Liepos 11–12 d. Vilniuje vyko NATO viršūnių susitikimas. Tai ypatingos svarbos įvykis Rusijos karo prieš Ukrainą metu. Kaip Ukrainos istorikė, norėčiau trumpai aptarti Europos vaidmenį Ukrainos istorijoje ir pasidalyti savo vizija apie Europą kaip civilizaciją, kuri padeda Ukrainai kovoti su Rusija ir tuo pat metu išgyvena įvairiapusę mentaliteto transformaciją.
Pirmą kartą su Rusijos organizuojamomis žudynėmis, ukrainietiškos tapatybės naikinimu, rusifikacija ir trėmimais Ukraina susidūrė toli gražu ne pernai, bet dar prieš 300 metų. Kaip ukrainiečiai kandžiai sako, baigėsi dar viena eilinė šimtmečius trunkančio dešimties metų karo diena. Tačiau šis karas yra pirmasis nuo 1709 m., kai Šiaurės Atlanto regiono ir Europos civilizacija nepaliko Ukrainos vienui vienos kovoti su Rusijos imperializmu, kaip kad buvo XX a. (1917–1921 m. su keletu išimčių, 1933 m., 1945 m. – 6-ojo dešimtmečio pabaigoje) ir net XXI a. (2014 m.).
Taigi Europa tiesia pagalbos ranką buvusiai Europos bendruomenės narei. Reaguodami į tai ukrainiečiai permąsto savo tapatybę vykstant Rusijos karui prieš Ukrainą. Šiame totalitarizmo kare prieš laisvąją Europą būtent laisvosios Europos samprata yra vienas iš simbolių, įkvepiančių ukrainiečių tautą priešintis rusų okupantams. 2023 m. gegužę Kyjivo tarptautinio sociologijos instituto atliktos apklausos duomenimis, 92 proc. ukrainiečių nori, kad Ukraina taptų ES nare, o 89 proc. pasisako už Ukrainos narystę NATO.
Kokiu būdu Ukraina buvo išplėšta iš Europos šeimos? XVIII a. pradžioje Ukrainos ir Švedijos karinė sąjunga pralaimėjo Poltavos mūšį Maskvos carui Petrui. Būtent caras Petras 1721 m. pasiskelbė imperatoriumi, o Maskvos kunigaikštystę paskelbė Rusijos imperija. Beje, tai darydamas jis tapo liudininku to, kaip iš Ukrainos pavagiamas „Rusios“ titulas ir IX–XIII a. Kyjivo Rusios paveldas. Nuo tada, kai Ukraina prarado nepriklausomybę ir vietą Europos bendruomenėje, Ukrainos kultūros ir tautokūros projektuose vis šmėžuoja įvairūs Europos vaizdiniai ir sampratos.
XX a. antrajame dešimtmetyje žlugus Osmanų, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijoms, daugelis Europos valstybių gavo galimybę kurti savo valstybę ir tautą. Tačiau Ukrainos valstybė, penkerius metus – 1917–1921 m. – kovojusi su rusais, galiausiai nesugebėjo atsilaikyti prieš jų milijoninę armiją. Po 100 metų, 2022-aisiais, rusai vėl metė milijonines pajėgas, kad užkariautų nepriklausomą Ukrainą ir sujauktų viso pasaulio tvarką.
XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje dar kartą įtraukusi Ukrainą į Rusijos (tuomet sovietinės) imperijos sudėtį, Rusija sugrįžo užkariauti ir sunaikinti Europą. Ir Stalinas, ir Hitleris rengėsi padalyti Europą, todėl kai kurios Europos šalys per Antrąjį pasaulinį karą ar po jo prarado nepriklausomybę. Nepaisant komunistinių eksperimentų, represijų ir trėmimų, šios šalys išsaugojo prisiminimą, kad yra Europos erdvės, istorijos, teisės ir kultūros dalis, o ne Rusijos sovietinio teroro ir socialinės inžinerijos teritorija. XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje būtent suvokimas, kad yra Europos šeimos dalimi, padėjo joms sugrįžti į Europą.
Dabar norėčiau atkreipti dėmesį į keletą, mano nuomone, svarbių Europos tapatybės sudedamųjų dalių, kurios jau padėjo Europai susivienyti žlugus komunizmui. Jos Europos civilizacijai gali padėti išlikti vieningai priešinantis Rusijos barbarizmui ir įveikti jį išvien su Ukraina.
