„Neplanavau tapti mokslininke, profesore – juo labiau. Ir koks išprotėjęs žmogus gali planuoti dirbti dviejuose universitetuose?“ – juokauja Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorė Elena Macevičiūtė, mokslinę veiklą plėtojanti ir Buroso universitete Švedijoje.
Neseniai prof. E. Macevičiūtė paminėjo 35 metų darbo VU sukaktį. Kaip sako mokslininkė, dirbti universitete ji pradėjo visai kitoje epochoje, kuri dabar atrodo nerealiai, prilygsta sapnui. Profesorė tvirtina, kad „viskas buvo seniai ir yra netiesa“.

Kaip pasirinkote mokslininkės kelią? Ar pradėdama studijuoti jau žinojote, kad sieksite mokslininkės karjeros?

Turiu pasakyti, kad kelio metafora mano gyvenime visai netinka. Gyvenimas vyksta čia ir dabar, šią akimirką, ten, kur aš esu. To, kas buvo, nėra, taip pat nėra ir ateities, nes galime apibūdinti tik tai, ką darome čia ir dabar.
Stodama į universitetą buvau pasirinkusi bibliotekininkystės studijas, nes nenorėjau būti mokytoja. Tokia sistema buvo įprasta sovietmečiu – kelias pabaigus daugelį studijų vedė į vidurinę mokyklą. Šį sprendimą priėmiau labai gerai pažinodama save: negaliu pakęsti triukšmo. Pamenu tai nuo vaikystės, kai per pertraukas, siekdama pabėgti nuo jo, keliaudavau namo. Pasirinkau bibliotekininkystę, kad turėčiau garantuotą profesiją. Buvau labai gera studentė – pirmoji sąraše. Baigdama universitetą, jau buvau nusižiūrėjusi gražią viešąją biblioteką ant ežero kranto. Į ją ir rengiausi važiuoti, kol neapsireiškė profesorius Levas Vladimirovas ir nepasiūlė tapti jo moksline asistente.
Pasiūlymas pradžiugino, nes nereikėjo niekur važiuoti, nieko keisti, galėjau likti su tais pačiais žmonėmis, tame pačiame universitete. Be to, su profesoriumi L. Vladimirovu man puikiai sekėsi dirbti, puikiai sutarėme, bendradarbiavome. Jo skatinama įstojau į doktorantūrą ir 1989 m. apsigyniau disertaciją „UNESCO bibliotekininkystės programų įtaka tarptautiniam bibliotekų bendradarbiavimui“.

Kurią savo darbo dalį – mokslinę ar pedagoginę – mėgstate labiau, kuri teikia daugiau džiaugsmo? Kodėl?

Manau, kad šie darbai lygiaverčiai. Man labai patinka dėstyti protingiems studentams. Ir, tiesą sakant, tai sekasi, nes aplinkui jų yra daug, mėgstu dirbti su doktorantais, kurie gvildena įvairiausias temas: nuo žurnalistikos teisės iki bibliotekų vaidmenų ir politinės komunikacijos. Dėstau ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje – stengiuosi išlaikyti 20 proc. pedagoginio darbo, nes mano mokslinis krūvis padidėjo iki 80 proc. Jei nebelieka dėstymo, prarandi sąlytį su universiteto gyvenimu, nelieka galimybės atsinaujinti. Be to, kam dirbti universitete, jei negali išnaudoti progos bendrauti su jaunais žmonėmis? Universitetas suteikia galimybę kiekvienais metais sutikti naujos kartos atstovų – vis kitokių jaunuolių.
Įdomiausia mokslininko darbo dalis – duomenų rinkimas ir analizė, ypač man patinka kokybiniai, etnografiniai tyrimai. Kiekybiniai taip pat įdomūs, tačiau reikalauja daug parengiamojo darbo ir mažiau tenka susidurti su žmonėmis. Įdomiausia darbo dalis – kalbinti žmones, imti mokslinius interviu, matyti, kaip netikėtai visi atsiveria, vertina reiškinius. Man visada smalsu, kokie bus tyrimo rezultatai, kaip viskas bus sudėliota remiantis surinktais ir jau apdorotais duomenimis.
Rašymą ir dabar su mielu noru palikčiau kitiems – tikriausiai dėl to nesu parašiusi nė vienos monografijos. Lietuvoje šiuo metu baigiame didelį projektą, kuriame aiškinamės didžiųjų valstybinės reikšmės bibliotekų strategines valdymo kryptis. Prie projekto dirba daug mokslininkų. Jau baigėme rašyti ataskaitas, taigi daugumos kitas žingsnis į priekį – su kolegomis pradėti planuoti, kaip rašyti straipsnius ir monografijas. O man jau pabaiga: pasiekėme, ko norėjome, atėjo laikas daryti kažką kita. Na, žinoma, rašysime straipsnius, nes tokia mūsų duona. Bet galėčiau apsieiti ir be jų.

