Lietuvos televizija jau pradėjo rodyti dokumentinių laidų ciklą „Nacionalinė ekspedicija. Nemunu per Lietuvą“. Šios ekspedicijos dalyviai savaitę istorine Kuršių marių žvejų burvalte, vadinama kurėnu, keliavo nuo Kauno iki Klaipėdos, siekdami geriau pažinti mūsų šalį ir jos istoriją. Į šią kelionę su garsiais žmonėmis – Edmundu Jakilaičiu, prof. Alfredu Bumblausku, Zita Kelmickaite, Selemonu Paltanavičiumi, Benediktu Vanagu, Gabrielium Liaudansku-Svaru – leidosi ir trys Istorijos fakulteto magistrantai: Akvilė Gasiulytė, Aušra Terleckaitė ir Simonas Teškevičius. Su jais kalbamės apie šios ekspedicijos įspūdžius, atradimus ir netikėtumus.

Ekspedicijos iniciatoriams kilo idėja, kad visiems gerai žinomų žmonių būrį papildytų keli jaunuoliai. „Profesorius A. Bumblauskas, kuris vadovavo šiai ekspedicijai, irgi norėjo, kad jam kas nors oponuotų, kaip tai darydavo pats „Būtovės slėpiniuose“. Vieno studento nebūtų pakakę. Taip atsiradome trise. Kodėl būtent mes? Visi pas profesorių lankėme seminarą, kuriame nagrinėjome Pierre’o Nora atminimo vietų koncepciją. Tikriausiai neblogai pasirodėme, kad profesorius pasiūlė pratęsti diskusijas netradicinėje aplinkoje – istoriniame laive“, – paaiškina Aušra. Ji priduria, kad pagrindinė ekspedicijos istorinė idėja – Lietuvos etniniai regionai kaip atminimo vietos. Šią mintį ir plėtojo prof. A. Bumblauskas, o jo studentai stengėsi šiek tiek paprovokuoti.

Akvilė pasakoja, kad iki tol gerą mėnesį truko „paruošiamieji“ darbai: skaitymas ir ilgos diskusijos bandant suprasti regionų specifiką ir panemunės miestelius, kurie iki ekspedicijos buvo menkai pažįstami. „Nepaisant pasiruošimo, prasidėjus ekspedicijai teko suprasti, kad leisdamasis į nuotykį turi jį priimti ir pasiduoti tam tikrai tėkmei, šiuo atveju, matyt, Nemuno. Paskui teliko atsipalaiduoti ir grožėtis dėliojant vaizdus bei mintis“, – kelionę prisimena Akvilė.

Prieš ekspediciją Aušra svarstė, kiek senieji etniniai regionai mums tebėra aktualūs, ar žmonės save vis dar tapatina su Suvalkija, Žemaitija, Aukštaitija, Mažąja Lietuva ar, pavyzdžiui, kas nors dar save laiko zanavykais, kaip reikėtų traktuoti gaivinamas šišioniškių tradicijas, jų kalbą. Kadangi mergina vilnietė ir tarp ją supančių žmonių būtent toks regioniškumas dažnai pamirštamas, tai pasirenkami kiti būdai suvokti Lietuvos istoriją, jos žmonių identitetą ar tradicijas. Ekspedicijos dalyviai sutiko daugybę vietinių gyventojų, tad pastebėjo jų skirtumus ir stiprų regioninį identitetą, kuris išryškėja pabendravus su čionykščiais. „Dar vienas mano atradimas – žmonėms istorija įdomi. Nepaisant dažnų stereotipų apie šį mokslą, vis dėlto smalsumas geriau pažinti savo krašto praeitį egzistuoja. Kai tai pamirštame, reikėtų pasivažinėti po Lietuvos kaimelius ir miestelius. Ekspedicija mane paskatino, profesoriaus A. Bumblausko žodžiais tariant, nebūti vieno piršto istorikais. Taigi nuo pat pradžių siekėme pakalbėti apie Lietuvos istoriją labai plačiai ir konceptualiai, kartu papasakoti žmonėms ką nors naujo ar tiesiog iš užmaršties prikelti svarbius faktus“, – įspūdžiais dalijasi Aušra.