Kodėl šiandien Europos vienybė yra gyvybiškai svarbi? Nes Rusijos ideologai (V. Surkovas, A. Duginas ir kt.), o ir pats V. Putinas, atvirai deklaruoja savo ketinimą suardyti Šiaurės Atlanto regiono ir Europos civilizacijos vienybę ir peržiūrėti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų bei SSRS žlugimo rezultatus, atvirai grasindami pirmiausia Baltijos valstybėms kaip buvusioms sovietinėms respublikoms ir siekdami sunaikinti tarptautinę teisę ir taisyklėmis, procedūromis ir institucijomis grįstą pasaulio tvarką. Rusijos karas prieš Ukrainą yra viena iš priemonių tikslui pasiekti sistemos dalių.
Šiaurės Atlanto regiono ir Europos civilizacija yra absoliuti priešingybė Rusijos valstybei. Tai lyg civilizacija ir anticivilizacija. Europa užaugo ant graikų-romėnų teisės ir filosofijos pamatų. Būtent dėl to Europos kunigaikščiai, karaliai ir imperatoriai niekada nebuvo tokie rūstūs, žiaurūs ir represyvūs kaip Rusijos valdovai nuo pat šios valstybės atsiradimo Aukso Ordos kontroliuojamos Maskvos kunigaikštystės forma laikų iki XV a. pabaigos. Ukrainos mentaliteto, požiūrio ir teisinio paveldo pamatu tapo Kyjivo Rusios valstybingumas, per ryšius su Bizantijos imperija atkeliavusi stačiatikybė ir Vakarų Europa, su kuria ryšiai formavosi per dinastijų palikuonių santuokas, o vėliau dar ir per buvimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos (kur galiojo viduramžių miestų privilegijų ir savivaldos sistemos esminė sudedamoji dalis – Magdeburgo teisė) ir Europos teisinės sistemos (su Lietuvos statutais) dalimi.
Renesansas Europoje (ir Ukrainoje) išaugino žmogaus būties vertę. O Rusijos valstybė niekada nepatyrė šios epochos. Taigi Europos valstybės pamažu vystėsi visuomenės sutarties teorijos linkme, siekdamos užtikrinti saugų ir laimingą gyvenimą savo piliečiams. Rusijos valstybės kūrimo procesas judėjo priešinga kryptimi. Ten formavosi visiškos gyvenimo kontrolės, pasaulinio mesianizmo (Maskvos kaip trečiosios Romos samprata) ir rusų šovinizmo idėjos.
Taigi Europos pagarba žmogaus gyvybei ir teisėms, demokratinėms procedūroms ir institucijoms, laisvai spaudai ir teisei sudaro Europos civilizacijos pamatą, suteikiantį vilties nugalėti Rusijos totalitarizmą, šiandien vadinamą rašizmu. Šis pamatas išlieka esminiu ir Europos bendruomenei išlaikyti, plėtoti bei tobulinti.
Siekiant galutinai pasmerkti Rusijos totalitarizmą ir nubausti karo nusikaltėlius būtina pasitelkti teisines procedūras. 1945 m. Šiaurės Atlanto ir Europos civilizacija, pataikaudama sovietiniam blogiui, užuot nubaudusi už padarytus nusikaltimus, leido jam „praryti“ keletą Europos valstybių. Vakarai nacius patraukė į teismą, pasmerkdami už tai, kad per šešerius Antrojo pasaulinio karo metus išžudė 6 milijonus žydų.
Tačiau tuomet laisvasis pasaulis nepasmerkė sovietinio totalitarizmo, kuris per šešis Holodomoro mėnesius badu numarino 4 milijonus ukrainiečių (13 proc. visų Ukrainos gyventojų!) ir iš viso Ukrainoje sukėlė tris badmečius, kurių metu žuvo mažiausiai 5,5 milijono žmonių (jau nekalbant apie represijas, sociocidus ir trėmimus). Tik 1991 m., Ukrainai atgavus nepriklausomybę, 32 šalys pripažino Holodomorą genocidu. Penkiolika iš jų ir ES tai padarė 2022–2023 m., vykstant atviram Rusijos ir Ukrainos karui.
Kai kurios šalys teisiškai pasmerkė tam tikrus sovietinės praeities epizodus. Pavyzdžiui, 2019 m. Lietuva sulaukė Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kuriuo prieš partizanus vykdyta sovietų politika prilyginta genocidui.
Šaltasis karas buvo pirmasis žingsnis baudžiant sovietinį totalitarizmą už jo nusikaltimus. Bet tada Vakarai dar tikėjo sovietų ir rusų lyderiais ir jų pareiškimais apie siekius „kurti demokratinę Rusiją“. Užuot pasmerkęs ir nubaudęs už Afganistano, Moldovos, Čečėnijos, Sakartvelo, Sirijos ir 2014 m. Ukrainos karą, laisvasis pasaulis vėl ėmėsi pataikauti ir bandė gyventi kaip gyvenęs. Baltijos šalių, Lenkijos ir kai kurių intelektualų perspėjimai apie stiprėjantį totalitarinį Rusijos monstrą buvo ignoruojami.
