Šiandien, gyvendami laisvame pasaulyje ir galėdami laisvai nuvykti į bet kurią šalį, net negalime įsivaizduoti, kaip tais laikais, kai veikė komandinė sistema, o geležinė uždanga buvo sunkiai įveikiama, ypač jaunimui, buvo įmanoma išvykti į užsienyje rengiamas konferencijas pasisemti patirties. VU Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos docentė dr. Dalia Triponienė „U. V.“ pateikia keletą epizodų iš savo mokslinių komandiruočių sovietmečiu.

„Didžiausia brangenybė buvo geri ir jautrūs žmonės, kurių buvo galima rasti visur. Tik reikėjo juos įtikinti, kad tavo tikslas – šventas. Nemanau, kad ir dabar geri žmonės dingo. Turint tikslą, jie atsiras ir padės jį įgyvendinti“, – sako mokslininkė. Stebėdama dabartinį universitetinį jaunimą, kuris turi neregėtas galimybes tobulėti tiek savo universitete, tiek užsienyje ir jas ne visada išnaudoja, doc. dr. D. Triponienė galvoja, kad tikriausiai laisvė veikti nuslopina veržlumą siekiant tikslo.

1972 m. pradžia

Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos vadovas profesorius Algimantas Marcinkevičius paskyrė mane kepenų transplantacijos grupės vadove. Tema nauja, studijavau literatūrą, kurios buvo mažai, o užsienio kalbomis jos visai nebuvo galima gauti. Sužinojusi, kad Maskvos transplantacijos instituto ir Varšuvos chirurgijos instituto atstovai buvo Amerikoje pas prof. Th. E. Starzlį – kepenų transplantacijos pradininką, nuvykau į Maskvą. Transplantacijos institute nieko nesužinojau, nes į Ameriką buvo išsiųstas šio instituto partinės organizacijos sekretorius, kuriam ta kepenų transplantacija – nė motais.

Liko Varšuva. Profesorius Pranas Norkūnas, Hospitalinės chirurgijos klinikos vedėjas, parašė rekomendacinį laišką įžymiam Lenkijos chirurgui, Varšuvos universiteto Chirurgijos klinikos vadovui profesoriui Janui Nielubowicziui, kuris buvo baigęs Vilniaus universitetą, slaptai gydytojavęs vokiečių okupacijos metais šiaurės Lietuvoje, išmokęs lietuviškai.

Gaunu leidimą vykti. Važiuoju traukiniu. Laiškus vežti buvo draudžiama. Kitos išeities neturiu, rizikuodama įdedu laišką į storą Vilniaus albumą. Pasieny kaip įprasta – kontrolė ir muitinė. Krato. Varto knygą po puslapį ir suranda laišką, ir dar ne rusiškai, o lenkiškai parašytą. Išsodina iš traukinio, kviečia vyresnįjį muitininką ir vertėją, kuris verčia mano charakteristiką – sėkmingai apgynusi kandidatinę disertaciją, perspektyvi mokslininkė, kepenų transplantacijos grupės vadovė ir t. t. vyksta pasitobulinti kepenų transplantacijos srityje. Vyresnysis muitininkas klausia: ,,И это всё прo ваc?“ (Ir visa tai apie jus?)

Taip, atsakau nieko gero nelaukdama ir galvodama, kad viską, kaip paprastai būdavo, atims – ir ką turėsiu daryti toliau?

„Девочка, счастливо тебе.“ (Mergaite, sėkmės tau.) Užverčia knygą, grąžina laišką ir aš spėju į jau judantį traukinį. Ačiū šiam nepažįstamam žmogui.

Varšuvoje prof. J. Nielubowiczius priėmė labai nuoširdžiai. Mokėjau lenkų kalbą, galėjau dalyvauti eksperimentuose ir aptarimuose. Daug sužinojau ir išmokau.

Be to, iš Lenkijos išsiunčiau laišką prof. Th. E. Starzliui į JAV, nes iš Sovietų Sąjungos to daryti buvo neleidžiama. Prof. Th. E. Starzlis atsiuntė man savo knygą „Experience in Hepatic Transplantation“, išleistą 1969 m. Perskaičiusi šią knygą tapau labai protinga kepenų transplantologijoje, bent taip pasakė žymus rusų chirurgas Ostroverchovas po vieno mano pranešimo.

