Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios proga įprasta kalbėti apie laisvę. Tačiau ar visada tai yra kalbėjimas iš esmės? Tikriausiai kiekvienas savaip suprantame laisvės prigimtį bei reikšmę. Lygiai taip pat skirtingų mokslų atstovai gali skirtingai interpretuoti laisvės sampratą. Neabejotina, kad filosofijos mokslas ir filosofai yra vieni iš tų, kuriuos tiesiogiai domina laisvės sąvoka. Būtent todėl praėjusios Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir artėjančios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga norėdami giliau pažvelgti į tai, kas yra laisvė ir kokią vietą ši samprata užima ne tik filosofijos moksle, bet ir modernioje Lietuvos visuomenėje, kalbiname tris šio mokslo atstovus.

Dr. Jonas Čiurlionis: „Mūsų žmonės dar nėra pratę būti laisvi“

Pasak VU Filosofijos fakulteto Filosofijos katedros lektoriaus dr. Jono Čiurlionio, laisvė – būtina filosofijos sąlyga. „Vergas nėra linkęs į filosofiją. Jau senovės graikai pastebėjo, kad filosofuoja tik laisvas žmogus“, – pažymi J. Čiurlionis. Jo teigimu, laisvė kaip koncepcija domino žmones jau nuo Antikos laikų: „Iš tų laikų mes turime išsivystančią artes liberales (laisvųjų menų) sąvoką. Tai menai, kurie yra reikalingi laisvam žmogui, norinčiam būti civilizuotam. Čia, pavyzdžiui, šalia gramatikos yra ir loginis mąstymas.“ J. Čiurlionio manymu, su laisvės sąvoka yra glaudžiai susijęs liberalistinis mąstymas, Džono Loko ir Džono Stiuarto Milio filosofija.

Šiandieniam žmogui laisvės samprata yra ne mažiau reikšminga nei praeities filosofams. Anot J.Čiurlionio, Lietuvoje (ir visoje posovietinėje erdvėje) vis dar gana stipriai juntami vadinamosios „sovietinės traumos“ padariniai: „Iš esmės problema yra ta, kad mūsų žmonės dar nėra pratę būti laisvi. Daug kas jaučiasi susivaržęs, daug kas bijo, daug kas yra propagandos vergas ir pan. Mes nesame pratę reikšti savo minčių ir bendrauti taip laisvai, kaip šimtmečius laisvai augę vakariečiai.“ Čia reikėtų kalbėti apie psichologinį homo sovieticus sindromą, kuris buvo sąmoningai formuojamas Sovietų Sąjungoje. „Žmonės būdavo bauginami, jie bijodavo kalbėti ir mąstyti laisvai, nes galėdavo sulaukti sankcijų. Jau nekalbu apie tai, kad mes neturėjome vieno iš esminių liberalizmo principų – privačios nuosavybės. Todėl manau, kad ir dalis šiandienių Lietuvos problemų yra paveldėtos iš to homo sovieticus atspaudo“, – sako J. Čiurlionis.

Filosofo manymu, kalbėjimas apie laisvę tam tikrų dienų progomis yra gerai, tačiau svarbu matyti ir kitas tendencijas, kurios gali būti ne tik nenaudingos, bet ir tiesiog pavojingos. „Verkšlendami ir mąstydami apie tai, kokie mes esame puikūs, nuostabūs, unikalūs, akcentuodami romantiškus tautos pranašumus, neretai laviruojame ties nacionalizmo riba. Manau, kad esminis dalykas, kuris turi būti padarytas, – nubrėžta aiški skirtis tarp patriotizmo, kuris būdingas Lietuvoje gyvenančiam ir ją mylinčiam žmogui nepaisant jo tautybės, ir nacionalizmo, kuriam būdinga iškelti vieną tautą virš kitų. Aš matau, kad Lietuvoje dažnai labai pavojingai laviruojama būtent ties šia riba“, – teigia J.Čiurlionis.

Tačiau lieka klausimas, kiek kovojant su minėtomis visuomenės ydomis galėtų pagelbėti filosofija? J. Čiurlionio įsitikinimu, filosofijos mokslo atstovai tikrai sugebėtų padėti visuomenei greičiau nueiti išsilaisvinimo kelią, tačiau pirmiausia pati visuomenė turi norėti ir gebėti išgirsti filosofus. „Tikrieji filosofai niekada neis į gatvę su transparantais ir lozungais. Be to, kita problema yra ta, kad filosofai šiandien nustumti į šalį, į ariergardą, o avangarde šaukia populistai, politikai ir visi kiti, kam trūksta dėmesio“, – apgailestauja J. Čiurlionis.

