VU Filosofijos fakultetas mini savo atkūrimo 20-metį. Istoriškai šis fakultetas – neatsiejama Vilniaus universiteto dalis. Jį galima pavadinti vienu iš kertinių jėzuitų universiteto akmenų. Vėliau, nuo XVIII a. pabaigos, jis keliems šimtmečiams buvo išbrauktas iš seniausios Lietuvos aukštosios mokyklos istorijos.

Tik atėjus atgimimui, tapo įmanomas ir fakulteto atkūrimas. Jau du dešimtmečius šis fakultetas sėkmingai rengia ne tik filosofijos, bet ir psichologijos, sociologijos, edukologijos bei socialinio darbo specialistus. Šia proga siūlome savo skaitytojams pokalbį su VU Filosofijos fakulteto dekanu doc. dr. Kęstučiu Dubniku.

Koks Filosofijos fakulteto vaidmuo Vilniaus universiteto istorijoje?

Visuose klasikiniuose universitetuose buvo du svarbiausi mokslai – teologija, arba dieviškasis mokslas, ir filosofija, kaip prigimtinio proto pastangos suprasti Dievo buvimą. Filosofija taip pat siekė suprasti, kaip mes mąstome ir samprotaujame. Viduramžių filosofija buvo labai smarkiai išplėtota – jos sudedamosios dalys, pavyzdžiui, buvo logika, gamtos filosofija.

Vilniaus universitetas įkurtas jėzuitų kaip klasikinis universitetas, kuris turėjo švietimo ir katalikiškosios pasaulėžiūros plėtros funkciją, tad natūralu, kad Teologijos ir Filosofijos fakultetai buvo universitete nuo pat įsteigimo.

Svarbu suprasti ir tai, kas tuomet buvo filosofija universitete – trejų metų studijos apimdavo logiką, gamtos filosofiją, arba, kitaip sakant, fizikos ir matematikos mokymus, metafiziką, t. y. – tikrąją filosofiją. Pagal šias sritis senajame Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete buvo įsteigtos ir katedros.

Kada Vilniaus universitetas neteko Filosofijos fakulteto?

Filosofijos fakultetas egzistavo senajame Vilniaus universitete apie 200 metų. Vėliau Edukacinės komisijos, kuri perėmė vadovavimą aukštajai mokyklai iš jėzuitų XVIII a. pabaigoje, sprendimu fakultetas buvo reorganizuotas. Vėlesnę universiteto istoriją daugelis gerai žino – carinė Rusijos valdžia po 1831 m. sukilimo uždarė Vilniaus universitetą, XX a. tarpukariu Vilniuje veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas – ten irgi atskiro Filosofijos fakulteto nebuvo. Taigi Filosofijos fakultetas, kaip savarankiškas padalinys, sugrįžo į Vilniaus universitetą tik 1989 m. Be to, VU dabar vienintelis universitetas Lietuvoje, kur toks fakultetas yra, nors filosofija, kaip bendro išsilavinimo dalykas, dėstoma visose aukštosiose mokyklose.

Kokios buvo Filosofijos fakulteto atkūrimo ištakos?

Ištakos yra skirtingos. Pavyzdžiui, psichologijos studijos vykdomos VU nuo 1969 m., o jų ištakos dar gilesnės – siekia tarpukario Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Su filosofija sovietmečiu buvo kiek kitaip – veikė stiprios filosofijos katedros, tačiau Maskva neleido kurti filosofijos studijų programos. Vienintelė tokia programa Baltijos šalyse buvo Rygos universitete. Filosofijos fakulteto įkūrimas Vilniaus universitete tapo įmanomas tik atgimimo laikais. Be to, svarbu tai, kad pačioje Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo daug filosofų – tai prof. Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas, Arvydas Juozaitis ir dar daug kitų. Tais laikais viskas labai greitai keitėsi, ir kai tik atsirado galimybė, fakultetas buvo įsteigtas. Filosofijos programą kūrė prof. Evaldas Nekrašas, sociologijos – prof. Arvydas Matulionis. Daug prie fakulteto kūrimo prisidėjo ir prof. Rolandas Pavilionis, kuris vėliau buvo VU rektorius, bei prof. Justinas Karosas, kuris tapo pirmuoju atkurtojo fakulteto dekanu.

