebėti viską kitaip. Tam reikia laiko ir vidinio nusistatymo, kol suvoki, kad vyras, su visa šeima gyvenantis gatvėje, auginantis vaikus, nieko savo gyvenime greičiausiai ir nekeis, nes toks jo likimas, ir jis gal netgi nebuvo kitame miesto gale. Tačiau kad ir kaip ten būtų, Indija yra nuostabi šalis“, – patirtais įspūdžiais dalijosi Simona.

Į VU Orientalistikos centrą mergina įstojo tiksliai nežinodama, ko tikėtis. Tačiau galimybė išvažiuoti mokytis svetur visada viliojo, o ypač į kokį egzotišką kraštą. Viltys pasiteisino: studijos buvo puikios, teko susipažinti su daugybe įdomių žmonių, ji turėjo galimybę pažinti nuostabų tolimą kraštą, tačiau šiuo metu dirba darbą, nesusijusį su studijomis.