Tad sunkus darbas dokumentuojant, perduodant teismui ir baudžiant karo nusikaltėlius užtikrins Europos demokratinių vertybių ir tarptautinės teisės gyvavimą. Ir Europa juda šia kryptimi. 2023 m. kovo 23 d. Europos Vadovų Taryba pritarė idėjai įsteigti Tribunolą Rusijai. 2023 m. liepos 3 d. Hagoje darbą pradėjo Tarptautinis baudžiamojo persekiojimo už agresijos nusikaltimą Ukrainai centras.
Antroji Europos bendrijos stiprinimo priemonė – informuotumo apie Rusiją didinimas. Dažniausiai tik istorikai suvokia, kiek karų istorijoje yra pradėjusi Rusijos valstybė. Pavyzdžiui, vien Ukrainos istorikai nuo X a. priskaičiuoja bent 30 karų, kuriuose pagrindinį vaidmenį suvaidino Rusija. Žinios apie Rusijos istoriją, ypač jos karinį elementą ir imperializmą, turi tapti Europos tapatybės dalimi. Tai paaiškina, kad karas Rusijos piliečiams ir valstybei yra normali būsena. Dar blogiau, kaip teigia Ukrainos istorikė Larysa Jakubova – karas yra nacionalinė idėja, Rusijos egzistavimo prasmė ir forma. Pastaruosius du dešimtmečius (skaičiuojamas tik laikotarpis po 1991 m.) vyksta sparti visuomenės, švietimo ir tapatybės militarizacija. Tad europiečiai privalo geriau išmanyti šiuolaikinį rašizmą, jo priežastis, tikslus, sudedamąsias dalis ir pasekmes.
Atrandant Rusijos totalitarizmą, kartu iš naujo atrandama ir Ukraina. Rusijos propaganda toli nuėjo žemindama ukrainiečių tautą, valstybę, žmones, kalbą ir kultūrą, vaizduodama Ukrainą kaip nevisavertę, atsilikusią pilkąją zoną. Sovietų valstybė išmoningai slėpė savo nusikaltimų pėdsakus, atimdama iš žmonių atsiminimus ir teisę įamžinti teroro ir genocido aukų atmintį (kaip buvo daroma ir Holodomoro atveju, kai sovietinė valstybė pusę amžiaus neigė sukeltą badą, o visus, kurie išdrįsdavo apie tai kalbėti, kaltindavo nacizmu). Iš esmės Rusijos valstybė suformavo imperinę požiūrio prizmę, priversdama visus, norinčius daugiau sužinoti apie Ukrainą, į visa, kas ukrainietiška, žvelgti iškreiptu Rusijos imperiniu žvilgsniu.
Būtent Ukrainos istorijos neišmanymas leido daugeliui europiečių patikėti, kad Ukrainoje persekiojama rusų kalba, kad ten pilna nacių ir „siaubingų Ukrainos nacionalistų“, žudančių kiekvieną sutiktą rusakalbį. Prastas Ukrainos istorijos ir realijų išmanymas lėmė, kad Vakarų pasaulis sutiko su Rusijos agresija 2014 m., nes situaciją matė per iškreiptą imperinę prizmę: neva Rusija turinti „amžinąją“ teisę į Ukrainą, o Ukraina yra „žlugusi valstybė“.
Trečioji priemonė, kuri galėtų sustiprinti Europą, yra suvokimas, kad Rusijos oficialiai paskelbta minkštosios galios koncepcija iš esmės yra visa ko vertimo ginklu koncepcija. „Didžioji“ rusų kultūra ir literatūra (ukrainiečių ironiškai vadinama „tolstojevskiu“, Tolstojus+Dostojevskis) rusams yra dingstis vykdyti ukrainiečių genocidą, nes, jų teigimu, mes neturime tokios be galo išvystytos kultūros ir literatūros. Rusų kalbą rusai naudoja kaip priežastį ginti rusakalbius „bendrapiliečius“ įvairiose šalyse. 2014 m. karas taip pat prasidėjo su šūkiu apie ginamus rusakalbius Donbase. „Didžioji“ rusų kultūra, sportas, ekonomika, bažnyčia, maistas – viskas naudojama kaip ginklas prieš Šiaurės Atlanto regiono ir Europos civilizaciją, siekiant patvirtinti, kad Rusijos „didybė“ daugelyje sričių pateisina genocidui prilygstantį karą Ukrainoje ir kišimąsi į daugelio šalių vidaus politiką. Rusų kultūra ir literatūra yra šovinistinės. Jei pagaliau desakralizuosime šią išgalvotą „didybę“, pamatysime nuogą karinę šovinistinę imperiją. Be to, turėkite omenyje, kad rusų kalbą, literatūrą ir kultūrą Rusijos valstybė laiko kanalu visam pasauliui transliuoti „Russkij Mir“ (tai yra ideologinį rašizmo pagrindą), taip įtvirtinant pasaulinį Rusijos dominavimą.