Dr. Naglis Kardelis: „Reikia suvokti, kad valstybė – tai mes“

Tai, kad laisvė yra filosofijos pagrindas nuo pat jos ištakų, akcentuoja ir VU Filosofijos fakulteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros docentas dr. Naglis Kardelis. Jis sako, kad žiūrint lingvistiškai senovės graikų kalbos žodis, apibūdinantis laisvę, sieja šią sampratą su žmogiškumo prigimtimi (graikų kalbos žodžio „laisvė“ – eleuthera – šaknį galima pamatyti ir lietuviškame žodyje „liaudis“, ir rusiškame žodyje „люди“ (žmonės). N. Kardelio manymu, laisvė nusako ir filosofo laikyseną pasaulyje: „Filosofas yra linkęs save suvokti kaip laisvesnį negu kiti žmonės. Filosofinis požiūris yra laisvas, nes jis nėra tiesiogiai veikiamas susiformavusių nuostatų.“ Su tuo yra susijęs ir filosofų skeptiškumas, kuris, anot pašnekovo, yra pozityvus dalykas. „Skeptikas – tai tas, kuris žiūri savo akimis. Skeptiškumas pirmiausia yra susijęs su graikų mąstymui būdingu vizualumu“, – teigia N. Kardelis.

Filosofas atkreipia dėmesį, kad laisvė nėra suvokiama kaip beribis reiškinys. „Neegzistuoja beribės laisvės, bet yra tik tam tikra galimybių visuma. Filosofas sugeba pamatyti galimybių lauką, pamatyti tai, ką jis tame lauke gali daryti, ir atsikratyti dirbtinių kliūčių, kurios tam trukdytų“, – sako N. Kardelis. Tačiau tai, kas nesukelia problemų filosofui, gali būti nepasiekiama paprastam žmogui. Pasak N. Kardelio, dabartinėje Lietuvos visuomenėje pastebima aiški vidinės laisvės stoka. Šiandienis mūsų šalies gyventojų mąstymas yra sykiu ir gana archajiškas, ir lengvai pasiduodantis masinės kultūros ir trumpalaikės mados įtakai. Lietuvos visuomenė pozicionuoja save kaip laisvą, tačiau iš tikrųjų tokia nėra. „Žmogus, apakintas nežabotos laisvės iliuzijos, dažnai pats save apriboja (bet to nemato). Jam atrodo, kad jis yra laisvas, tačiau tuo pat metu atsiskleidžia tai, kad jis yra tam tikrų aistrų ar kokios nors masinės psichozės vergas“, – aiškina N. Kardelis.

Kalbėdamas apie kitas modernios Lietuvos visuomenės problemas, filosofas apgailestauja, kad mūsų šalies žmonės stokoja socialumo: „Pavyzdžiui, jie mažai dalyvauja įvairių visuomeninių organizacijų veikloje. Jie linkę ką nors daryti tik tada, kai jiems už tai mokama. Mūsų visuomenei trūksta saviorganizacijos įgūdžių – to, kas būdinga brandžioms politinėms bendruomenėms.“ N. Kardelio teigimu, mūsų visuomenėje žmogus dažniausiai yra linkęs rūpintis tik tuo, kas tiesiogiai su juo susiję.

Oficialiose Lietuvos šventėse, kuriose išreiškiama laisvės idėja, N. Kardelis pasigenda neformalaus santykio su šalies valstybingumo tradicija bei natūralumo: „Galbūt tai yra susiję su visuomenės nuovargiu, su tam tikromis patirtomis neteisybėmis. Kitas klausimas, ar jos iš tiesų yra patirtos, ar tik įsivaizduojamos, bet kad ir kaip būtų, žmonės jaučiasi ir įskaudinti, ir apgauti. Juos veikia tam tikros apgaulingos iliuzijos. Galbūt todėl jiems ir atrodo, kad ta valstybė neatitinka jų lūkesčių, o laisvės ir valstybingumo idėjos yra devalvuotos.“ Filosofo manymu, iš šios situacijos yra viena išeitis: „Reikia suvokti, kad valstybė – tai mes. Kai švenčiame Vasario 16-ąją – minime ne tik tai, kas buvo 1918 metais. Mes tęsiame tą tradiciją, nes esame įsipareigoję tiems kilniems idealams, kurie buvo tuo metu nužymėti. Jeigu to tęstinumo nejaučiame, ta šventė yra tik butaforija.“ Pasak N. Kardelio, ir Vasario 16-oji, ir Kovo 11-oji turi būti vertinamos kaip projekcija į ateitį, o ne į praeitį. Per projekciją į ateitį galėtų atsiskleisti ir visuomenės optimizmas bei vilties potencialas.