1978 m. birželis–liepa

Mus pasiekė žinia, kad pasaulinis angiologijos kongresas 1978 m. turi vykti socialistinėje Čekoslovakijoje. Labai retai pasauliniai kongresai vykdavo Rytų Europos šalyse.

Gauname leidimus parašyti ir išsiųsti pranešimų tezes į socialistinę šalį. Siunčiame, tezės priimamos ir mūsų pranešimai net įrašomi į programą! Kaip nuvažiuoti?

Pavienių mokslo darbuotojų neišleidžia į užsienį, kur jie gali kontaktuoti su kapitalistinių šalių žmonėmis.

Reikia kurti bent trijų asmenų grupę ir gauti KGB leidimus. Grupė sukuriama – be manęs, mano kolega dr. Rimvydas Gutauskas ir Kauno medicinos instituto dr. M. Kušleikaitė, kurios pranešimas taip pat įtrauktas į programą. Leidimams gauti reikia artimų pažinčių partijos centro komitete. Jos randamos, tuo pasirūpina dr. R. Gutausko uošvis.

Leidimą išvykti gauname pačioje birželio pabaigoje, o kongresas prasideda liepos 2 d. Bilietų į Prahą – jokių.

Skambinu mūsų pacientui, labai geranoriškam žmogui, šviesaus atminimo karo lakūnui Mitiaginui ir išdėstau problemą, o jis randa išeitį, sako – mūsų lakūnai jus nuskraidins į Maskvą, nakvosite su jais, o rytą jus perduos lakūnams, skrendantiems į Prahą. Su jais nuskrisite ir sutarsite, kada jus parskraidins atgal į Maskvą. Taip viskas ir įvyko.

Sekmadienio popietę atsirandame Prahoje. Pinigų keitė labai mažai, tik tiek, kiek reikėjo sumokėti kongreso mokestį. Lieku be pinigų. Kolega tam nesiryžta. Kur nakvoti?

Geraširdė R. Gutausko pažįstamo prahiečio mama priima mus visus nakčiai. Ačiū jai. Pirmadienio rytą einu į Karlo universiteto, kuris jau turėjo sutartį su Vilniaus universitetu, užsienio skyrių ir prašau nakvynės kongreso metu. Patikrinę mane suteikia vietą Kajetankos studentų bendrabutyje ir įspėja, kad vandens vandentiekyje ten gali ir nebūti, o šilto išvis nėra ko tikėtis. Esu dėkinga ir džiaugiuosi – galėsiu dalyvauti kongrese ir skaityti pranešimą, valgyti – nebūtinai.

O vandens bendrabutyje nėra jokio. Reikia išsiplauti galvą. Nueinu į moterų kirpyklą prie Rudolfinumo ir paklausiu (1968 m. buvau pramokusi čekiškai), ar negalėčiau išsiplauti galvos, nes šukuosenai pinigų neturiu, o turiu skaityti pranešimą. Išklausinėjusios apie mane ir kongresą, geraširdės moterys gražiai mane sušukavo už ačiū. Pasijutau geriau.

Kongreso pagrindiniai posėdžiai vyksta Prahos filharmonijoje (Rudolfinume). Pirmą kartą pakliuvus į pasaulinį kongresą viskas įdomu – kviestinės paskaitos, pranešimų įvairovė, atsakymai į klausimus, kuriuos narpliojant mes dar turime mažai patirties.

Jaudulys, nes laukia pranešimas posėdyje ,,Periferinių arterijų rekonstrukcinė chirurgija“.

Posėdžiui pirmininkauja prof. L. Petersonas iš Amerikos ir prof. V. Koržistekas iš Čekoslovakijos. Pirmininkas prašo prisistatyti pranešėjus. Tą ir darau atsiprašydama, kad nepakankamai gerai kalbu angliškai, bet sakau, kad diskusijose dalyvausiu. Prof. L. Petersonas garsiai pasijuokia – cha cha ir sako: bet jūs gerai kalbate rusiškai. Atsakau: taip, profesoriau, bet dar geriau kalbu lietuviškai. Profesorius išplečia akis ir garsiai sako: rusai pranešimų neskaito. Taip ir buvo, nes aš vienintelė iš didelės Rusijos perskaičiau pranešimą, beje, ir iš mūsų klinikos pirmoji. O pranešimą teko skaityti po pirmininko prof. L. Petersono. Reglamento laikiausi, mano operacijų paveikslėliai buvo gražūs, piešti mano draugės dailininkės, jau šviesaus atminimo Ritos Pilkaitės-Butvilienės. Susidomėjimas mūsų patirtimi buvo didelis, po posėdžio buvau apsupta kolegų, rodžiau nepanaudotus pranešime operacijų piešinius, vyko diskusija. Vėliau buvau giriama sovietų delegacijos vadovų, nes pliusą jie užsirašė sau.