Tarp Jūsų mokslinių interesų yra tarpkultūrinė komunikacija, informacija organizacijose, skaitmeninės bibliotekos, profesinė informacinė veikla, bibliografija, elektroninė leidyba… Kaip kito Jūsų interesų laukas?

Atrodo, kad kas penkeri metai radikaliai pakeičiu tyrimų kryptį. Dėl to ir nenoriu sakyti, kad esu mokslininkė. Tarkime, profesorius Domas Kaunas yra mokslininkas: jis pradėjo nuo knygos istorijos ir gilinasi į ją. O aš – tik smalsuolė, kuriai įdomu ieškoti atsakymų į keisčiausius klausimus. Dėl to ir atlikau tyrimus, susijusius su informacijos vadyba, bibliografija, tarptautiniu bendradarbiavimu, tarptautine komunikacija, dabar tiriu elektroninę knygą… Visai neseniai dirbau su informacinių skaitmeninio išsaugojimo sistemų kūrėjais, Švedijos bibliotekose nustatėme mokslinių tyrimų poreikį, analizavome persikėlusių mokslininkų prisitaikymą Švedijoje.
Dažniausiai nieko nesprendžiu iš anksto: dažnai pasikeičia aplinkybės ar atsiranda naujų galimybių. Tarkime, apgynus disertaciją, natūralu buvo tęsti tarptautinio bibliotekų bendradarbiavimo temą, tačiau pradėjau dėstyti bibliografijos teoriją ir tirti bibliografijos standartų taikymą automatizuotoms sistemoms (tuo metu Lietuvoje tai buvo visiškai nauja sritis).
1992 m., gavusi britų stipendiją, išvažiavau į Angliją. Grįžusi prisijungiau prie tų, kurie kūrė naują fakultetą. Pirmais Komunikacijos fakulteto gyvavimo metais įvykdėme net du TEMPUS projektus, sukūrėme informacijos vadybos bei tarptautinės komunikacijos magistrantūros studijų programas. Pradėjau domėtis komunikacijos teorija ir tarpkultūrine komunikacija.
Dirbau atsižvelgdama į atsirandančias galimybes, nes moksliniai darbai dažnai apriboti finansavimo: darai tuos darbus, kuriems gauni išteklių. Deja, toks šiuolaikinių mokslininkų gyvenimas – viskas orientuota į rinką.

Kuo skiriasi mokslinių tyrimų organizavimo ir atlikimo procesai Lietuvoje ir Švedijoje?

Mokslas dabar ne toks kaip XVII–XIX a., kai mokslininkai buvo mėgėjai. Nors, kaip žinoma, ir pats Isaacas Newtonas priklausė nuo mecenatų, kurie mokėjo už įrangą ir jį išlaikė. Dabar mokslinių tyrimų finansavimas grindžiamas konkurencija ir greit sugrįžtančiomis investicijomis. Taigi mokslas, galima sakyti, yra perėmęs šiuolaikinio vakarietiško verslo principus.
Bėda dar ir ta, kad itin daug laiko reikia skirti rašyti paraiškas, o tai kartais trunka ilgiau nei tiesioginis mokslinis darbas. Tiesa, Lietuvoje tokių dalykų pastebiu šiek tiek mažiau negu Švedijoje.