Filosofijos fakultetas pradėjo veikti nuo 1989 m. rugsėjo 1 d. Iš pradžių jis neturėjo jokių atskirų patalpų – buvo tik per visą universitetą išbarstytos katedros. Turėjome jau vykdomą psichologijos programą, o į filosofiją ir sociologiją tais metais pirmą kartą buvo priimami pirmakursiai. Paskaitas taip pat skaitėme įvairių fakultetų patalpose. Paskui 1990 m. gavome patalpas Kaštonų gatvėje – buvusiuose Politinio švietimo namuose, bet vėliau valdžia priėmė politinį sprendimą atiduoti šias patalpas Medicinos bibliotekai. 1992 m. persikėlėme į Baltupius, į gana prastą Brežnevo epochos pastatą. Tačiau būtent „Baltupių era“ subrandino visas dabartines mūsų fakulteto studijas.

Kada fakultetas grįžo į Vilniaus universiteto istorinį pastatą miesto centre?

Kitų metų vasario 4 d. bus penkeri metai nuo tos dienos, kai persikėlėme į centrą. Sakyčiau taip – mes grįžome į istorinės dvasios vietą. Prasmingi ne mūsų fakulteto užimami kabinetai, o senojo architektūrinio ansamblio dvasia, aura. Nors, kalbant preciziškai, šitas pastatas, kur mes dabar esame, anksčiau nepriklausė universitetui. Čia nuo XVI a. buvo ir bažnyčios, ir privačių asmenų namai, o sovietmečiu – komunaliniai butai. Restitucijos aktu šis pastatas pirma grąžintas bažnyčiai, o paskui rektoriaus R. Pavilionio pastangomis dalis šio pastato atiteko universitetui. Iš tikrųjų istoriškai sugrįžti nebuvo kur – mes dabar tiksliai nežinome, kurioje vietoje kadaise buvo Logikos ar Metafizikos katedra, tačiau svarbiausia, kad dabartinis fakulteto pastatas organiškai įsilieja į istorinę universiteto erdvę.

Ar galima kalbėti apie tam tikrą Filosofijos fakulteto unikalumą?

VU Filosofijos fakulteto unikalumas yra tas, kad mes „po vienu stogu“ surinkome skirtingų krypčių studijas. Iš tikrųjų filosofijos studentai sudaro pas mus mažumą, bet mes turime dvi filosofijos katedras, nes filosofija yra dėstoma visame universitete – skirtingų sričių ir krypčių studentams. Mūsų fakultete yra Bendrosios psichologijos katedra ir čia galima pamatyti istorines paraleles, nes senais laikais metafizikos studijos aprėpdavo ir psichologijos studijas. Taip pat su mumis kartu yra sociologai. Šio mokslo klasikiniais laikais nebuvo, jis atsirado XIX a. antrojoje pusėje. Viena populiariausių ir, sakyčiau, pati moderniausia mūsų studijų programa – socialinis darbas. Sovietmečiu tokio dalyko nebuvo. Mūsų universitetas pirmas pradėjo ją vykdyti praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje. Ši programa Filosofijos fakultete atsirado natūraliai – ji rėmėsi psichologų ir sociologų baze. Taip pat veikia Edukologijos katedra, kuri transformavosi iš Pedagogikos katedros. Atsiradus dviejų pakopų aukštojo mokslo sistemai, mes pradėjome rengti edukologijos magistrus.

Mūsų fakultetas yra įdomioje situacijoje – mes turime naujausią istoriją, kurią kūrėme patys, ir turime senąją istoriją. Kyla klausimas – kokios jungtys yra tarp šių dviejų istorijų? Sakyčiau, mes veikiame tame pačiame etose – tos pačios dvasinės kūrybos aplinkoje. Vienos programos mūsų fakultete papildo ir harmonizuoja kitas. Mūsų fakultetas formuoja universitetinę erudiciją – dalyką, kuris negali būti orientuotas tik į rinkos poreikį. Lygiai taip pat, būdama šalia labiau praktinių dalykų, pati filosofija disciplinuojama taip, kad nenugrimztų į savikalbėjimą, kad būtų susieta su konkrečiais gyvenimo klausimais.

Ko Jūs norėtumėte fakulteto atkūrimo proga palinkėti jūsų bendruomenei?

Fakulteto bendruomenei norėčiau palinkėti kuo didesnio susiklausymo, vaisingo kūrybinio darbo, bendrumo jausmo. Studentams linkiu likti fakulteto patriotais. Labai džiaugiuosi, kad mūsų fakulteto studentai išskirtinai drąsūs ir atsakingi, nes stoja ne į pragmatiškai orientuotas programas. Jie suvokia, kad daugelį dalykų turi susikurti patys, panaudodami tai, ką gauna fakultete ir universitete. Todėl aš jiems linkiu stengtis iš universitete atliekamų tyrimų, iš dėstytojų paskaitų ir seminarų, iš universiteto tradicijos ir dvasios semtis tiek žinių, tiek ir nevienadienės išminties.