Po posėdžio priėjo žurnalo ,,Der Chirurg“ redaktorius ir paprašė pranešimo, norėtų jį išspausdinti savo žurnale. Duoti negalėjau, nes neturėjau Glavlito leidimo spausdinti, o tik skaityti. Bet labai norėjosi straipsnį publikuoti prestižiniame moksliniame žurnale. Nutariau pasikonsultuoti su prof. I. Pѓžerovskiu, Čekoslovakijoje leidžiamo žurnalo „Cor et vasa“ redaktoriumi. Pasivedėjęs koridoriumi, redaktorius patarė nerizikuoti, neužsitraukti Maskvos nemalonės, nes neleis niekur išvažiuoti. Reikia prašyti Maskvos leidimo. O to leidimo negavau. Ant mano prašymo buvo užkeverzota pieštuku „Не разрешено“ – neleidžiama.

Buvau pastebėta, bendrauti norėjo daug kas, o mes buvome prigąsdinti nedraugauti su užsieniečiais.

Kongresas truko savaitę, aš, palikusi mažas dukras, noriu paskambinti namo. Pasiskolinu pinigų ir – į paštą, o pašte atsakymas – Maskva neleidžia, galbūt leis 4 val. nakties. Ateinu pėsčiomis per Prahą dar kartą. Laukiu, laukiu, – paryčiais Maskva sujungia su Vilniumi. Sunku dabar tuo patikėti.

Į kongreso uždarymo pobūvį noriu pakliūti, nors ir pėsčiomis. Kas pažįsta Prahą, tas žino, kad atstumas nuo Kajetankos iki Loretánske Namesti nemažas, o apsirengti reikia vakariniais drabužiais, nes pobūvis vyksta Užsienio reikalų ministerijos pastate Czernin Palace. Apsirengiau stilizuotais tautiniais drabužiais, kurie daug ką sudomino. Vien dėl mano aprangos daugelis prieidavo pasikalbėti, o aš tais pokalbiais su žymiais pasaulio gydytojais pasinaudojau savo žinioms pagilinti. Pareiti naktį į bendrabutį nebuvo labai žavu.

Grįžtu į Maskvą su tais pačiais draugiškais lakūnais. Išeinant kontrolė – nieko neturiu, tik kongreso medžiagą, žurnalus, bukletus. Peržiūrėjęs mano bagažą pirmasis muitininkas šaukia kitam: „Пропусти эту дуру.“ Maždaug – praleisk tą kvaišą, nes tuo metu iš Čekoslovakijos visi vežė krištolą, batus ir kt. prekes, kurių nebuvo Sovietų Sąjungoje.

O dar reikia grįžti į Vilnių, bet lakūnai jau man nepažįstami. Pinigų nebeturiu nė kapeikos. Pradedu stebėti keleivius, skrendančius į Vilnių, gal atsiras kas iš pažįstamų ir paskolins pinigų. Pasisekė – bilietą nupirko šviesaus atminimo Marina Baublienė.

Atvežiau daug žinių, literatūros ir informaciją apie naujus vaistus, kurie buvo pristatyti kongrese, chirurgines technologijas. Dalyvavimo šiame XI tarptautiniame angiologijos kongrese 1978 m. rezultatas – sublogau 12 kilogramų; bet buvau pakviesta prof. M. Tesi – Tarptautinės angiologijos draugijos generalinio sekretoriaus – dalyvauti I tarptautiniame angiologijos koliokviume ir pirmininkauti simpoziume ,,Kraujagyslių chirurgijos problemos“, kuris turėjo vykti Italijoje, Florencijoje. Deja, sovietmečiu nuvykti į kapitalistinę šalį buvo galima tik pasvajoti. Malonus kvietimas liko istorijai. O mano atsiprašymo laiško, kaip paaiškėjo vėliau, prof. M. Tesi net negavo.

1989 m.