Apie ekspedicijoje patirtus įspūdžius Simonas galėtų kalbėti ir kalbėti, nes jų buvo begalė. Tačiau vienareikšmiškai didžiausią įspūdį jam paliko žmonės. Pirmiausia projekto komanda, kuri beveik visą parą dirbdavo už kadro: „Visi, kurie prisidėjo prie ekspedicijos filmavimo, man tapo pavyzdžiu, kaip reikia mylėti savo darbą, atlikti jį gerai ir iki galo.“ Simonas žavisi ir ekspedicijos dalyviais, su kuriais galėjo kasdien bendrauti ir diskutuoti. Taigi atmosfera ir nuotaika laive buvo nuostabi. „Trečia kategorija žmonių, kuri tikriausiai nustebino labiausiai, buvo tie, kurie sutikdavo mus įvairiuose kaimuose ar miesteliuose. Būdavo sunku patikėti, kai iš tolo pamatydavau žmones, mūsų laukiančius krante. Jų šiltumas, nuoširdumas palikdavo dar didesnį įspūdį, o pasėdėjimai prie laužo, liaudiškų žaidimų žaidimas ar šokiai visiškai pakeitė nuomonę apie Lietuvos kaimų bei miestelių gyventojus. Kaip sakė Edmundas Jakilaitis, dėl tokių žmonių laikosi Lietuva. Šie žmonės visiškai paneigė stereotipus apie Lietuvos kaimą, kuriuos dažnai susikuriame pasižiūrėję tam tikras televizijos laidas ar paskaitę naujienas internete.“

Akvilė prisipažįsta iš pradžių skeptiškai vertinusi kitų komandos narių nusistebėjimus, kokia graži gamta ar kokie geri žmonės aplinkui gyvena, tuo stebėtis palikusi didmiesčių gyventojams. Tačiau merginos skepticizmas ištirpo antros ar trečios dienos pabaigoje, kai pasiekė Smalininkus: „Ten prasidėjo teatralizuotas pasieniečių pasirodymas. Į jį, rodos, buvo įtraukti kone visi miestelio gyventojai. Praradau laiko nuovoką, seniai nepatyriau tokios geros pramogos, kurią vainikavęs vaišių stalas su čia pat kepamu šakočiu galutinai „nupirko“ mano simpatijas. Supratau, kad kažkas atsitiko.“ Akvilę nustebino ir kurėno kapitonai, istorinių žinių turėję ne mažiau nei Istorijos fakulteto magistrantai. Tačiau apie tai, kad studijas baigė tame pačiame fakultete, kapitonas Romaldas ir jo sūnus Romualdas prisipažino tik paskutinę kelionės dieną.

Simonas nesitikėjo sužinoti tokios gausos įdomių faktų ne tik apie Lietuvos, bet ir apie pasaulio istoriją, kuriuos jungia Nemunas: „Dalyvavimas ekspedicijoje neapsakomai praplėtė tiek istorines, tiek socialines, tiek gamtines žinias apie mūsų šalį, kurias iki tol tekdavo perskaityti knygose, straipsniuose ar istoriniuose dokumentuose. Plaukimas istoriniu laivu per Nemuną padėjo konceptualiai pažvelgti ir visiškai kitaip suvokti savo krašto istoriją“, – tvirtina magistrantas. Jam įdomiausia buvo plaukti ta Nemuno atkarpa, kuri skiria Lietuvą nuo Rusijos Federacijos. Tad visą laiką nerimavo, ar nesustabdys pasieniečiai.

Šios ekspedicijos dalyviai miegojo palapinėse, maudėsi Nemune, nakvojo Veliuonoje, Panemunės pilies pašonėje, Rusnėje, Ventės rage, ties senąja muitine – Smalininkais – buvo priimti į svetingos suvalkietės įspūdingą senovinę sodybą, vėliau keliautojus pasitiko Rambyno didybė… Tai tik keletas ekspedicijos nuotrupų. Kitas išvysite dokumentinių laidų cikle!