Kaip Komunikacijos fakulteto studentai skiriasi nuo tų, kurie Jūsų laukia Švedijoje?

Kiekviena į paskaitas ateinanti grupė skirtinga, turi savo dinamiką, tačiau nepastebiu žymesnių skirtumų. Švedijoje dirbu su tarptautine magistrantų programa. Tai teko patirti ir čia, dėstant tarptautinės komunikacijos studijų programos studentams: nors visi buvo lietuviai, tačiau susirinko iš skirtingų bakalauro studijų programų ir atsinešė skirtingas patirtis.
Yra ir skirtumų. Tarkime, daugelis studentų Lietuvoje dirba. Taigi įsivaizduokite, kaip atrodo studentas, po darbo dienos atkeliavęs į universitetą ir būnantis paskaitose iki 21 valandos. Švedų studentai niekur nedirba ir visą laiką skiria studijoms.
Tačiau Lietuvoje džiugina tai, kad galiu dėstyti lietuviškai: dėstydama gimtąja kalba kitaip jaučiu auditoriją, mane supranta iš pusės žodžio. Švedijoje dažniausiai paskaitas skaitydavau angliškai, o seminarus vesdavau švedų kalba, nes studentams taip daug lengviau pasisakyti. Greitai ir darbus pradėjau skaityti tik parašytus švediškai, nes akademinė jų anglų kalba labai prasta. Įsitikinau, kad puikios švedų anglų kalbos žinios – mitas. Jie gerai šneka tik buitine anglų kalba.

Kokių dar skirtumų pastebite dirbdama Lietuvoje ir Švedijoje?

Padirbėjus Švedijoje, į Lietuvą sugrįžti labai sunku. Švedijoje visai kitos – ypač patogios – darbo sąlygos. Tiesa, patekau į universitetą, kuriame sąlygos dėstytojams buvo vienos geriausių šalyje. Pavyzdžiui, ten kiekviena paskaita yra viso universiteto rūpestis: visada bus pasirūpinta auditorijomis, įjungti projektoriai, parengtos skaidrės, dalijamoji medžiaga studentams prieš paskaitą lauks auditorijoje arba kabinete. Išsiunti reikalingą užduotį elektroniniu paštu, paprašai šimto kopijų kitai dienai ir baigta – visa tai gulės ant stalo. Tokiais atvejais aplanko jausmas, kad dirbi tik tai, kam esi pasamdytas. Tikriausiai tai imponuoja labiau nei atlyginimo skirtumai. Lietuvoje situacija po truputį keičiasi, tačiau pamenu senesnius laikus, kai paskaita buvo tik dėstytojo rūpestis – jei norėjai ją vesti, atrodė, kad viską nuo pradžios iki pabaigos turi susiorganizuoti, pasidaryti pats.
Kiek teko girdėti emigrantų, dirbančių Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje, atsiliepimų, didelė dalis jų pabrėžia, kad ten su tavimi elgiasi kaip su žmogumi. Kitaip tariant, esi vertybė, su tavimi skaitomasi, turi balsą, į kurį visada atsižvelgiama, nekreipiant dėmesio į darbą ir užimamą postą. Lietuvoje su profesoriais visi elgiasi pagarbiai, tačiau apskritai juntama hierarchija, patriarchalumas.
Švedija – ne rojus: klimatas toks pat sumautas kaip ir Lietuvoje, oras toks pat bjaurus – skiriasi tik keliomis dienomis.

Ar sunku suderinti darbą tarp dviejų universitetų?

Jau pastebėjau tam tikrus dėsningumus ir numanau, kada ateis laikas, kai nusibos Lietuvoje ar Švedijoje. Atsižvelgdama į tai stengiuosi planuoti darbus: iki sausio vidurio dažnai būnu Lietuvoje, tada čia grįžtu kovą, nes tuo laiku ir mamos, ir anūkų gimtadieniai. Aišku, darbotvarkė, buvimo vieta priklauso nuo darbų – projektų, konferencijų, posėdžių darbe. Dažnai tai koreguoja planus.