Atėjo prof. R. J. A. M. van Dongeno kvietimas dalyvauti tarptautinėje kraujagyslių chirurgijos mokykloje Amsterdame ir vienoje iš sesijų, kuri vadinosi Europos kraujagyslių chirurgijos diena, paskaityti pranešimą apie smulkiųjų arterijų chirurgiją.

Priešistorė tokia – prof. R. J. A. M. van Dongenas girdėjo V. Triponio ir mano pranešimus Rytų Berlyne, jam patiko išradingumas operuojant labai aterosklerozės pažeistas smulkias arterijas. Nešu kvietimą ir V. Triponio dokumentus, nes dviejų šeimos narių į kapitalistinę šalį paprastai neišleidžia, universiteto prorektoriui prof. J. Grigoniui. Profesorius liepia atnešti ir savo dokumentus, nes kvietimas dviem. Lietuvos instancijų leidimus man su vyru išvykti į Olandiją pažada gauti ir gauna. Čia tik gera pradžia. Reikia Maskvoj gauti užsienio reikalų ministerijos leidimą ir dvi vizas – Olandijos ir Vakarų Vokietijos tranzitinę. Skrendu į Maskvą, turėdama vietinius leidimus, tikėdamasi viską greit sutvarkyti. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijoje išgirstu klausimą, ar negalėtų kas nors iš Maskvos važiuoti vietoj mūsų. Aiškinu, kad tai vardiniai kvietimai. Varinėja po kabinetus, bet vis dėlto išprašau leidimą Olandijos vizai gauti. Per vargus dokumentai pakliūva į šios šalies ambasadą. O kaip atsiimti pasus ir vizas? Ir vėl vargo keliai po ministeriją ir Olandijos ambasadą. Po keturių parų sužinau, kad vizos išduotos, bet pasus paėmė ministerijos kurjerė ir dingo. Vėl nauji vargai. Pagaliau mano, kaip sovietinio žmogaus, išradingumas nulėmė sėkmę. Bet dar reikia Vakarų Vokietijos tranzitinės vizos. Prie ambasados eilė, žmonės stovi per naktis. O lieka dvi dienos iki išvykimo traukiniu į Amsterdamą. Bilietus buvome užsakę iš Vilniaus per Rytų Berlyną. Prieinu prie Vakarų Vokietijos ambasadą saugančio milicininko ir klausiu, ar negalima per parą gauti tranzitinės vizos, nes leidimą jau turiu. Išdėsčiau savo problemą. Matyt, mano visa išvaizda, rodanti didelį troškimą, paveikė pareigūną. Milicininko būta gero žmogaus. Jis ir sako: ateikite labai anksti iš ryto, aš jus įleisiu, bet reikės pasislėpti spintelėje. Kai atidarys ambasados langelį, šokite iš spintelės ir būsite pirma, tada turėsite šansą gauti tranzitinę vizą šįvakar. Ir to gerojo milicininko dėka aš gaunu tranzitines vizas. Visada jį su dėkingumu prisimenu.

Skubu į „Aerofloto“ kasas. Bilietų į Vilnių – jokių. Laukiu. Lieka paskutinis lėktuvas į Vilnių, o prieš mane dar du žmonės. Atsiranda bilietas, bet vienintelis. Staiga dėl kažkokių priežasčių tie keleiviai atsisako bilieto. Parskrendu į Vilnių 11 val. vakaro, o kitą rytą 9 val. išvažiuoja traukinys į Berlyną. Kasos atsidaro 8 val. Reikia suspėti pasiruošti, gauti bilietus ir važiuoti. Vidury nakties geroji dailininkė Aldona Žeromskienė atnešė pasiuvusi gražų kostiumėlį. Geri žmonės dar kartą mane išgelbėjo. Rytų Berlyne Friedrichstrasse stotyje Rytų Vokietijos pasieniečiai su šunimis palydi mus į Vakarų Berlyno pusę, į Amsterdamo traukinį. Išleisdami į Vakarus jokių pinigų neleidžia pasiimti. Mes jau laisvoj šaly, gyvenk kaip nori.

Amsterdame ,,zuikiais“ pasiekiame viešbutį, o toliau viskuo pasirūpina prof. R. J. A. M. van Dongenas. Baigiame tarptautinę kraujagyslių chirurgijos mokyklą ir gauname tarptautinius kraujagyslių chirurgo pažymėjimus.