Prof. Alvydas Jokubaitis: „Laisvė tampa mažai apmąstyta demokratinės Lietuvos abstrakcija“

VU Filosofijos fakulteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros, TSPMI Politikos teorijos katedros profesorius dr. Alvydas Jokubaitis provokuoja ir  teigia, kad mokslininkai nieko negali pasakyti apie laisvę: „Jie ieško ne laisvės, bet jos priešingybės – dėsnių, būtinybės, sąlygotumų, priklausomybės. Gamta ir visuomenė suvokiamos kaip gerai funkcionuojantys mechanizmai. Kokia prasmė klausti apie traktoriaus ar šaldytuvo laisvę? Mokslininkai laisvę pašalino iš pasaulio sampratos, bet švenčių progomis kalba apie politinę ir akademinę laisvę. Tai didelis jų nenuoseklumas.“ Pasak profesoriaus, net dalis dabartinių filosofų mano, kad nėra prasmės klausti apie valios laisvę. „Mano nuomone, tai klaidingas įsitikinimas. Laivės nepripažinimas tolygus asmens nepripažinimui. Jeigu egzistuoja moralinis apsisprendimas, tai reikia pripažinti, kad žmogus valdo save. Tai būtinas moralinės savivokos elementas. Moralės subjektas turi būti įsitikinęs, kad jis yra veiksmo pradžioje, kad jo veiksmai skiriasi nuo vyksmo, t.y. to, kas su juo atsitinka nepriklausomai nuo jo valios“, – teigia A.Jokubaitis.

Tačiau vidinės laisvės problema, filosofo manymu, yra gana komplikuota: „Kai kas iš filosofų vidinės laisvės net nelaiko laisve, priskirdami ją autentiškumo idealui. Pradėję kalbėti apie vidinę laisvę, neišvengiamai baigiame samprotavimais apie ugdymą, kultūrą ir dvasinį gyvenimą.“

Viešo kalbėjimo apie laisvę temą A. Jokubaitis yra nagrinėjęs ir neseniai pasirodžiusioje savo knygoje „Vertybių tironija ir politika“. Pasak filosofo, švenčių proga pakiliai kalbama apie laisvę, tačiau dažniausiai nepastebima, kad šiandien net laisvė nuo vertybių tapo viena iš vertybių: „Mes klaidingai manome, kad žmogaus gyvenimo prasmei sukurti užtenka laisvo pasirinkimo. Mes prarandame supratimą, kad ne patys kuriame daugelio dalykų prasmę. Laisvei įprasminti reikia kažko daugiau negu vien tik laisvo pasirinkimo. Demokratinių visuomenių žmonės mėgsta abstrakcijas, nes apimdamos daugelį konkrečių dalykų jos padeda sutaupyti laiką. Tai pagrindinis mūsų dabartinių žongliravimų „laisvės“ sąvoka bruožas. Samprotaudami apie laisvę, mes taupome laiką.“ Šiame kontekste yra ir daugiau pavojų. „Bijau, kad laisvė tampa mažai apmąstyta demokratinės Lietuvos abstrakcija. Turime tikėjimą laisve, bet neturime jos teologijos. Mūsų studentai filosofine laisvės refleksija nesiekia Andriaus Volano XVI amžiuje nubrėžto lygio“, – apgailestauja filosofas.

A. Jokubaitis mato ir specifines filosofijos galimybes, kurios labai praverstų šiuolaikiniame pasaulyje: „Niekas negali paneigti mokslinių tyrinėjimų ir technologijų laimėjimų. Tačiau pastarieji vis labiau skatina scientistinę galvoseną, kuri nežino ribų ir grasina individų moralinei autonomijai bei laisvei. Filosofijos uždavinys – nubrėžti ribas mokslo kolonializmui, jo skverbimuisi į jam nepriklausančias sritis. Mokslui ir laisvei reikia ribų, kad jie netaptų didelio blogio šaltiniu.“