Esate išvertusi ne vieną knygą. Kaip atradote šią veiklą? Tai dar vienas darbas ar laisvalaikio užsiėmimas?

Ją atradau prispirta reikalo, kai po 1991 m. universitetai išgyveno sunkius laikus. Pragyventi universiteto algos neužteko, taigi reikėjo ieškoti papildomos veiklos. O versti iš anglų kalbos tikrai buvo verta, nes už dvi sinchroninio vertimo konferencijoje dienas gautas atlygis prilygo dviejų mėnesių atlyginimui universitete. Aišku, tai be galo sunkus darbas, bet man patiko. Dar vėliau pradėjau versti ir seminarų medžiagą, sulaukiau keleto pasiūlymų išversti knygas.
Ir nors dabar sunkūs laikai baigėsi, man patinka šis darbas. Tai vienas būdų praleisti laisvalaikį. Be to, galiu sau leisti versti tik patinkančias knygas. Verčiu iš anglų ir prancūzų kalbų, galėčiau ir iš rusų, tačiau to dar nesu dariusi.
Dievinu versti protingas knygas. Tarkime, labai patiko versti „Nesitikėkite atsikratyti knygų“, kurioje publikuoti Jeano Claude’o Carrière’o ir Umberto Eco pokalbiai. Apnikdavo jausmas, kad sėdėdama prie kompiuterio bendrauju su tais žmonėmis, kalbuosi su jais per knygą.
Labai mėgstu versti ir vaikiškas knygas. Ypač patinka Terry Pratcheto kūriniai, juos versti – kaip gvildenti smagius kalbinius galvosūkius.
Esu išvertusi Johno Fiske’s darbą „Populiariosios kultūros supratimas“, su  kolege Vilija Gudoniene išvertėme jo „Įvadą į komunikacijos studijas“. Taip pat Christine Borgman knygą, „Blackwell“ leidyklos parengtą „Politinės minties enciklopediją“, populiariosios matematikos darbų, daug mokslinių straipsnių…

Kokių dar turite pomėgių?

Labai mėgstu plaukioti. Dažniausiai nuplaukiu kokius 4 kilometrus per savaitę. Tiesa, tai – buvimo Švedijoje statistika: nors miestelis, kuriame gyvenu, mažas, bet turime penkis baseinus, iš kurių vienas atitinka olimpinius standartus. Lietuvoje taip pat einu į baseinus, tačiau daug rečiau: pas mus jie išdėstyti nepatogiai, yra gana brangūs.
Dar mėgstu keliauti. Bastausi po visą svietą ir nėra man nepatinkančios šalies. Į visas aplankytas nuvykčiau dar kartą, važiuočiau ir į naujas. Kiek pamenu, didžiausią stresą sukėlė Indija – ji pribloškė vienas šalia kito esančiais socialiniais kontrastais. Kaip galima pakęsti skurdą šalia rūmų? Labai patiko Meksika, nors visi gąsdino, kad labai pavojinga ten važiuoti, keliauti, patirti (lygiai taip pat kaip ir Indijoje). Dabar turime projektą su Uganda, Kenija, Ruanda, taigi tenka dažnai lankytis šiose Afrikos šalyse. Jose rengiame doktorantūros organizavimo ir bibliotekininkų kvalifikacijos kėlimo kursus. Labai nustebino Ruanda: tvarkinga ir visais atžvilgiais organizuota šalis – ten tikrai rojaus kampelis.
Labai norėčiau nuvažiuoti atostogų į Australiją, nes atostogauju dažniausiai Lietuvoje. Čia gyvena artimieji, su kuriais norisi praleisti daugiau laiko.
Svarbiausia, ko išmokau, tai visur ir visada skirti laiko žmonėms. Dirbti reikia, kad galėtum su jais, pačiais įvairiausias ir artimiausiais, gyventi, bendrauti ir džiaugtis, nes tik tada pasijunti savimi.