2025 m. Nobelio ekonomikos premija paskirta trims ekonomistams – prof. Joeliui Mokyrui iš Šiaurės Vakarų universiteto (Northwestern University, JAV), prof. Philippe’ui Aghionui iš Collège de France (Prancūzija) ir prof. Peteriui Howittui iš Browno universiteto (JAV). Jie įvertinti už darbus, paaiškinančius, kaip inovacijos ir kūrybinis naikinimas (angl. creative destruction) formuoja ilgalaikį ekonomikos augimą. Istorijos, kultūros ir technologijų analizę sujungę laureatų tyrimai atskleidė, kad pažanga nėra automatinis procesas – ji priklauso nuo visuomenės gebėjimo vertinti žinias, kūrybiškumą ir drąsą klysti.

Pasak Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto ekonomisto dr. Tomo Karpavičiaus, šis Nobelio komiteto sprendimas pabrėžia, kad ekonomikos augimas šiandien negali būti aiškinamas vien technologijų pažanga.

Kultūrinis žinojimo pagrindas ir inovacijų mechanizmai

„Ekonomikos augimas prasideda nuo kultūros – nuo to, kaip visuomenė vertina žinias, kūrybiškumą ir kiek toleruoja eksperimentavimą bei klaidas. Kai žinojimas tampa visuomenės vertybe, mokslas, verslas ir politika ima veikti kaip viena sistema“, – sako dr. T. Karpavičius.

Tai, anot jo, aiškiai pabrėžiama prof. J. Mokyro darbuose, kuriuose tvirtinama, kad ekonomikos raida priklauso nuo visuomenės kultūrinės aplinkos – nuo to, ar žmonės vertina žinojimą kaip vertybę, ar pasitiki mokslo pažanga. Prof. J. Mokyras išskyrė du žinojimo tipus, kurie kartu sudaro inovacijų pamatą. Pirmasis, teorinis arba paaiškinamasis, žinojimas (angl. propositional knowledge) atsako į klausimą, kodėl dalykai veikia. Antrasis, praktinis arba taikomasis, žinojimas (angl. prescriptive knowledge) – tai supratimas, kaip ką nors įgyvendinti ar sukurti.

„Kai teorinis ir praktinis žinojimas susilieja, gimsta inovacijos. Tai matome ir šiandien – dirbtinio intelekto, biotechnologijų ar atsinaujinančios energijos plėtros srityse. Tokie proveržiai įmanomi tik tada, kai valstybė nuosekliai kuria sąlygas tyrimams ir plėtrai – investuoja į laboratorinę ir technologinę infrastruktūrą, skatina konkurenciją, remia mokslą, subsidijuoja inovacijas ir užtikrina aiškią intelektinės nuosavybės apsaugą. Tik tokioje aplinkoje atsiranda veiksmingas mokslo ir verslo dialogas, kuris išjudina visą ekonomiką“, – pabrėžia VU ekonomistas dr. T. Karpavičius.

Pažangos kaina: nuo luditų iki dirbtinio intelekto

Prof. P. Aghionas ir prof. P. Howittas išplėtė J. Mokyro idėjas sukurdami endogeninio augimo teoriją – modelį, kuriame ekonomikos pažanga kyla iš jos pačios vidaus. Jų darbuose plėtojama kūrybinio naikinimo koncepcija, kurią dar XX a. viduryje apibrėžė Josephas A. Schumpeteris: naujovės visada turi ir laimėtojų, ir pralaimėtojų. Kiekviena technologinė revoliucija sugriauna senąsias struktūras, bet kartu ir atveria kelią naujoms.

„Ši mintis išlieka labai aktuali. Su kiekvienu technologiniu šuoliu atsiranda laimėtojų ir pralaimėtojų. Technologinė poliarizacija – robotizacija, automatizacija, dirbtinis intelektas – sukuria aukštos kvalifikacijos darbo vietas, tačiau vidurinės ir žemesnės grandys patiria spaudimą. Todėl valstybės turi galvoti, kaip mažinti šį atotrūkį, investuodamos į švietimą, modeliavimą, perkvalifikavimo mechanizmus ir užtikrindamos socialinę apsaugą“, – pažymi dr. T. Karpavičius.