Ketvirtoji priemonė – laisvojo pasaulio laisvų piliečių asmenybės stiprinimas. Laisvas žmogus ir atsakingas pilietis yra rašizmo priešas, nes tik toks asmenybės tipas gali atsispirti Rusijos anticivilizacijai, paremtai totalitariniu posovietinės asmenybės tipu. Laisvas Europos pilietis privalo turėti tvirtą nacionalinę ir europietiškąją tapatybę, kurią saugo valstybės įstatymai. Toks europietis turi sulaukti paramos kaip mažojo ir vidutinio verslo atstovas. Finansinis saugumas, savirealizacijos laisvė, aukštas išsilavinimo lygis ir tvirta tapatybė patikimai saugo nuo totalitarinio asmenybės tipo formavimosi. Norint atsispirti Rusijos propagandai, privalu pasitelkti kritinį mąstymą ir intelektinius apmąstymus. Žmogiškumas privalo išlikti Europos piliečio kertine ašimi. Tai, kad Europos šalys priima Ukrainos pabėgėlius, yra tik vienas šios ypatybės pavyzdžių.
Humanitarinis švietimas, mokyklos kaip žodžio laisvės centrai kiekvienam vaikui, istorija, atmintis, politika ir kultūra suformuoja intelektinę infrastruktūrą, prisidedančią prie europietiškosios tapatybės formavimosi. Pagaliau reikia išmokti istorijos pamokas. Trumpai tariant, europiečiai turi pasakyti karui „ne“ visiems laikams. Tuo tarpu rusai rėkia „Mes galime pakartoti!“ ir išies kartoja: masines kapavietes, filtravimo stovyklas, kankinimo kambarius, kūdikių, mergaičių ir moterų prievartavimus, trėmimus, civilių ir civilinių objektų bombardavimus, ekocidą. Jie nori primesti Rusijos Gulagą visam laisvajam pasauliui. Neatsitiktinai būtent Gulagas atsiranda propagandiniuose vaizdo įrašuose apie karą Ukrainoje. Būtent Gulagas minimas kaip vienas iš ginklų, kurie pagaliau išspręstų Ukrainos pasipriešinimo Rusijos agresijai klausimą.
Penktoji priemonė yra kova su Rusijos melu. „Gyvenimas tiesoje“ (V. Havelo suformuluota koncepcija, kaip atitolti nuo sovietinės totalitarinės praeities) Rusijos valstybei reiškia rašizmo, karo ir imperijos pabaigą. Norint to išvengti, tiesa pakeičiama melu. Melas vienija Rusijos visuomenę ir valdžios institucijas, patikimai uždengdamas bet kokias požiūrio skyles. Melas padeda vartoti propagandą ir tikėti nieko neklausinėjant, atlaisvindamas moralinius varžtus, atimdamas iš piliečio atsakomybę už savo veiksmus ir leisdamas žudyti ukrainiečius jų namuose ir jų žemėje.
Šios penkios priemonės gali padėti Europai išlikti teisės, taisyklių, institutų ir institucijų erdve, atsvara rašizmui, siekiančiam sunaikinti laisvąjį pasaulį ir jo vertybes. Politinė kultūra turi būti stiprinama taip, kad jokios šovinistinės ir populistinės jėgos negalėtų įgyti galios nė vienoje Europos šalyje. Rusai šaiposi iš europiečių, amerikiečių, civilizuotų vertybių, demokratijos, teisės, nepriklausomybės, kitų šalių istorijos ir apskritai pasaulio tvarkos ir jų nekenčia, tačiau nori naudotis visais civilizacijos privalumais. Todėl Rusija turi netekti galimybės šiais privalumais naudotis tol, kol nenustos skleisti totalitarinės tapatybės ir nesustabdys genocidui prilygstančio jų valstybės pradėto karo.
Europą matau kaip stiprią intelektinę, demokratinę, liberalią, karinę, moralinę, etišką ir empatišką bendruomenę, kuri taiko šias priemones ir aktyviai dalyvauja priverčiant Rusijos valstybę ir piliečius už karą sumokėti finansinę, teisinę ir moralinę kainą. Stipri, vieninga Europa įveiks Rusijos imperializmą!
Už mūsų ir jūsų laisvę!
Komentarų nėra. Būk pirmas!