Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkai išleido net tris knygas, kuriose tyrinėjama lietuvių literatūra ir pristatomos kalbos mokslo galimybės.

Dalios Čiočytės „Literatūros teologija: teologiniai lietuvių literatūros aspektai“
Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2013, 340 p.

Monografijoje pateikiama literatūros teologijos, kaip tarpdisciplininės teorijos, perspektyva. Bendrajame literatūros sąsajų su teologine problemika lauke interpretuojami lietuvių literatūros kūriniai, nušviečiantys įvairius teologinius klausimus savitais meninio mąstymo aspektais. Kaip literatūros ir teologijos dialogo branduolys iškyla teodicėjinė Dievo sutikimo su pasaulio blogiu ir mirtimi problema – giliausioji egzistencinės Dievo patirties problema, provokuojanti literatūrinę mintį. Knygoje tyrinėjamas literatūrinis Jėzaus Kristaus paveikslas, literatūrinė refleksija moralinės teologijos, eschatologijos ir kitų teologinio mąstymo sričių klausimais.

„Miestai ir kalbos II. Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis“
Sudarytoja prof. Meilutė Ramonienė
Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2013, 318 p.

Ši knyga – jau kelerius metus trunkančių miestų gyventojų kalbinio elgesio tyrimų tęsinys. 2010 m. pasirodė monografija „Miestai ir kalbos“, apimanti Lietuvos didmiesčių – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojų kalbinės elgsenos, kalbinių nuostatų ir tapatybės analizę. Didžiųjų miestų tyrimas įkvėpė paanalizuoti kitų, mažesnių, mūsų miestų kalbinę padėtį, kuri iki šiol buvo beveik netirta. Visą Lietuvos vaizdą patogu matyti žvelgiant į žemėlapį, todėl šį kartą pasitelkėme sociolingvistinių žemėlapių modelį. Monografija parengta analizuojant dviejų mokslinių projektų duomenis: „Kalbų vartojimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose“ ir „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“.

Viktorijos Daujotytės „Boružė, ropojanti plentu: prigimtinės kultūros kasinėjimai Marcelijaus Martinaičio kūryboje“
Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013, 376 p.

Monografijos autorė kviečia skaitytoją kartu „kastis” gilyn į Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) kūrybos klodus. Knygoje skleidžiasi nuoširdus asmeniškas profesorės santykis su poetu, artimas žvilgsnis, atsiradęs per ilgus bendravimo, susirašinėjimų, veikimo toje pačioje kultūrinėje terpėje metus. „Atminties archeologė“, apmąstydama M. Martinaičio asmeninę visumą, daugiausia dėmesio skiria poezijai, bet vertina ir jo publicistiką, eseistiką, vaidmenį viešajame gyvenime.