Anot jo, dirbtinio intelekto plėtra transformuos darbo rinką taip, kad išaugs kūrybiškų, tarpdisciplininių ir analitinio mąstymo profesijų paklausa – profesijų, kuriose žmogaus gebėjimas interpretuoti, vertinti ir kurti išlieka nepakeičiamas. Tokios profesijos taps tiltu tarp technologijų ir visuomenės poreikių, o švietimo sistemai teks uždavinys šį pokytį paversti galimybe, o ne rizika.

Šią įtampą jis siūlo matyti ne kaip stabdį, o kaip natūralų inovacijų variklį. Dar XVIII a. pabaigoje liūdnai pagarsėję luditai – pramonės darbininkai, griaunantys naujus įrenginius – tapo žmonių pasipriešinimo technologijoms simboliu. Tačiau vėliau būtent pramonės revoliucija parodė, kad pažanga neišvengiama, o visuomenės stiprybė – gebėjimas prisitaikyti ir kurti iš naujo.

Pamokos mažoms atviroms ekonomikoms

Pasak dr. T. Karpavičiaus, Nobelio komiteto pasirinkimas aktualus ir Lietuvai: „Švietimas ir mokslo politika yra mūsų ilgalaikio augimo varikliai. Jei norime tvarios ekonomikos, turime investuoti ne tik į infrastruktūrą, bet ir į gebėjimą mąstyti, kurti bei klysti. Tai yra kultūrinės vertės klausimas.“

Jis priduria, kad vertybinis požiūris turi virsti institucine praktika. Inovacijų tvarumą užtikrina valstybės, gebančios derinti konkurenciją, mokslo ir verslo partnerystes bei socialinį atvirumą. Tvarus ekonomikos modelis, pasak mokslininko, reikalauja ne tik finansinių išteklių, bet ir ilgalaikės vizijos – gebėjimo suderinti pažangą su aplinkosauginiais, socialiniais ir kultūriniais prioritetais. Tuo tarpu per didelis reguliavimas, baudžiantis tonas ir kapiliarinė – smulkiai viską kontroliuojanti – biurokratija slopina augimą. Tik ten, kur leidžiama bandyti, klysti ir tobulėti, atsiranda tikroji kūrybinė ekonomikos dinamika.

„Lietuva pastaraisiais metais žengia svarbius žingsnius žinių ekonomikos link. Vienas tokių pavyzdžių – planai steigti dirbtinio intelekto technologijų centrus. Tai nėra milžiniškų biudžetų klausimas, bet krypties ir valios parodymas. Tai liudija, kad turėjome aktyvų ministrą, gebėjusį matyti platesnį paveikslą, ir tai – svarbus, simboliškai reikšmingas žingsnis. Tokie sprendimai stiprina pasitikėjimą ir patvirtina, kad investicijos į žinias ir inovacijas Lietuvoje vis dar laikomos prioritetu“, – pabrėžia VU ekonomistas dr. T. Karpavičius.

Pašnekovo teigimu, norint ilgalaikių rezultatų, būtina matyti švietimą kaip didžiausią investiciją į ateitį: „Deja, biudžeto paskirstymo tendencijos rodo, kad švietimo finansavimas išlieka nepakankamas ir vis dar atsilieka nuo šalių, su kuriomis save lyginame. Ilgalaikis augimas neįmanomas be ilgalaikių sprendimų – nuoseklių investicijų į švietimą, mokslo infrastruktūrą ir žmogiškąjį kapitalą.“

2025 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatai bus oficialiai apdovanoti gruodžio 10 d. Stokholme, per tradicinę Nobelio apdovanojimų ceremoniją. Premijos fondas siekia 11 milijonų Švedijos kronų – pusė jų atiteks prof. J. Mokyrui, o likusi dalis bus padalyta prof. P. Aghionui ir prof. P. Howittui.