Rugsėjo mėnesį San Sebastiano kino festivalyje įvyko pasaulinė filmo „Lošėjas“ premjera. Filmas, dalyvavęs „Naujųjų režisierių“ programoje, tapo vertinimo komisijos favoritu. Milžiniškoje salėje susirinkusi reikli auditorija filmo „Lošėjas“ finalą sutiko audringomis ovacijomis ir kojų trypimu. „Mums tai buvo iš tiesų netikėta – negalėjome numatyti, kad lietuviškas kūrinys taps toks suprantamas prie gero kino pripratusiai Vakarų Europos auditorijai. Premjeros atmosfera buvo tikrai magiška ir maloni patirtis“, – teigia filmui kartu su režisieriumi Ignu Jonynu scenarijų rašęs VU Filosofijos fakulteto doc. dr. Kristupas Sabolius.

Festivalio organizatorių palankumą filmui „Lošėjas“ atspindi ir kiti faktai: jis buvo atrinktas iš 60 filmų kartu su kitais septyniais atstovauti festivalio programai Bilbao mieste. Anot doc. dr. K. Saboliaus, jau žinoma, kad „Lošėjas“ iki Naujųjų metų dalyvaus 8 kituose tarptautiniuose festivaliuose. Net trys iš jų pripažinti kaip prestižiniai – patenkantys į A klasės festivalių klubą. Ir panašu, kad tai dar tikrai ne pabaiga. Lietuvos kine to senokai nebuvo.

„Lošėjas“ pasakoja makabrišką istoriją“, „aštraus siužeto filmas“, „sankirta tarp pasaulėžiūrų“…  Žiūrovo sukrėtimas – būtina filmo sąlyga?

Aštrų siužetą ir makabriškas istorijas sugalvojo ne šiandienos scenaristai. Prisiminkime senovės graikus – tėvažudys ir motiną vedantis Oidipas, savo vaikų žudikė Medėja, prikaltasis Prometėjas, kurio kepenis ryja erelis. O kaip su Shakespeare’o aistromis ar Haufo pasakomis? Arba su Dostojevskio Raskolnikovu?

Mūsų filmas kalba apie pokyčius, kurie vyksta šiandienos žmogaus sąmonėje. Su režisieriumi I. Jonynu norėjome atskleisti dviprasmybę, kurią kiekvieną dieną transliuoja mūsų protais manipuliuojanti žiniasklaida, kurią pastebime politikų dviveidystėje, kuri aptinkama mus supančių žmonių poelgiuose ir kurią regime savyje pačiuose.

Lietuviai, posovietiniai žmonės, yra aukščiausios klasės antiidealistai, kurie puikiai prisitaiko įvairiausiose santvarkose. Tačiau šalia to vyksta neįtikėtinos moralinės transformacijos, kurios paverčia „Lošėjo“ istoriją įmanoma. Mes išmokome kasdien žaisti dvigubus žaidimus, kuriuose lošiame ne tik iš svetimų likimų, bet ir iš savo paties apsisprendimo – kuo būti, kuo tapti ir kam priklausyti.

Kaip Jūs pristatytumėte šį filmą?

Yra toks banalus posakis – „gyvenimas yra žaidimas“. Kas atsitinka, kai jį pakoreguojame ir sakome – „mirtis irgi yra žaidimas“? Šis filmas atskleidžia būtent tokią situaciją. Kartais reikia viską apversti, kad aiškiau pamatytum, kur atsidūrei.

Filmas nagrinėja sankirtą tarp posovietinio konformisto ir kapitalistinio laimėtojo pasaulėžiūrų. Kuo tai aktualu kiekvienam mūsų?

Mes visi susiduriame su šia sankirta  – daugiau ar mažiau. Manau, kad „Lošėjas“ nagrinėja tipišką šiandienos Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių individo profilį. Šiuo požiūriu mėginome sukurti socialiai kritišką filmą, tačiau pasirinkome labai gyvą siužetą, kuriame yra trilerio ir melodramos elementų.

Fabulos valdymas iki šiol buvo didžioji Lietuvos kino problema. Norėjome patenkinti kokybiško veiksmo pasiilgusį žiūrovą, kuris, stebėdamas filmą, nesipiktintų dialogais ir negalėtų atspėti penkių scenų į priekį. Todėl scenarijaus rašymui skyrėme ketverius metus.

Kokia galėtų būti filosofijos mokslo funkcija kuriant filmo scenarijų?

Niekas nėra tokios funkcijos numatęs ir apibrėžęs. Be to, manau, kad filosofas gali labai pakenkti filmo kūrybos procesui. Menininkas gali pranokti mąstymo modelius ir schemas, o pernelyg didelė analizė kartais trukdo atrasti netikėtus ir laisvus sprendimus.

Tikiuosi, kad šį kartą sekėsi bendradarbiauti, nes filosofu rašydamas išlikau tik iš dalies. Savo filmu nenorime išreikšti jokios reikšmingos idėjos arba estetinės strategijos. Greičiau mes patys ieškome šių dalykų – naujų idėjų ir naujų formų.

Kita vertus, kūrybos procese man padėjo filosofinis smalsumas ir siekis įsigilinti į temą. Šiuo požiūriu vėl iš naujo atradau F. Nietzsche‘s apmąstytą valingumą, kuris mus verčia eiti tol, kol pasieksi tai, kas gyva, kas pulsuoja, kas neišmėginta. Arba G. Deleuze’o akcentuojamą kūrybos, kaip ko nors nauja produkavimo, momentą.

Bendradarbiaudamas su režisieriumi, norėjau patekti ten, kur filosofija manęs dar nebuvo nuvedusi. Galbūt ilgainiui tai paveiks ir mano paties filosofinį mąstymą.